Domas Linkevičius

Domas Linkevičius: prieš 25 metus gimiau Kaune, Vilijampolėje, dažnai vadinamame mafijozų, gezų ir banditų rajone. Nuo pat mažumės buvau „linkęs domėtis“ (taip interpretuoju savo pavardę ir vardą) visu mane supančiu pasauliu. Mane domino ir tebedomina debesų žemėlapiai, žvaigždėlapiai, klevlapiai ir lieplapiai. Pastarieji galbūt dar ir dėl to, kad gimiau liepos mėnesį. Nors mano gimtoji vieta niekuomet neužsitarnavo garbingo vardo, man gyventi vietinių pramintoje Slabotkėje visada buvo savotiškas prestižas. Vien pats faktas, jog ten didžiąją dalį gyvenimo praleido mano seneliai, tebegyvena tėvai – savaime yra gerbtinas. O ir vaikystę primenantys padūmavę barakų kiemai, slapta krečiami kaimynystės abrikosai, obelys bei paikos paaugliškos išdaigos, mokykliniai nuotykiai ir šėlionės, pakvaišę studijų metai – visa tai mano praeities patirtys.

Dabar gyvenu ir dirbu Vilniuje, dantų technologijų srityje. Kiekvienas pagamintas dantų protezas man tarsi kalbos dovanos puoselėjimo įrankis, žodžio skiepijimas pacientų burnos ertmėse. Į viską stengiuosi žvelgti poetiškai, kūrybiškai. Dažnai pagaunu save, jog stebiu žmogų – praeivį ar pardavėją ir, atrodo, skaitau eilėraštį. Posmai sugula į minčių klodus, o vėliau – į popieriaus lapus. Be kūrybos neįsivaizduoju savęs kaip individo. Turiu daug svajonių. Jos – mano gyvenimo varikliai.

Jausmavietės

Tu visur: namuose, kelyje, mano batuose,
mintyse, kai toli, sapno prieangy, einant miegoti.
Tu esi mano gidė vaikystės Karpatuose,
mano pankė, apsvaigusi hipė ir liūdinti gotė.

Gyveni mano meilės, kančių epizoduose,
mano odoj, po ja ir po mano kasdieniais drabužiais.
Visuomet apsireiški tylamedžių soduose
ir žengi per pasaulį, avėdama laikrodžių dūžiais.

Man šiek tiek per ilgi labirintai minutėse,
kai meldžiuosi tamsioj vienumoj. Nepataisomai lūžęs
griūva tiltas, bet mano jausmai vėl jį nutiesia –
noriu būti Tau draugas, jautrus pašnekovas, meilužis…

noriu būt su Tavim, kai stebuklai išsiberia
skysto stiklo karoliais į mudviejų amžiną tremtį.
Nesvarbu: širdyje, tolimajame Sibire –
visada, jeigu nori, gali į mane atsiremti.


Sapnaskiltės vokiečių gatvės


Naktimis birželio, vos pradėjus švisti,
akrobatas rytas vaikščioja per lyną
siauro horizonto. Svajones išvystę,
vaikiškai linksmi važiuojam į Berlyną.

Pakeliui padangėj regim – plyšus gysla
debesis vaiskiu raudonumu nudažo.
Varšuvą patiltėse aplaižo Vysla,
kelias prieky susilieja į miražą.

Mirgantys šviestuvai glosto stiklą, stotys
dvelkia rūkalais, gurkšnoja pigų alų.
Visa, ką patyrėme lig šiol – klastotės.
Visa, ką patirsim – iš originalų,

iš tiesų, apaugusių kreivom tikrovėm,
kuriose visus takus žiedai užpustė.
Mes nė sapno nepasėjome – tik rovėm
ir todėl dabar negalime nubusti.

Kupidono taikiklyje


Kai naktį okupuoja miego radijas,
mėnulį apima silpnaprotystė.
Mes ieškom danguje žvaigždžių, o radę jas
nuraškome neleisdami nukristi.

Aš patenku į tavo lūpų sūkurį.
Į lūpų tokio skonio kaip avietės.
Man regis, tu mane iš naujo sukuri:
papildai, ramini, verti žavėtis.

Su tavimi man gera šėlt, kvailioti, nes
tu supranti mane, nes mes lyg upės,
lyg begalinis vandenų viliotinis,
erotiškai baikštus ir saldžialūpis.

Kai apsimetu Vasco da Gama


Mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.
Visos dienos į sausumą brenda, o naktys – į jūrą.
Taip šviesi lyg atradusi kelią į Indiją
mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.
Ji nemėgsta vandens, nes vanduo tik atspindi ją,
pašaipiai iškraipydamas dailią geltoną figūrą.
Mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.
Visos dienos į sausumą brenda, o naktys – į jūrą.

Keli. Auto. Jai.

