Diskutavo apie nostalgiją ir utopiją
Belgrade (Serbija) vykusioje tarptautinėje muzikologų konferencijoje buvo ieškoma ilgesio motyvų ir apraiškų, tapusių neišsenkamu meninės fantazijos šaltiniu įvairių epochų ir tautų kultūroje.
Danutė Petrauskaitė
Konferenciją „Tarp nostalgijos, utopijos ir tikrovės“ balandžio 14–17 dienomis organizavo Belgrado menų universiteto Muzikologijos katedra. Tai jau 20-as tokio lygio šios institucijos renginys, kuriame dalyvavo per 60 muzikologų iš Balkanų, Baltijos šalių, Skandinavijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Austrijos, Kipro, Graikijos, Portugalijos, Pietų Afrikos, Šveicarijos, Prancūzijos, Belgijos, Slovėnijos, Australijos ir JAV.
Belgrado kvapai ir vaizdai
Tik išlipus iš lėktuvo į nosį trenkė aštrus tabako kvapas. Jis tvyrojo ne tik oro uosto laukiamojoje salėje, bet ir gatvėje, prie centrinio įėjimo, kur neištuštintose šiukšliadėžėse pūpsojo kalnai nuorūkų. Kaip vėliau teko įsitikinti, šiame mieste rūko visi – pradedant paaugliais ir baigiant senoliais. Ir mums, dviem muzikologėms iš Lietuvos (Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos pirmininkei Rūtai Stanevičiūtei ir šio straipsnio autorei), apšepęs taksi vairuotojas kelis kartus pasiūlė užrūkyti ir stebėjosi, kad atsisakome tokio malonumo.
Dairantis pro automobilio langą, į akis iš karto krito gana niūrūs naujojo Belgrado vaizdai – griozdiški monolitiniai namai su apsiblaususiais langais ir balkonuose džiūstančiais skalbiniais. Atvykus į miesto centrą ir pravėrus keturių žvaigždučių viešbučio „Maskva“ duris, vėl šnerves sukuteno rūkalių dūmai, tik jau sumišę su pigiais kvepalais ar odekolonu. Džiaugėmės nors tuo, kad viešbutis turėjo specialius kambarius nerūkantiems, o ir restorane galima buvo rasti jiems skirtus staliukus.
Tik išėję apsidairyti į gatvę, išvydome nemažą būrį žmonių – daugiausia vyrus ir paauglius, rankose laikančius mobiliuosius telefonus, popieriaus skiautes bei korteles ir kažką skaičiuojančius. Vyko kažkokios lažybos. Ir taip diena po dienos. Stipriosios lyties dominavimas daugelyje gyvenimo sričių, paslaugų ir administravimo sferose, jų familiarus elgesys su moterimis patvirtino, kad Serbija – ne vakarietiško tipo, o Europos pietryčių regiono patriarchalinėms tradicijoms atstovaujanti šalis.
Belgradas, istorijoje net 14 kartų keitęs savo vardą, Serbijos sostine tapo XV a. pradžioje. Ne kartą jis ėjo iš rankų į rankas užkariautojams – romėnams, bulgarams, vengrams, austrams, kelis šimtus metų priklausė Osmanų imperijai. Iškiliausias tų laikų statinys – Kalemegdano tvirtovė, viduramžiais pastatyta prie Savos ir Dunojaus santakos. Šiandien ją supa to paties pavadinimo belgradiečių mėgstamas parkas, jame – aukštai virš miesto iškilusi Nugalėtojo skulptūra, netoliese – ir Jugoslavijos diktatoriaus Josipo Broz Tito mauzoliejus. Turkiško gyvenimo stiliaus bruožai akivaizdūs ir šiandien. Nors mieste gyvena apie pusantro milijonų gyventojų, ne visur ant namų rasime užkabintą lentelę su gatvės pavadinimu ar numeriu, kaip ir Turkijoje.
Miesto architektūra labai įvairi. Žygiuojant Knez Michailo alėja galima pamatyti ne tik Vojvodinos ir turkiško tipo statinių, bet ir Habsburgų imperijai charakteringų ansamblių, primenančių Vienos miesto fragmentus. Perėjus per pagrindinę Kraljo Milano gatvę, atsiduri prie didžiulės Šv. Savos ortodoksų bažnyčios. O pakeliui žvilgsnį glosto gėlynai, išpuoselėti skverai, brangių parduotuvių vitrinos, jaukios senamiesčio gatvelės ir kavinės.
