Devintieji „Tinklai” – su britiška „razina”

Devintieji „Tinklai” – su britiška „razina”

 

Avangardinio kino citadelei Klaipėdoje betrūksta Azijos šalių injekcijos

 

Erlandas Paplauskis

Paskutinę rugsėjo savaitę Klaipėdos laivų remonto įmonės didžiajame jachtų elinge šurmuliavo devintasis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“. 23-ose filmų programose jie siūlė pamatyti beveik 200 trumpametražių filmų, tarp jų – ne vieną „Oskaro“, „Cezario“, Kanų, Berlyno, Oberhauzeno, Roterdamo ir kitų garsių festivalių laureatą. „Tinklai“ pateikė plačią mažųjų formų kino panoramą – uostamiestyje buvo rodomi 15 šalių naujausi ir geriausi filmai.

Naujoje erdvėje – be trikdžių

Šiemet „Tinklai” iš senojo tabako fabriko persikėlė į didįjį jachtų elingą. Ką gi, Klaipėda, nepaisant pamėgtų erdvių praradimų, vis išsikapsto ir lyg iš bedugnės kišenės sugeba pasiūlyti alternatyviam kino menui vis geresnes erdves. Nors jau atrodė, kad taškas, kino nebėra, į visokias „kokakolas” mažųjų kino formų mylėtojų, ko gero, net primokėdamas nepriviliosi, o apie tokius tuščius sandėlius kaip tabako fabriko irgi niekas daugiau nežinojo.

Tačiau jachtų elingas, pasirodo, stovi tuščias iki pat šaltesnių orų, tad puiki jachtų ir gero meno simbiozė tiesiog lipte sulipo.

Per pertraukas „Tinklų” žiūrovai galėjo mėgautis romantišku vaizdu į jachtų uostelį, piliavietę, o ir kavinių, tinkamų prastumti laiką per pertraukas, yra visai netoliese. Beje, šiemet ne vienas „Tinklų” lankytojas pasidžiaugė, kad kino seansai buvo mokami. Mat kainos nesikandžiojo (studentams – 3 litai, kitiems – 6 litai), ir taip pavyko atsikratyti kino mėgėjais apsimetusių ir viešos erdvės nemokančių gerbti gurkšnotojų.

Tad kino šventė įvyko be jokių trikdžių.

Perpaišė „Fluxus” kilmės teoriją

Asmeniškai man laiko stoka vertė išgyventi gana aštrią dilemą ir labai taupiai rinktis programas, kurias žiūrėti. Dėl vienos programos abejonių nebuvo. Tai Adolfo Meko retrospektyva. Joną Meką žino visi, tačiau, kad jis turi brolį, kurio filmai įvertinti tarptautiniuose festivaliuose, ne tik man, matyt, buvo naujiena. Ir, be abejo, jo puiki juosta „Aleliuja kalnai”. Šis filmas kažkaip kitaip perpaišė „Fluxus” kilmės teoriją. Tad juostą taip ir galima vertinti – „Tikras saldainiukas” fluksofilams. Beje, filmą pristatė pats A.Mekas. Pasirodo broliai Jonas ir Adolfas vienas kitam stipriai padėdavo kūryboje, ir menininkų kalibras tas pats.

Beje, žiūrint juostą kilo provokatyvi mintis – jeigu klaipėdietis poetas, rašytojas Mindaugas Valiukas kurtų filmus, jie būtų būtent tokio stiliaus. O gal kada sulauksim?..

Per anglosaksišką prizmę

Na, o kadangi laikas spaudė ir išsamiai negalėjau pažiūrėti visų programų, teko šauti kone aklai. Šoviau į britus ir airius. Pirmiausia todėl, kad nepamenu, kada airių kino programą esu matęs, o britai, jei ir buvo rodyti, tai gana seniai.

Pavadinimai, kaip „Britų jumoras”, suponavo gana lengvos programos lūkesčius. Tačiau šįkart britai pranoko visus lūkesčius, juodo jumoro prieskoniai buvo tokie ryškūs ir kvapnūs, kad atsirado net pyktelėjusių žiūrovų, kad nebuvo „S” raidės prie programos. Bet, matyt, jumoro žymėjimas dar nėra reglamentuotas tokiomis raidėmis, tai ir nebuvo. Bet tikrai, poslinkis į „juodąją pusę”, ko gero, Britanijoje vyksta intensyviai. Pažiūrėjęs britų programą ne vienas žiūrovas, matyt, pagalvojo, kad jo nuostatos ir visos žinios apie anglų jumorą nebeatitinka laiko dvasios.

Prancūziškas egzistencializmas per anglosaksišką prizmę – taip pavadinčiau britų programą, nė iš tolo nepriminė skaidrios, spalvotos ir lengvos skandinaviškos kino kalbos. Tikrai puiki, moderni ir gerai parengta programa. Beje, ir airių.

Niekada neprašausi

Išvados tokios, kad didelį dėmesį kinui, taip pat ir mažosioms kino formoms, rodo skandinavai, britai, vokiečiai ir lenkai, o kitose šalyse ši taupi meninė raiška gyvuoja tik pačių menininkų entuziazmo dėka. Šių šalių filmai nebūtinai yra itin mažo biudžeto ar studentiškų diplomų kūriniai. Beje, Lenkijoje mažosios kino formos, socialinė dokumentika yra taip mėgstamos, kad išsikovojo gana geras vietas TV programose. Ir, panašu, jiems šiai meno rūšiai pinigų nebereikia ieškoti už jūrų marių. Tad rinkdamasis šių šalių programas niekada ir neprašauni.

Rusų mažosios kino formos dažnai sublizga šedevrais, nors tikiu, kad egzistuoja tikrai ne rojaus sąlygomis, tačiau šiemet jų nepavyko pasikviesti. Norintys galėjo mėgautis uždarymo programoje parodytu ir žiūrovų simpatijas užkariavusiu senu „Tinklų” šedevru – rusų filmu „Transformeris”.

Baigiu nugirstu žiūrovų pokalbiu: „Jeigu dar pavyktų pakviesti daugiau kino iš Azijos šalių, tokių kaip Filipinai, Singapūras, Pietų Korėja, tai šį festivalį apskritai būtų galima laikyti metų įvykiu – avangardinio meno citadele Klaipėdoje”

by admin