Devintasis degtukas

Kapitono balsas suvirpėjo ir nutrūko. Ir pagal tai, kaip jis nervingai, uoliai ir paskubom pradėjo gesinti nesurūkytą cigaretę, o ši tik trupėjo ir skleidė aitrius dūmus jo didelėje rankoje, supratau: Jakovlevičius prarado pačią vertingiausią jūrose braidančiam žmogui savybę – dvasinę ramybę. Ir net žiūrėti nebuvo reikalo, lyginant jį su ankstesniuoju, ir ar paseno jis ar ne, kaip ką tik pasakė. Visa savo esybe jaučiau, jog nebeliko jame to jaunatviško įgimto sibirietiško grožio, kerėjusio ne tik moteris, bet ir mus, nemėgstančius žvalgytis į veidrodžius. Tapo jis lyg ir ūgiu mažesnis, susvetimėjo balsas ir akyse pradėjo atsispindėti nesuvokiamas baimingumas ar nepasitikėjimas.

– Na, ar ilgai ruošiesi kankinti save, keleriems metams nuteisei save, Jakovlevičiau? – paklausiau kiek naiviai, ne vietoje ir tuoj pat pasigailėjau šito.

– Ne tas žodis – nuteisiau… – atsitokėjo nuo gilių apmąstymų. – Būna žmonėms taip: vaikšto mėnesį, metus, o gal ir visą gyvenimą su akmeniu ant širdies. Dar gerai, jeigu tas akmuo išgalvotas. O jeigu tikras?.. Kiek kartų beatsikeltum rytą, o jis guli ir guli, ir nebematyti daugiau šviesios dienos.

Gėda prisipažinti: galvojau kažką sava, galvoje sukosi nelyg sena plokštelė senas ir banalus šlagerio motyvas apie meilę ir neištikimybę. Nejaugi man taip svetimas skausmas, ledu kaustantis sielą man buvusio artimo žmogaus? Kažkodėl nesugebėjau įsivaizduoti ištikusios nelaimės, bet negalėjau ir negalvoti apie mirtį. Likimas manęs nelepino, ir nors kūniškosios žaizdos užgydavo palyginti greitai, dvasinės užsitraukdavo palengva ir nepalyginamai skausmingiau. Bemiegėmis naktimis jūreiviškuose kubrikuose žiūrėdamas į pigių cigarečių dūmų aprūkytas lubas be gailesčio spausdavau smilkinius, stengdamasis numalšinti skausmą. Bet žaizdos maudė nepaliaujamai, ypač paskutinioji, nuo kurios, atrodė, neišgyvensiu, atidavęs užberti žemėmis pusę savęs. Tos žaizdos ir pagimdė manyje alter ego – sentimentalų egoistą, kai atrodė, jog jau nieko baisesnio gyvenime būti negali, išskyrus savąją mirtį…

Abu ilgokai tylėjome. Kvaila, užsinorėjo ugningos huculiškos muzikos ir švelnaus, betgi ir aitraus moteriško balso, kviečiančio į Karpatus, idant prikeltų širdį gyvenimo džiaugsmui, gertų auksinį vyną, mėgaudamasis jame uždaryta saule, tylėtų ir pro cigaretės dūmus atlaidžiai žiūrėtų į lauko kavinukėje audringai savo emocijas reiškiančius žemės vabalus – verteivas, nežinančius tikriausiai nei tikrojo žmogiškojo skausmo, nei baimės akistatoje su savo niekybe, bet savo vidutiniškų gabumų dėka užgyvenusius ir gerą vardą, ir buitinę prabangą.

Išsakyti tai Jakovlevičiui susigėdinau, bet mūsų tylėjimas tapo nebepakenčiamas. Vėl užsirūkėme, tingiai ir abejingai apžvelgiau kajutę. Pažįstamas vaizdas: nieko nereikalingo, daiktai pedantiškai sudėlioti į savo vietas, kaip tie locijų tomai ar kelios prozos ir poezijos knygos lentynoje. Nejauku.

Taip, žinoma, nėra linksma čia leisti audringus rudens ar žiemos vakarus, laiką tarp vachtų dviese su savo piktu džinu, vardu vienatvė. O vakarai okeane – baisūs: raupsuotas nuo rūdžių traleris, girgždėdamas stiebais, šoka švento Vito šokį ant bedugnės krašto, o nuo ledinio vėjo lūžta net ir labiausiai užsigrūdinę. Ir dažniausiai nematyti net menkiausios ugnelės aplink, gal kad, pompastiškai kalbant, dar nėra švyturio, uždegto mūsų rankomis…

Virš gulto, uždengto languotu škotišku pledu, įstiklintame rėmelyje su veiksmų instrukcija visų pavojų atveju šypsojosi šviesiaplaukė moteris. Nuo jos žvilgsnio griežta kajutėje esančių daiktų tvarka iškart pasirodo esanti nevykusi ir prarandanti bet kokią prasmę. “Jos meilė ir šiluma dabar kaip niekada reikalinga jam”, – beveik garsiai ištariau kažkur išskaitytą frazę ir tik dabar suvokiau, kiek ji triviali.

