Didysis atidarymas: publika užkibo ant kabliuko

Didysis atidarymas: publika užkibo ant kabliuko

Atnaujinti rūmai sutraukė kaip reta didelę minią publikos. „Laiko ženklai“ intriguoja dailės žanrų įvairove.

Rita Bočiulytė

Liepos 21-ąją po kapitalinio remonto iškilmingai atidaryti Klaipėdos dailės parodų rūmai lankytojus masina naujumu ir dviem šiuolaikinio meno pa-rodomis.

Į vernisažą susirinko kaip reta daug publikos, akivaizdu, užkibusios ant daug žadančio jauko.

Po rekonstrukcijos spindinčiame antrajame rūmų aukšte pristatytas iš Švedijos atkeliavęs tarptautinis projektas „Laiko ženklai“, pirmajame aukšte ir Baroti galerijoje – trečioji „Akvariumo“paroda, kurioje „nardo“ Lietuvos menas.

Laiko ženklų studija

Atvira „Laiko ženklų“ diskusija vyksta 21 menininko iš aštuonių pasaulio šalių – Švedijos, Vokietijos, Slovėnijos, Japonijos, Kinijos, Mozambiko, JAV ir Lietuvos kūrinių kontekste. Tarp jų – ir klaipėdiečių dailininkų Dano Andriulionio, Romo Klimavičiaus, Virginijaus Viningo darbai. Jie solidžiai atrodo margoje tarptautinėje kompanijoje.

„O kaip atrodo mūsų amžius? Kokie mūsų įspūdžiai apie jį? Kaip mes jį vaizduojame ir koks yra mūsų amžiaus įnašas į ateitį? Šie dalykai yra labai svarbūs grupei menininkų, puoselėjančių „Laiko ženklų“ idėją bei koncepciją“, – sakė parodos kuratorius Darius Vaičekauskas.

Anot jo, paroda byloja apie tuos laiko ir kultūrų ženklus, kurie mus supa kiekvieną dieną, prisiminimais grįžtame į praeitį, nešamės į savo širdis, komentuojame ar paprasčiausiai leidžiame dingti iš mūsų minčių net nepastebėtiems.

Menininkai iškelia šias idėjas, apsvarsto jas ir vaizduoja individualiuose darbuose.

Tai – gamtos, ekologiniai, globalizacijos, politines, socialines bei kultūrines problemas atliepiantys, kritiškai visuomenę stebintys, istorines sąsajas, mūsų laikmetį ir jo žmogaus jausenas studijuojantys ženklai.

Idėja suburti dailininkus, kuriuos sieja didelis noras įprasminti laiko ženklus, prieš kelerius metus kilo švedų menininkei Kajsai Haglund.

„Projektas auga, prie jo prisijungia vis daugiau menininkų iš įvairiausių pasaulio šalių“, – džiaugėsi ji per vernisažą Klaipėdoje.

Iš čia rugpjūčio vidury „Laiko ženklai“ sugrįš į Švediją, paskui keliaus į Mozambiką, JAV, Rusiją.

Kaip žuvys akvariume

J.Jiang (Kinija) „Minčių istorijos“. Y.Ichinose (Japonija) „Tušas I-IX“. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Klaipėdos Jūros šventei dedikuotą projektą „Akvariumas III”, kaip ir pirmuosius du 2001 ir 2003 metais, surengė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga.

Pasak „Akvariumo III“ kuratoriaus Isroildžono Baročio, projekto dalyviams buvo suformuluotas uždavinys: netradicinėmis išraiškos priemonėmis interpretuoti jūrą (vandenį) – kaip konkrečią ar abstrakčią gamtos stichiją.

Parodoje 14 menininkų iš Klaipėdos, Kauno bei Vilniaus, kartu eksponuojantys savo kūrinius jūros ir vandens tema.