Į akis krinta ir kontrastai – nušiurę istoriniai pastatai, išmaldos prašančiųjų žvilgsniai, bylojantys, kad karo nualinta šalis turi rimtų ekonominių sunkumų. Tačiau miesto gyvenimas verda – nenutrūkstama srove plaukia žmonių minia, matyti daug jaunų veidų, madingai apsirengusių moterų. Liaudies muzikantai linksmina praeivius, siekdami užsidirbti vieną kitą dinarą. Turistams šie garsai asocijuojasi su serbišku folkloru, tačiau, kaip paaiškėjo konferencijos metu, dažniausia tai – kitų Balkanų tautų muzika.
Saldžiai kartus potyris
Pačiame Belgrado centre įsikūręs Menų universitetas konferencijos dalyvius pasitiko labai svetingai – su informaciniais leidiniais, kvietimais į koncertinius renginius, mokslinėms reikmėms pritaikytomis auditorijomis – ant sienų įmontuotais plazminiais ekranais, nešiojamaisiais kompiuteriais, garso kolonėlėmis. (Šiuo atveju Belgrado akademinė visuomenė daug pranašesnė už Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, kur, norint surengti net ir paprasčiausią seminarą, reikia iš namų neštis personalinį kompiuterį.)
Konferenciją atidarė Muzikos fakulteto dekanė Dubravka Jovičić ir Muzikologijos katedros vedėja Mirjana Veselinović-Hofman, o pagrindinę paskaitą – „Muzika kaip transcendentinis menas“ – perskaitė žymus suomių muzikologas, semiotikas, buvęs Algirdo Greimo mokinys, šiuo metu Helsinkio universiteto profesorius Eero Tarasti.
Po to sekė darbas sekcijose, kur buvo ieškoma nostalgijos apraiškų pavienių autorių kūriniuose (F.Schuberto ir A.Brucknerio simfonijose, R.Wagnerio, G.Puccini, A.Bergo, M.Kalomirio operose, M.Theodorakio muzikoje, M.Ravelio „Undinėje“, P.Rainerio „Requiem“, F.Poulenco dainoje G.Apollinaire’o žodžiais „Monparnasse“), buvusių imperijų ar jų sudedamųjų dalių kultūrose (Jugoslavija, Austro-Vengrija, Rytų Vokietija), taip pat įvairiausių epochų bei tautų (serbų, graikų, prancūzų, anglų, amerikiečių, estų) muzikos istorijoje.
Su pastarąja tematika buvo susiję ir muzikologių iš Lietuvos pranešimai. R.Stanevičiūtė savo darbe „Nuo paslaptingo miesto ligi nuotykių erdvės: nostalgiškos ir utopinės Lietuvos sostinės reprezentacijos dainose apie Vilnių“ profesionaliai ir patraukliai pateikė dviejų dainų – žydų kompozitoriaus A.Olshanetsky’o „Vilne“ ir M.Vaitkevičiaus „Vilniaus stogai“ – analizę. O ji būtent ir atskleidė lokalinės erdvės reikšmę tarpukario bei sovietinio periodo meninių archetipų formavimuisi.
D.Petrauskaitė apibendrino nostalgijos apraiškas XX a. lietuvių muzikinėje kultūroje, išskirdama pagrindinius jos tipus – gamtos ir peizažo ilgesį (M.K.Čiurlionis, S.Šimkus, J.Gruodis, A.Martinaitis), prabėgusio laiko ir netekties skausmą (sovietmečio muzika), istorinės praeities idealizavimą (K.V.Banaitis, M.Petrauskas, J.Karnavičius), tautinio tapatumo paieškas (B.Kutavičius), prarasto rojaus mitą (egzodo kompozitoriai), kosminių erdvių trauką (V.Bacevičius).
