„Don Žuanas“ lietuviškai: ak, ir nesiseka gi Mocartui!..
Rita Bočiulytė
Sugrįžti prie premjerinio Klaipėdos muzikinio teatro „Don Žuano“, gruodžio 9-ąją, vos po mėnesio repeticijų pasirodžiusio scenoje, oi, kaip nesinorėjo.
 |
| Scenos iš premjerinės Klaipėdos muzikinio teatro V.A.Mocarto operos „Don Žuanas“. Don Žuanas (L.Pautienius), Dona Ana (Asmik Grigorian), Don Otavijas (Žoržas Siksna). |
Greitas darbas gražių vaisių nesubrandino, džiaugtis lyg ir nėra kuo. Nei statytojams, nei publikai. Bet kai atsigirdo atsiliepimai apie „Užburtosios fleitos“ premjerinį fiasko Italijoje, antrame pagal dydį ir reikšmingumą po Milano „La Scala“ Turino „Regio“ teatre, kur irgi „rankas pridėjo“ lietuviai (režisierius Oskaras Koršunovas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dizainerė Agnė Kuzmickaitė ir keli lietuvių aktoriai, tarp kurių buvo ir klaipėdietis Benas Šarka), pamaniau, kad galėtume padiskutuoti. Apie tai, kaip rizikinga nupūsti dulkes nuo klasikos šedevrų, o modernizuoti, juolab „preparuoti“ Mocartą tiesiog nedovanotina. Konservatyvūs operos žinovai statytojams to neatleis, be išlygų „nuteis“.
Mūsų publika teatre nešvilpia
Betgi Klaipėda – ne Turinas ir juolab ne Milanas. Pas mus savo nepasitenkinimą publika išreiškia nebent vangiais plojimais, o klakeriai pasamdyti ne švilpti, o pastatyti žiūrovus ant kojų, taip neva išreiškiant susižavėjimą spektakliu. Atsistoja vienas, kitas, trečias, ir greta sėdintiesiems tarsi nepatogu – tenka atsistoti ir dar truputį paploti specialiai surepetuotiems artistų nusilenkimams. Kas taip apsigauna – teatras ar publika? Kas nori apsigauti?
Pas mus teatre gali išgirsti tik „Bravo!“, „būūū“ čia niekas savo nepasitenkinimo, apmaudo, įniršio ar protesto nereiškia. Juos užgniaužia tyliai, nes tai būtų labai nekultūringa. O operą dievinantys italai nebijo išsišokti.
Bet mes ne italai. Ir gerai, nes V.A.Mocarto „Don Žuaną“, ko gero, būtume palydėję ne nusivylimo ato-dūsiais, ne dusliu baubimu, o čaižiu švilpimu. Arba ne, jei salė ir vėl būtų pilna iš apskrities suvažiavusių žmonių, kuriems vien pakliūti į teatrą – šventė. Tikrų operos gerbėjų ir žinovų per premjeras bepamatysi vieną kitą, dirbtinis ažiotažas Klaipėdos muzikiniame teatre kuriamas be ženklesnės klaipėdiečių pagalbos. Betgi svarbu, kad salė ir kasa – pilna, kad į premjerą tiesiog neįmanoma pakliūti. Beveik kaip Vilniuje.
Panašu į teatralizuotą koncertą
 |
| „Piktąsias jėgas“ simbolizuoja scenoje kartais pasirodantys „kukluksklanininkai“. Don Žuanas (L.Pautienius), Cerlina (Rita Petrauskaitė). Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Tačiau grįžkime prie Mocarto ir jo „Don Žuano“, kuris vis dėlto nepateisino operos gerbėjų lūkesčių, nors ir skambėjo lietuviškai. Teatras labai didžiuojasi, kad operas atlieka ne originalo kalba, o mūsų gimtąja.
Galėtų didžiuotis ir publika, jei suprastų, ką artistai dainuoja. Artikuliacijos problemos šįkart pakišo koją visiems kviestiniams solistams – Laimonui Pautieniui (Don Žuanas), Asmik Grigorian (Dona Ana), Žoržui Siksnai (Don Otavijas). Klaipėdiečiai Dalia Kužmarskytė (Dona Elvyra), Rita Petrauskaitė (Cerlina), Artūras Kozlovskis (Leporelas), Valdas Kazlauskas (Komandoras) ir Kęstutis Nevulis (Mazetas) dainavo kur kas raiškiau ir scenoje neatrodė tokie susikaustę, kaip svečiai. Vaidyba jie tikrai pranoko kviestines žvaigždes. Nors tos vaidybos šioje operoje išvis buvo ne per daugiausiai. O choreografijos (choreografė Vesta Grabštaitė), choro pasirodymų (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) – išvis minimaliai. Režisūros visai nematyti.
Toks šiek tiek teatralizuotas koncertinis variantas. Su puošniais epochiniais kostiumais, keistai disonuojančiais su neva modernia scenografija. Tai kad to modernumo – tik rampa, ant kurios gulinėja, kaip ant ledo slidinėja artistai, ir keli nešiojami stulpai, tik kuorais apeliuojantys į renesansines kolonas.