Vėlgi bene įdomiausi – klaipėdiečiai. „Akvariume III“ išradingai „nardo“ Jurgis Malinauskas, Andrius Petkus, Isroildžonas Barotis, Darius Vaičekauskas, naujais darbais imponuoja Vytas Karaciejus ir Virgis Bizauskas.

Jaukas meno gerbėjams

Tarptautinėje „Laiko ženklų“ parodoje nepaskęsta klaipėdiečių V.Viningo ir D.Andriulionio paveikslai.

Menotyrininko Igno Kazakevičiaus teigimu, abu meno projektai – su jauku publikai.

„Pirmiausia sveikiname Klaipėdos miestą ir jo po rekonstrukcijos atidarytus Dailės parodų rūmus su įkurtuvėmis!

Erdvė fizine prasme neišsiplėtė, bet šviesos čia tikrai padaugėjo, apšvietimo kokybė geresnė.

Parodų rūmai dabar suteikia viltį, kad, esant tokioms ekspozicinėms sąlygoms, bus galima atsivežti daugiau parodų iš užsienio“, – džiaugėsi menotyrininkas.

Tai, kas čia eksponuojama dabar, pasak jo, yra geras lietuviškas standartas – pirmajame aukšte, o „viršaus menas“ (antrajame aukšte) – tarptautinis projektas, pastaruoju metu Lietuvoje tokių daug.

„Bet gal tai ir gerai, – svarstė I.Kazakevičius. – Smagu, kad dailininkų kūrinius pamato daugiau žmonių ir skirtingose šalyse“.

„Laiko ženklus“ menotyrininkas įvertino kaip netolygų projektą, kuriame yra ir silpnokų, ir stiprių darbų, inspiruojančių idėjas.

„Įdomus V.Viningo tapybos darbas, – pastebėjo menotyrininkas. – Universalus autorius, galėtų sėkmingai būti eksponuojamas užsienyje. Galbūt tas abstraktus ekspresionizmas šiuo metu nemadingas, bet meninės kokybės požiūriu Viningo – stiprūs darbai. Žiūrėdamas į 2002-ųjų jo drobę svarsčiau, kaip keičiasi V.Viningo tapyba… Iš esmės didelių pokyčių nėra. Potencijos ir energijos – daug, betgi nepriversi menininko bėgti greičiau.“

Gelbsti didelis formatas

R.Klimavičiaus „Bučinys“.

„Akvariume III“ menotyrininkas išskyrė kelis autorius: „Man įdomiausi I.Barotis su instaliacija „Viename gale kablys“ ir A.Petkus su „Fosilija“, kurioje „įspaudė“… plastikinį butelį“.

Anot I.Kazakevičiaus, dauguma klaipėdiečių skulptorių būtų akmenyje iškalę, „įspaudę“ ranką, pėdą ar dar ką nors. „O Audrius „įspaudė“ bene populiariausią pajūrio relikviją – tuščią plastikinį butelį, kuris dažniausiai mums painiojasi po kojomis mūsų pajūryje, neseniai gavusiame Europos Sąjungos mėlynąją vėliavėlę“, – šypsojosi menotyrininkas.

O D.Vaičekauskui, kurio tapybos darbas eksponuojamas „Akvariume III“, menotyrininkas palinkėjo išsigryninti savo stilių. „Jis fotografuoja, kuria koliažus, asambliažus, tapo… Gal jau laikas Dariui imtis kažko vieno ir pasiekti, kad tai taptų jo koziriu? Dabar kiekviename projekte jis yra įdomus, bet skirtingas. Galima kalbėti apie kelis Darius Vaičekauskus, o norėtųsi turėti vieną ir gerą. Iš esmės savo kūrybine potencija jis toks ir yra“, – sakė menotyrininkas.

