„Don Kichotas“ atgimė šiuolaikiškai

„Don Kichotas“ atgimė šiuolaikiškai

Violeta Milvydienė

Andželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Donkey Hot“, kurio premjera įvyko Kaune šių metų kovo pabaigoje, uostamiestį pasiekė tik lapkričio 18-ąją. Dėl artisto traumos spektaklis buvo perkeltas iš spalio 27-osios. Tą vakarą į Žvejų rūmų koncertų salę susirinko gausus A/CH teatro gerbėjų būrys.

Būta daug baleto versijų

Žymus klasikinis baletas „Don Kichotas“ gali pasigirti savo istorija – ji jau skaičiuoja šimtmečius – pirmasis pastatymas enciklopedijoje fiksuojamas dar XIX amžiaus data – 1869 metais Maskvos Didžiajame teatre jį sukūrė garsusis rusų baletmeisteris M.Petipa.

Nuo to laiko būta daug ir įvairių – tradicinių bei modernių – spektaklio versijų.

Teko matyti (gyvai, per TV ar DVD) keletą XX amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių pastatymų – iš jų į atmintį ypač įstrigęs klasikinio-demi charakterinio stiliaus komedijinis šedevras, fenomenalaus rusų baleto mokyklos virtuozo M.Baryšnikovo įgyvendintas „American ballet“ teatre. Įsimintinas ir kitas – Sankt Peterburgo teatro vadovo B.Eifmano sukurtas – ryškus moderniojo baleto pavyzdys.

Lietuvoje „Don Kichotas“ pirmą kartą pasirodė 1954 metais (baletmeisteris V.Grivickas), 1978-aisiais jį pastatė V.Brazdylis, vėliau ir dabar labiau pasireiškė kviestiniai (ypač rusų) choreografai.

A/CH teatre savitą versiją „Donkey Hot“ (išvertus iš anglų kalbos, donkey – asilas, hot – karštas) specialiai sukūrė ir mūsų dėmesiui pateikė taip pat atvykėlis iš Rusijos – Maskvos teatrinio meno akademijos (GITIS) sceninio šokio pedagogas Olegas Gluškovas.

Lyginant klasiką su naujadaru

Natūralu, kad stebint naujoviškai „perdarytą“ klasiką, atsiranda paralelės, gretinimai, palyginimai.

Režisūrinio sprendimo požiūriu šiame spektaklyje lyg ir išlaikyta pusiausvyra tarp tradicijos ir novatoriškumo – pagrindiniai M. de Servanteso kūrinio momentai išlieka svarbiausiais dramaturgijos taškais – tik, žinoma, skaudžios buitinės ir socialinės problemos jame traktuojamos šiuolaikiškai.

Renkantis patį modelį, aiškiai įdomesnis ir įtaigesnis turėtų būti šis pastatymas, priartintas prie laikmečio, vaizduojantis mūsų dienų aktualijas, juolab, kad visuma pateikta žaismingai ir nuotaikingai. Tačiau lyginant dviejų – klasikinio ir matytojo šiuolaikinio – spektaklių konstrukciją, muzikos pasirinkimą ir su juo susijusį choreografinį aspektą, antrąjį vertinčiau kaip pralošiantį variantą. Mat jame pernelyg sunarpliota siužeto linija, per daug susmulkintos šokio ir vaidybinės scenos, jaučiamas fragmentų neužbaigtumas, stinga vientisumo ir šokio stilistikoje.

Interpretuojant muziką

Labiausiai glumina muzikos nesuderinamumas su judesiu – neatskleisti spalvingi jos niuansai, tinkamai nepanaudoti ryškūs ritmo akcentai, neperteiktas charakteris. Tiesa, kai kurios muzikaliai sudėliotos šiuolaikinio šokio ar moderniojo baleto frazės nuteikia optimistiškai, bet tik retkarčiais. Kulminaciniu momentu šokama sulėtintai, o skambant romantiškiems garsams ar trykštant energijai, trūksta veiksmo. Muzika tampa svarbiausia (nejučia imi tik klausytis, o ne stebėti, ką „išvaikšto“ šokėjai), taigi ji žymiai pranoksta kūno kalbą. Neverta stebėtis. Kuriant choreografiją tokios unikaliai šokėjiškos – energingos, sodrios ir veržlios garsaus kompozitoriaus L.Minkaus muzikos pagrindu labiau rizikuojama „nepataikyti“ nei tinkamai ir įtikinamai ją interpretuoti. Bet kokiu atveju, vargu ar pavyktų geriau nei tai anksčiau padarė didieji „grandai“. Tuomet ir kyla elementarus klausimas: ar to tikrai reikia? (Galbūt moderniąją plastiką geriau atitiktų šiuolaikiniai kūriniai?)