Staiga vos nepaspringau dūmu. Ir kaip anksčiau nepastebėjau: atokiau nuo fotografijos baltavo nedidelis laikraštinis kalendorius, neišvengiamas kiekvieno nuo žemės ilgam nutolstančio jūreivio atributas. Ir šitame pusmečio datos irgi užbraukytos įvairiaspalviais pieštukais. Tik viena diena metų pradžioje, kaip man pasirodė, netgi su pykčiu ir neapykanta buvo užtušuota juodu pieštuku. Matyt, tą dieną ir prislėgė tas akmuo kapitono sielą.

Pagavęs mano žvilgsnį ir nuostabą, Jakovlevičius nusipurtė nuo apmąstymų, giliai užsitraukė cigaretę ir išmetė tarsi sukapotus žodžius, lėtai ir šykščiai:

– Jeigu būčiau žinojęs ar nujautęs, kad taip atsitiks – niekada nebūčiau laukęs, kol Rudis ištrauks tą paskutinį, devintąjį, degtuką. Pats būčiau ėjęs, pats!..

Jo balsas užlūžo ir pagal veido išraišką supratau, kad akmuo tikrai neišgalvotas, kaip matosi – sunkus, ir nešioti jį teks, ko gero, ilgai.

– Kad tu būtum matęs Rudžio žmoną… – Jakovlevičius liguistai atsiduso ir vėl nevalingai griebė cigaretę. – Jos akis, veidą, kai ji lyg beprotė įlėkė į kajutę, vos prisišvartavome, ir ėmė talžyti man per veidą. Ir dar tokiais žodžiais… Geriau jau kiaurai denį būčiau prasmegęs ten, rykliams, velnio motinai! Taip, taip! Negu išgirsti tokius įžeidinėjimus. Šlykštu ir žema! Aš ją suprantu, netgi labai suprantu. Ir mano kaltės didelė dalis. Bet kaip galiu pamiršti žodžius, jog aš jį užmušiau, pasiunčiau mirti. Argi aš miegu dabar taip, kaip miegojau anksčiau, argi aš gyvenu taip, kaip gyvenau anksčiau?..

Triskart prakeikiau tą naktį. Jūrą prakeikiau, betgi nuo to ne lengviau. Sugrįžome, o manęs nei namo, nei pas žmones netraukia. Į miestą prasiblaškyti dar nesu išėjęs. Pats nežinau, kur prisiglausti, kuo ramybę atrasti. Rudžio man gaila. Prieš jį visą gyvenimą būsiu kaltas, jau vien už tai, kad nė karto su juo nepasikalbėjau žmogiškai. O jos, žmonos, neapkenčiu. Iki skausmo žeidžia jos melas, falšas. Juk nemylėjo ji Rudžio, seniai buvo neištikima. Ne Rudžio laukdavo, bet jo pinigų. Tu negalvok, žmogau, ne savęs pateisinimui tai kalbu, aš juk žinau, praėjusį reisą irgi kartu plaukėme. Jau tada vietos sau nerasdavo, niūrus vaikščiodavo po denį, kaip žemę pardavęs, ir viskas jam krito iš rankų. Būdavo, taip užsigalvos prie vairo – po dvidešimt laipsnių nukrypdavo nuo kurso. Šūktelsi – ne iškart supras, atsikvošės. Tik akys virš rudos barzdos išduodavo skausmą. Sako, ir vardą jam davė dėl plaukų spalvos – Rudis…

Reikėjo nors kartą pasikalbėti su juo. Tik vis nesinorėjo lįsti į dūšią, barstyti ant žaizdos druską. O šį sykį į reisą šuniuką pasiėmė. Mažiukas, nekaltu snukeliu, apaugęs gaurais visas, akių nematyti – tikras hipis. “Piligrimu” jį praminė laive. Tai jie dažnai kuždėdavosi denyje ausis ausin. Matyt, gerai suprato vienas kitą…

Jakovlevičiaus balsas aprimo, bet nauja prisiminimų banga vėl suaudrino jį.

– O ką aš turėjau daryti, sakyk? Tik priartėjome prie Farerų – užstaugė, užkaukė, – siaubas! Štormtrapas iš dvylikos pakopėlių! Tokio aršaus štormo jau keletą metų nebuvau matęs. Pats velnias tą naktį tikriausiai žegnojosi, o ką ir bekalbėti apie mus, mirtinguosius?