I.Kazakevičius pastebėjo, kad „Akvariume III“ – daug fotografijos: „Paprasčiausia technika – skaitmeninė spauda, kuria autoriai gali įgyvendinti savo idėjas. M.Danio, V.Karaciejaus – dideli darbai. Bet jie nepasižymi nei gelme, nei konceptualumu. V.Bizauską šiuo atveju gelbsti ne tik didelis formatas. Iš tikrųjų galima nufotografuoti padidintą bet kurį objektą – tai sužaistų taip pat. V.Bizausko intriga – nekasdienės vietos. Čia – visas įdomumas. Kitus gelbsti didelis formatas. Nes didelis spalvotas dalykas jau savaime yra paveikus kaip reklama. Ją bando peržaisti J.Malinauskas savo fotoinstaliacijoje „Moteris iš reklamos“. Moters reklaminį įvaizdį jis panaudojo plokštumoje – tiesiog užklijavo ant salės grindų. Konceptualiai įspūdinga – mes juk visąlaik „mindom“ tą reklamą, kuri mums trukdo žiūrėti filmą ar žinias. Dabar turime galimybę tai padaryti fizine prasme. Nors šiaip kūrinys nėra įtaigus.“

Lygino abu projektus

„Laiko ženklų“ ekspozicija įkurdinta dviejose antrojo rūmų aukšto salėse ir fojė. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Lygindamas abu projektus, menotyrininkas juos įvertino kaip normalius. Vis dėlto geresniu pavadino „Laiko ženklus“. Ir patikslino: „Greičiausiai jis toks atrodo dėl erdvės. Darbai sukabinti laisviau, nesugrūsti, kaip čia būdavo anksčiau. Dabar geresni kūriniai išsiskiria labiau. Nors pats „Laiko ženklų“ projektas gana statiškas, nebyloja apie meno procesą ar kažką panašaus. Tiesiog tai geras projektas ir gera jo paroda.“

„Akvariumas“ – trečia tęstinio projekto paroda. „Matėme ir pirmąją, ir antrąją… Trečiojoje jau norėtųsi lankstesnės idėjos. Kur ta evoliucija?.. Gal „Akvariumas“ yra suneštinis projektas, ir tiek? – svarstė I.Kazakevičius. – Būtų galima vystyti pačią akvariumo viziją. Arba, banaliausiai kalbant, bent jau pateikti pabrėžtinai marinistinės tematikos darbus. Suprantama, būtų sudėtinga tai gerai padaryti. Į mano pasvarstymus I.Barotis šmaikščiai atsako: tai yra jaukas, ir savo instaliacija tarsi pabrėžia viso projekto lengvumą. Išties jame didelės gelmės nėra. Bet gal ir nereikia.“

Trūko veiksmo

Didžiojo Parodų rūmų atidarymo dieną ne vienam meno gerbėjui norėjosi juose kažko tokio!.. „Tradicinis parodų atidarymas, sveikinimo kalbos… Būtų buvę gerai kokių nors atraktyvių dalykų – akcijų, hepeningų, performansų ar kažko panašaus, kurie sutelktų mus pasvarstymams, kaip ši atnaujinta erdvė galėtų pasitarnauti naujų idėjų paieškoms, naujų formų kūriniams“, – pastebėjo I.Kazakevičius.

Anot jo, buvo galima pasišaipyti iš paradoksalios kultūrinės situacijos: tiek vargo, vilčių ir pinigų įdėta šį pastatą renovuojant ir modernizuojant, o rezultatas – tik kondicionieriai veikia ir daugiau šviesos.

„Kad ir su radiatoriais, kurie salėse taip ir liko nepaslėpti, galėjome surengti meno akciją – juokėsi I.Kazakevičius. – Pavyzdžiui, buvo galima juos įjungti (gal tiek to, ne kokia mintis per tokius karščius) arba apvynioti, supakuoti, pateikti kaip dovaną… ir meno kūrinį.“

Bet tai – jau detalės. Anot menotyrininko, gali būti ir taip, kaip yra dabar. Dvi geros parodos, ir tiek. Naujai pradžiai – nemažai. Žiūrėsime, kas bus toliau.