Džiugina ištikima komanda

Ne pirmąkart teatro kūrybinėje grupėje – scenografas Marijus Jacovskis, antrąkart – kostiumų dailininkas Kęstas Rimdžius – puikiai padirbėjo ir šįsyk. Išradinga scenografija (pradžioje stabiliai stovinčios, paskui judančios, akimirksniu besikeičiančios konstrukcijos) sukuria ypatingą atmosferą, mobilizuoja, kooreguoja veikėjų pasirodymus.

Svarbios ir paveikios kostiumų detalės – daug ko verti vien raudoni lakuoti batai ir „kietuolių“ šukuosenos.

Smagu vėl pamatyti atlikėjus – „senbuvius“, Lietuvos operos ir baleto teatro trupės artistus, su nauja jaunų, ne mažiau gabių ir talentingų žmonių komanda atliekančius solinius vaidmenis.

Herojai vaizduojami netradiciškai

Don Kichoto įvaizdis nėra trafaretinis – tai ne senas, pavargęs, juokingas aristokratas, kovojantis su vėjo malūnais, o jaunas žmogus (Nerijus Tauskus), apimtas nuobodulio, todėl nusprendęs keliauti ir bandąs kažkam padėti, kažką pakeisti, gelbėti skriaudžiamus. Keistuolis vaizduojamas ne itin vyriškas, ne visai stiprus, kartais lyg bestuburis – susidūręs su visuomenėje gyvuojančiomis negerovėmis (smurtu, prievarta, paleistuvyste etc.), jis pats pasiduoda draugų įtakai, esti suviliojamas Dulsinėjos, pakliūva į palaido gyvenimo žabangas. Viskas baigiasi tuo, kuo ir prasidėjo, – vienatve, užsidarius savam kambarėlyje.

Solistė Rūta Juodzevičiūtė (Dulsinėja) – išraiškinga, lanksti, lengvai demonstruojanti aukštą žingsnį bei kitas klasikinio šokio galimybes, tik jai sukurta plastika ne visada patraukli – dažnai pernelyg suvulgarinta, neįtaigi, atrodo, neatitinkanti tikrojo atlikėjos temperamento. Jos elegancija ypač nedera su „parteru“, judesiai atliekami techniškai, tačiau kiek inertiškai, o ne tikslingai ar jausmingai.

Andrius Žužalkinas, įkūnijęs Sančą Pansą, kaip jau įprasta jį matyti, artistiškas ir itin guvus. Čia atlikėjas flirtuoja ne tik su laisvo elgesio merginomis, bet ir su žiūrovais, išlieka savotiškai mielas net tais atvejais, kai, droviai nudelbęs akis, užsitraukinėja kelnes.

Diletantiški „efektai“

Grupiniuose merginų šokiuose, matyt, specialiai susikoncentruota į seksualumą – „gundymo menas“ juose demonstruojamas primygtinai ir atvirai, į pagalbą pasitelkiant pramoginio žanro elementus: nuolatinį sijonų kilnojimą, klubų sukimą ir pečių kratymą, manieringą kraipymąsi ir kt. (beje, estradoje choreografija būna įdomesnė). Keistai ir nemotyvuotai atrodo pykčio protrūkiai, nepagrįstai – po jų sekanti antausių kruša. Be to, ir čigonių, ir prostitučių pasirodymuose panašios situacijos (kai kurias sunku ar neetiška aprašyti) tarsi pakartojamos.

Neprofesionalu, kai humoras virsta beskonybe, o įmantrumo siekis (galima tik spėlioti dėl skandalingojo švedų choreografo M.Eko kūrybos ypatumų įtakos) – drastišku ar pernelyg tiesmuku poelgių vaizdavimu. Galiausiai minėti diletantiški „efektai“ ima varginti, atbukina ir galbūt nukreipia dėmesį nuo esamų teigiamų dalykų.

Atrasta ir žavių akimirkų

Stilingas spektaklio prologas, šmaikštus „elvių preslių“ išėjimas į sceną, originalus grupuočių susirėmimas, žaismingas vietos gyventojų epizodas, darniai sukomponuotas funclub vaikinų „pas“, graudžiai žavi, persmelkta ironija vestuvių ceremonija – štai imponuojantys, intriguojantys, „išfiltruoti“ momentai, suteikiantys tikro žavesio šiam šiuolaikiškam spektakliui.

Būtų idealu, jeigu (šiek tiek perfrazavus populiarų posakį) „deguto šaukštas medaus statinės negadintų“…

by admin