Ir tuoj pat radistas priėmė SOS signalą. Sąžinė neleido apsimesti kurčnebyliais. Avralas! Visu pirmyn! Dažnai tai būna pražūtinga. O bangos – aukščiau stiebų, rodėsi, jog mūsų senukas tuoj per siūles iširs. Prožektoriai, vairinės langai – vienos šukės ir skeveldros. Dvi ilgas valandas tas nelemtas septynias mylias ropštėmės. Atropojome. Reikalas pasirodė beviltiškas. Norvegai tai buvo. Jų “kevalas” netgi už mūsiškį mažesnis, vos vos pabangiui laikosi, greit išvis užliejo dyzelius. Baisiausia – prispaudė juos prie fiordo, tuoj tuoj iš to seinerio vien plausteliai beliks. O salų uolos, pats žinai, kokios – alpinistas išsikvėptų!

– O kapitonas? – tyliai pertraukiau. – Jis gi turi priiminėti sprendimus visose situacijose. O tu berods išplaukei dar ne “dievas ir caras”?

Jakovlevičius pažiūrėjo į mane nustebęs: ironizuoju ar išties nieko nežinau; sukryžiavęs rankas ant krūtinės, rėžė atsainiai ir piktai:

– Įsivaizduok, nebuvo kapitono, Ne-bu-vo! Aš buvau tas “dievas ir caras” ant savo galvos!

Bet tuoj, matyt, įsitikinęs mano nuoširdumu, ramiau paaiškino:

– Keistuolis buvo seniukas. Skagerake septyni balai, o jis padauginęs sugebėjo trapu nusileisti ne kojomis, o galva! Atidavėme sutiktai bazei, į krantą.

– Taigi, – jau ramiau tęsė pokalbį, – priartėjome, laimei, bangos ten ramesnės, ir tai, kol matrosai tampė trosus, visi peršlapo iki paskutinio siūlo. O vanduo, jis kaip skystas deguonis, kai apipila. Po keleto bandymų perdavėme trosą, pasukome nuo uolų. Pavargę šlapi matrosai susigrūdo į vairinę, ir nebuvo, ir nebus cigarečių, skanesnių už tas, kurias tada rūkėme. Gal valandą malėme bangas visa eiga, ir visa nauda buvo, kad neleidome bangoms trenkti norvegų “kevalą” į uolas. Virš fiordų prasirėžė aušros šviesa, ir staiga plieninis trosas su pertemptos stygos garsu nutrūko, atskyręs abu nelaimėlius.

– Mes juk ne paskutiniai kretinai, suprask! Jakovlevičus atsistojo, įsikirtęs rankomis į staliuką. – Negalėjau aš abejingai spjauti už borto ir trenkęs vairinės durimis pasukti ienas į ramų fiordą. Tegu jie ir užsieniečiai, bet irgi žmonės. Kiekvienas – savas mažas pasaulis. Kitas gal net spalvingesnis už mūsų. Čia ir kalbėti nėra ką, velniai rautų. Apžvelgiau susėdusius ir apsnūdusius matrosus, bet nė vieno veide nepastebėjau entuziazmo leistis ant denio ir priešpastatyti save lediniam vandeniui ir pavojui. Pats nesuvokiu, kodėl vietoj įsakymo paliepiau traukti burtus. Pliusas – reikėjo tik ištraukti pagautą norvegų metlynį, ištraukti ir užmesti troso kilpą ant knechto. Minusas – bangos čia jau buvo žymiai aukštesnės ir pavojingesnės.

Be žodžių nutraukiau nuo Pūkelio, baltagalvio ir smulkaus kursanto, “mičmankę”, ištraukiau iš dėžutės devynis degtukus, sumečiau į ją, vienas degtukas buvo kiek trumpesnis, atsargiai dantimis nulaužtas, kai kam iš devynių matrosų turėjęs tapti lemtingu. Norvegai šūksniais ir ženklais skubino mus, ir aš paskubinau savo matrosus. Devynios rankos vos ne iškart paniro į “mičmankę”, ir tai buvo puikus siužetas kino apysakai, tebūnie aš prakeiktas! Kodėl Rudis delsė, niekaip iki šiol dar nesuprantu – jis niekada ir niekur nemėgdavo likti paskutinis. O tada stovėjo parėmęs duris ir keliolika sekundžių nepajudėjo iš vietos, tarsi laikydamas, jog žaidimas nevertas žvakių, ar matė tame žaidime kažką lemtinga sau, ko mes negalėjome nuspėti. Kažkieno pajudintas šykščiai šyptelėjo, apžvelgė tylinčius vaikinus su suspaustais degtukais kumščiuose ir tingiai pasirausė kepurėje. Degtukas trakštelėjo tarp pirštų ir nukrito po kojom.