Aš susižeriu rudenį tavo akių.
Glostau plaukus nakties juodumo.
Pirštais nubraukiu skruostų raudonį –
Dievo plaštakoms tapant saulėlydžius.
Mano žvilgsniai mažyčiais bateliais
vaikštinėja sniegynuos tavo,
išsvajotom kalnų viršūnėm,
pavojingais lytėjimų skardžiais.
Visos išvykos – atradimai pasaulių,
kuriuose tavo kvapo esama
ir kvėpavimo ritmiškai lėto,
intymaus giluminio alsavimo.
Noriu braidžioti tavo užutėkiais,
plaukti įlankom ir lagūnomis.
Plikomis apkabinti rankomis.
Niekada. Niekada nepaleisti.

Graikiškas


Tarp salynų jūratinklius narplioja škunos.
Marškiniai it pritvinkę nektaro sulimpa.
Saulė dega aukštai, nusiteikus prieš kūnus.
Naujo ryto brėškimas prikausto Olimpą.

Vien ramybė kalnų. Tartum baigtųsi karas.
Kursto ugnį, taip žmogiškai trokštamą-troškią,
neklusnus Prometėjas, beplunksnis Ikaras.
Atsimerkiu. Kaitra vėl sapnavietėn bloškia.

Tegul trykšta vanduo, išminties šulinys te-
užgesina gaisrus. Klasicizmą kampuotą
giriam tostais ir daužom taures už jaunystę,
susitikę su graikų dievybėm į puotą.

Nuo ambrozijos linksta stalai, raibsta akys.
Kaip spalvotos žuvytės koraliniuos rifuos
pasipuošę visi. Stygom plinta sirtakis.
Ant akmens valandėlei užsnūsta Sizifas.


Norvegiškas


Nakvynė šaltyje. Mes aiškiai pasiklydę. Sninga.
Aš sutapatinsiu melsvų akių ir sniego spindesį.
Tu savo pėdomis dangaus baltumo sodus mindysi,
nes šio sraunaus vidurnakčio tėkmė tokia dėsninga,

nes iš tikrųjų esam fiordai – gilūs ir uolėti.
Nešiojame dramas. Girdėjom, bet neskaitėm Ibseno.
Seniai užmiršom stebuklus: draugystę, žvilgsnį, šypseną…
Turbūt jau nieks negali mūsų skausmo nugalėti –

nei virtinės kalnų, nei ežeringos šiaurės vietos.
Aš palieku tave, tiesiog įsilipu į debesį
pasiklausyt, kaip toliuos piemenys birbynėm stebisi,
jog rytas. Tu miegi. Aš iškeliauju ten, kur pietūs.


Impotentiškas


Taupydami judesius žengiam į vakaro pusę.
Norom nenorom priartėjam prie ąžuolo slenksčio.
Svetingu žvilgsniu tu mane lyg žariją įpūsi.
Vidun užsiverdamos durys koketiškai krenkščia.

Trumpa trajektorija veda prie dvigulės lovos.
Tu gundai mane užvaldyta pirminių instinktų.
Nenoriu įžeist, bet dabar aš nekoks sugulovas,
Kai trūksta vos laipsnio, kad siela į ledą sustingtų.

Tikriausiai manai šitaip elgtis ganėtinai kvaila.
Vadinkim, jog seksas – keptuvė, o meilė – aliejus.
Saulėgrąžų derlius skurdus, kad ir kaip būtų gaila.
Iš suraukto veido matyti – esi nemylėjus.

Svaigulys naktinėjimų soduose


Tu nugirdai mane ir man rodosi,
kad mažėju, galiu pranykti,
pasiversti į švelnų atodūsį,
ar į dieviškai saldžią lygtį.

Jau nakties vidurys. Muša dvylika.
Aš stebiu tavo lūpų linkį.
Taip stebi tik tuomet, jeigu myli ką.
Mes ties vienas kitu palinkę.

Tu mane savo šypsena apkreti.
Aš dar girtas tavim. Ilgam tai.
Mes užmigę sapnuojame lapkritį –
ir nuogi atsiduodam gamtai.

Tarp galaktikų

Tu visada buvai ir būsi mano Venera,
supančiojusi protą paslapčių orbitom.
Už begalybės šviesmečių kitos tokios nėra –
nerastum net jei Paukščių Taką išardytum.

Karoliai meteorų – tau skirti papuošalai,
net mėnuo, juos regėdamas, pristinga fazių.
Gal susitinkam prie Merkurijaus, jei sušalai?
Vėliau erdvėlaiviu mėginsime oazę

atrasti smėlyje klastingo Marso dykumų.
Saturno metrikų biure sumainę žiedus,
kvėpuosim kosmosu, kur saulėta ir taip ramu
lyg baltą naktį tarp galaktikų prisėdus.

by admin