Akcentuojant teigiamą ir neigiamą nostalgijos poveikį, buvo konstatuota, kad „karčiai saldaus“ jos potyrio dėka gimė originalūs, tarptautiniu mastu pripažinti lietuviški kūriniai, o daugiakultūrėje išeivijos aplinkoje buvo išsaugotas tautinis identitetas ir atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Konferencijos metu išryškėjo, kad ilgesio motyvai tapo neišsenkamu meninės fantazijos šaltiniu įvairių epochų ir tautų kompozitorių kūryboje. Tik nebuvo planuota, kad tėvynės ilgesį greitai pajus ir konferencijos dalyviai. Pirmieji pranešimai apie Islandijos vulkano pelenus, padengusius Balkanų dangų, atrodė fantasmagoriški. Tačiau sužinojus, kad uždaryta dauguma Europos oro uostų, reikėjo kiekvienam ieškoti kelio į namus. O jie pasirodė tokie tolimi ir sunkiai pasiekiami.
Europa – pro traukinio langą
Belgrade mažai kas kalba angliškai. Prastai sekėsi susišnekėti ir geležinkelio stotyje, kurioje keleivių aptarnavimo lygis labai žemas – jokios informacijos apie tranzitinius traukinius, jokių tvarkaraščių. Iš anapus kasos langelių abejingai žvelgiantys veidai bylojo, kad niekas čia nelaukia keleivių, trukdančių tingiai ir patogiai leisti darbo dieną. Vis dėlto keturiems baltiečiams – dviem lietuvėms, estei etnomuzikologei Kanni Labi ir prof. E. Tarasti pavyko nusipirkti traukinio bilietus į Varšuvą su persėdimu Budapešte. Deja, naktinis traukinys gerokai vėlavo. Keleivių prikimštuose ir tvankiuose vagonuose sunkiai sekėsi užsnūsti, kelis kartus buvo tikrinami pasai.
Ankstyvą rytmetį Budapeštas pasitiko lietumi. Traukinys į Varšuvą jau seniai buvo išvažiavęs, tad teko arba laukti iki vėlyvo vakaro sekančio, arba ieškoti kitų būtų pasiekti namus. Ir buvo nutarta pasirinkti brangesnę, bet greitesnę susisiekimo priemonę – taksi. Stengėmės nusigauti į artimiausią geležinkelio stotį, pro kurią kursuoja traukiniai Lenkijos kryptimi. Per kelias valandas įveikę apie 300 km ir pervažiavę Vengrijos, Slovakijos ir dalį Čekijos teritorijos, atvykome į nedidelį Moravijos regiono Bržeclavo miestelį – gražų, švarų, išdailintą. Iš jo toliau bėgiais dundėjome į kitą Čekijos vietovę – Bohuminą, esantį netoli Lenkijos sienos. Palaukę ten kelias valandas, įsėdome į komfortabilų, šių dienų reikalavimus atitinkantį EuroCity traukinį „Praha – Varšuva“.
Kokia spalvinga, tačiau ne visuomet svetinga toji Vidurio Europa!.. Vienur apšiukšlinta ir nuskurdusi, kitur – išpuoselėta ir pasiturinti ji su savo dinarais, forintais, kronomis, zlotais ir sunkiai užsienio kalbomis kalbančiais gyventojais vis dėlto sudaro didelius nepatogumus keliautojams. Nėra ir tarp visų šalių gerai veikiančios geležinkelio tinklų sistemos. Ypač apmaudu dėl izoliuotos Lietuvos, tik neseniai paklojusios simbolinius „Rail Baltica“ bėgius. Todėl labai džiaugėmės, kad R.Stanevičiūtės dėka mus Varšuvoje pasitiko užsakytas automobilis ir sėkmingai nugabeno į Vilnių. Jai nuoširdus ačiū už puikų grįžimo kelionės organizavimą, už finansinę paramą, gautą iš Kultūros rėmimo fondo, skirtą dalyvavimo konferencijoje išlaidoms padengti. Būtent šios konferencijos dėka teko ne tik tarptautiniu mastu reprezentuoti lietuvių muzikinę kultūrą, bet ir giliau susipažinti su nostalgijos bei utopijos geneze, bėgimo nuo tikrovės priežastimis bei pasekmėmis ir iš arčiau žvilgtelėti į margaspalvę Europą.