– Trumpas buvo berods, – sausai tarstelėjo ir, dar sykį nužvelgęs mūsų vos apšviestus veidus kumščiu stumtelėjo vairinės duris, įleidęs sūrių purslų ir pašėlusio vėjo šuorą.

Nė viena banga nepasiekė jo, kai jis gal dešimčia ilgų šuolių prašoko denį. Ir kol gaudė norvegų metlynį, traukė plieninį trosą ir tvirtino ant knechto tumbų, aš gėrėjausi juo. Denis prasmigdavo po kojomis, drebėjo nuo bangų smūgių, vanduo talžė veidą, o Rudis, atrodė, to viso nematė. Siūbuojančių prožektorių šviesoje didelis ir nerealus dirbo jis spėriai ir gražiai, ko jau seniai iš jo nebelaukiau. Ir šaukiau į ruporą per vėją jam, koks jis šaunuolis ir tikras jūrininkas.

Jakovlevičius pavargo kalbėti, palietė tvirta ranka kaktą ir jo akyse vėl išskaičiau nerimą. Nervingais žingsniais matavo kajutę, be žodžių išėjo ir po minutės grįžęs trinktelėjo ant staliuko butelį Jamaikos romo.

– Kokas jau atsikėlė, ruoš pusryčius. Man retsykiais paskolina. Išgerkim ar ką, negi mudviem nėra už ką pakelti?

Nelaukdamas atsakymo pripildė dvi stiklines.

– Iš kur ta “kvaiša” atsirado? Sakyk, iš kur? – kai jau abu atsipūtėme nuo į krūtinę užlietos ugnies, paklausė jis. – Tokia didžiulė, klastinga, pikta. Netgi sumirksėti nespėjome. Aš perspėjau Rudį sirena, bet, matyt, per vėlai. Ir kitą sekundę išgirdome lyg nežmonišką šauksmą. Įsivaizduok, Rudžio šauksmas buvo stipresnis už sirenos ir vėjo staugsmą, juk praėjo tokia vandens siena, baisu! Ir kaip mūsų lageris netrūko pusiau, neaišku. Nežinau, kiek laiko mušiausi galva į likusį lango stiklą, neprisimindamas savęs nuo įniršio ir netekties jausmo. Ačiū Dievui, vairininkas patyręs buvo, laikė “nosimi ant bangos”, kol atsipeikėjau. Ir pirmiausia išgirdau inkščiančio Piligrimo balsą…

Jakovlevičius užsivertė pusę stiklinės romo, godžiai užsitraukė cigaretę.

– Taip. Keista ir neįtikėtina, bet tuoj pat jūrą aplaižė saulės spinduliai, pastebimai aprimo štormas. Lyg gamta būtų pasiėmusi pažadėtą auką ir nusiraminusi. Mistika…

Tarp kitko, trumpąjį degtuką vaikinai išpešė iš konvulsyviai sugniaužtos Pūkelio rankos.

Jau pastebimai aušo, o mes vis sėdėjome ir rūkėme, kiekvienas galvodamas savo. Pro atvirą iliuminatorių dvelktelėjo pasiklydęs sūrokas vėjelis. Kažkur krantinėje džergžtelėjo geležinkelio platformos. Ūktelėjo į reidą išplaukiantis vienišas vilkikas, ir tai jau buvo baltos dienos garsai, kuriuos džiaugsmingai sutinki po ilgos ir neramios nakties.

Pažiūrėjau į Jakovlevičių. Jis atsistojo, sunkus ir nepaslankus žiūrėjo kažkur per iliuminatorių, pamiršęs tarp pirštų rūkstančią ir jau deginančią cigaretę. Ir galbūt todėl, kad mano ranka nevalingai popieriuje braižė burlaivio siluetą, be galo užsinorėjo atgal, ten, kur už rūko uždangos po dūmų burėmis klaidžioja laivai ir negailestingai skaldo antausius vėjai. Jūra tai nėra vien tik vanduo, ji – didysis dvasios transformatorius, neapkenčiantis visko, kas trivialu, kaip ir melo bei neteisybės. Ir tik ten, toli nuo žemiškai buitiškų paradoksų, toli nuo mažagabaritinių problemų, pradedi vertinti tai, kuo gyveni, ir dvasinės žaizdos užgyja palikdamos mažesnius randus, nes tikras vaistas – jūros druska ir jūros vėjas.

Galiu prisiekti, apie šitai dabar galvojo ir Jakovlevičius, kadangi kiek tai, kas įgimta ir brangu, bekeiktum – vis vien prie to sugrįžti.

– Taip, brolau, vis vien anksčiau ar vėliau sugrįžti, – ištariau jau pašnibždom.

– Apie ką tu čia?.. Kaip tu pasakei? – Jakovlevičius staigiai atsigręžė.

– A, tiek to. Eime praustis. Pravalysime ciferblatus.

– Taip, žinoma. Rytas yra rytas.