Pasistūmėjo į komiškąją pusę
„Don Žuaną“ režisavęs Raimundas Banionis prieš premjerą tvirtino padaręs viską, kad spektaklis nebūtų beprotiškai ilgas ir publikai būtų priimtinas. Kad stato trumpesnį šios operos „Prahos variantą“, bet „nelaužo“ Mocarto. Tik stengiasi labai įdėmiai „perskaityti“ jį iš naujo, nuvalyti štampus nuo šio kūrinio ir interpretacijų. Dar perspėjo, kad gal bus šiek tiek publikai netikėta, nes veikalas pasistūmėjo į komiškąją pusę.
Kur tau pasistūmėjo! Ne juokais nuslydo. Apie Don Žuaną nesužinojome nieko daugiau, nei žinom visi – pleibojus, mergišius, vilioja visas, bet nė vienos nemyli, jį įsimyli visos, ir nėra net ko galvoti už ką.
O kur operos dramatizmas? Kur spektaklio dailininko Sergejaus Bocullo žadėtasis Don Žuano – kaip maištininko – santykis su katalikybe? Juk jis išlieka katalikas. Tai plakate tarsi pabrėžia rožančius prie pleibojiško kiškučio. Bet spektaklyje jei ir bandyta užkabinti laisvamaniškumo temą ir kainą, kurią už jį tenka sumokėti, tai padaryta kažkaip negrabiai, fragmentiškai, lyg tarp kitko. Klausimas, ar siekiant laisvės galima pažeisti kitų interesus, pakimba ore. Jį turbūt nusineša „piktosios jėgos“, kurias simbolizuoja scenoje kartais pasirodantys „kukluksklanininkai“. Komandoras tarp jų – tik keršto angelas, kurį, pasirodo, galima nudurti peiliu. Finale nebeaišku, kas ką nužudo – Don Žuaną Komandoras ar Komandorą Don Žuanas. Betgi kam Komandorą žudyt, jeigu jis tėra šmėkla?..
Bendras spektaklio vaizdas – ištęsta, statiška, nuobodu, fragmentiška, greitai „tiap liap“ padaryta. Tai tiek tos premjerinės šventės ir mistikos.
Šiek tiek paguodė Mocarto muzika ir neprastas jos atlikimas. Jei ne artikuliacijos bėdos, kurios niekais pavertė ir taip jau ne ypač gerą teksto vertimą į lietuvių kalbą.
Papiktino tikrus operos gerbėjus
Po premjeros viena klaipėdietė operos gerbėja piktinosi, kad Mocarto opera taip baisiai iškopiūruota. Anot jos, trumpesnis operos variantas galbūt pasirinktas ne todėl, kad trumpesnis ir publikai priimtinesnis. Tikroji motyvacija galėjusi būti kitokia – sakykim, ne visi solistai pajėgūs išdainuoti visą savo partiją. Bet oficialią režisieriaus poziciją melomanė įvertino kaip spjūvį žiūrovui į veidą.
„Dažnai klausausi operų, transliuojamų per TV kanalą „Mezzo“ iš garsiausių pasaulio salių, bet niekada nesusidūriau su jokiu kūrinio trumpinimu. Gal tai ir yra, kaip pasakė R.Banionis, kažkoks „Prahos variantas“, bet jei jis toks nevykęs – nebūtina jį tiražuoti“, – įsitikinusi melomanė.
„Dėl artistų dainavimo – ką gi, žinome, jog mūsų teatras – ne „La Scalla“, ir kažko ypatingo nesitikime. Bet režisūra, o konkrečiai operos sutrumpinimas, tiesiog pritrenkė. Tokio sutrumpinimo rezultatas – neliko kai kurių puikių partitūros dalių, be kurių šios operos tiesiog negalėjau įsivaizduoti, beveik išsitrynė viena iš pagrindinių libreto linijų – Don Žuano ir Donos Anos, o be jos nemotyvuota ir neaiški tapo finalinė scena. Pirmą kartą besiklausančiam šios operos apskritai libretas turėjo būti neaiškus, o žiūrovui, ypač jaunesniam, manau, reikalinga, kad jis suprastų, kas vyksta scenoje.
Ta proga norėčiau režisieriui priminti jo tėvo garbaus artisto Donato Banionio neseniai viename interviu pasakytus žodžius apie tai, kad novatoriški režisieriai tegul patys savarankiškai sukuria pjesę ir tegul stato ją kaip nori, užuot perdirbinėję klasikų veikalus.
Visiškai nevykusi operos scenografija. Galiu suprasti, kad dėl lėšų stygiaus dekoracijos nekeičiamos per visą spektaklį, betgi šios dekoracijos (kas tai buvo – antkapiai, angos į kažką, namo dalys?..) nederėjo su artistų kostiumais, užgriozdino didžiąją dalį ir taip ankštos scenos, trukdydamos artistams judėti, o tuomet, kai jie išdrįsdavo ant dekoracijų užlipti, matėme, kaip suvaržytai jie juda, bijodami nuslysti nuo pernelyg nuožulnios plokštumos“, – stebėjosi ir piktinosi tokiu operos pastatymu klaipėdietė.
Na, ir nesiseka gi Mocartui!.. Nei Italijoje, nei Lietuvoje. Kas ką nori, tai ir daro su jo kūriniais – vieni „karpo“, kiti perrašinėja. Ir dar kaip tyčia – jubiliejiniais metais, minint garsiojo kompozitoriaus 250-ąsias gimimo metines.
