„Drambliuko Babaro istorija“ – literatūros pokalbis su muzika
Gitana Gugevičiūtė
Klaipėdos muzikinio teatro Kolonų salės repertuarą papildė vienos dalies muzikinė pasaka vaikams Franciso Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ (Jeano de Briunhoffo libretas). Tikrai įdomus darbas.
Galbūt pirmasis pasaulyje
Mažas drambliukas žaliu kostiumu prancūzų kultūroje užima reikšmingą vietą. Šiandien Babaras gyvena medžiagų raštuose ir ant indų, ant popieriaus laiškams ir afišų; Babaro figūrėlės – įvairių dydžių ir medžiagos – keliauja iš Prancūzijos į įvairias šalis kaip suvenyrai.
Pirmoji knygelė apie Babarą pasirodė 1931 m. (taigi drambliukas šiemet švenčia 80-metį). Pagal ją garsus prancūzų kompozitorius F.Poulencas sukūrė sudėtingą, iškalbingą muzikinį kūrinį. Apie pačią istoriją pasakoti tarsi ir neverta – Muzikinio teatro svetainėje yra publikuotas nemažas Lenos Kareland tekstas „Žano Brunhofo Babaras“, teikiantis informacijos ir apie istorijos ištakas, ir apie jos autorių, ir apie prasminius, stilistinius pasakojimo aspektus.
Vis dėlto reikia pasidžiaugti: gali būti, kad tai pirmasis pasaulyje spektaklis apie drambliuką Babarą – įprastai istorija pasakojama paprasčiau: pianistas groja fortepijonu, o skaitovas tiesiog skaito pasakojimą.
Režisierė Rima Sasnauskaitė ir visa jos kūrybinė komanda (dailininkė Jolanta Rimkutė, pianistė Aurelija Dovydaitienė, aktoriai Šarūnas Juškevičius, Stanislovas Rezgevičius, Jūratė Gedminienė, Reda Jucevičienė) eina toliau. Tradiciškai ir sykiu novatoriškai herojinei pasakai, kupinai humoro, šilumos, nuotykių, džiugesio ir tragizmo, jie – „įvedę“ papildomus personažus – atrado simpatišką sceninę formą.
Koziris – neįprastumas
Veiksmas prasideda muzikos pamoka (mokytoja – A.Dovydaitienė, mokinė – R.Jucevičienė), į kurią atklysta ir klajojantys artistai (Š.Juškevičius, S.Rezgevičius).
Jie mokytojai padovanoja F.Poulenco partitūrą ir, jai skambinant kūrinį, pasakoja istoriją apie mažą drambliuką, atsikrausčiusį į didelį miestą po to, kai medžiotojas nušovė jo mamą. Smalsus, žinių trokštantis Babaras išmoksta skaičiuoti ir skaityti, vilki drabužius, liaujasi vaikščioti keturiomis ir dėl savo puikių savybių net tampa visos dramblių karalystės karaliumi.
Šis spektaklis – tai literatūros pokalbis su muzika. Galima sakyti, kad šiuo atveju prioritetas atiduodamas muzikai, nes pagrindinis veikalo uždavinys – mokyti šiuolaikinį vaikutį ir jo tėvelius klausytis tikros, gražios muzikos; neužgožti jos „dideliu“ vaidinimu, tik padėti vaikams išgirsti muziką, kurioje girdėti ir upelio čiurlenimas, ir dramblių trepsėjimas.
Patogiai sukritę ant sėdmaišių žiūrovai gali mėgautis muzika ir stebėti, kaip veiksmą plėtoja aktoriai, arba (jei veiksmas „nekabina“) tik klausytis.
Mano subjektyviu žvilgsniu, režisūra bei vaidyba – skoninga, subtili, išraiškinga. Žinoma, akiai, pratusiai prie vizualinių triukų, spektaklis gali atrodyti mažų mažiausiai keistas. Tačiau tas neįprastumas čia ir tampa koziriu, leidžiančiu aktoriams tiesiogiai bendrauti su žiūrovu – pernelyg jo neišblaškyti, bet ir neleisti nuobodžiauti; pratęsti ir papildyti išraiškingą muzikos dramaturgiją.
Pasakodami drambliuko istoriją, aktoriai demonstruoja ypatingą susiklausymą: čia veiksmą – tarsi estafetę – perima vienas iš kito, čia vienas kitą papildo ir pratęsia; akimirksniu transformuojasi į vis kitus personažus: medžiotoją, dramblių karalių, dramblį Kornelijų, Sekstę…
Dramos aktoriaus amplua
Spektaklis maloniai stebina jau vien todėl, kad muzikinio teatro artistai, paprastai demonstruojantys vokalines savybes, šįkart prisistato absoliučiai dramos aktoriaus amplua: nenuvilia nei energinga, gyva, natūraliai „vaikiška“ R.Jucevičienės vaidyba, nei Š.Juškevičiaus ir S.Rezgevičiaus azartiškai atliekami komiški vaidmenys, nei jautrus A.Dovydaitienės muzikavimas.
Atskiros spektaklio dalys – kostiumai, scenografija, veiksmo organizacija – susilieja į vientisą, organišką junginį. Maksimaliai panaudojamos aprangos detalės ir daiktai, savo paskirtį keičiantys priklausomai nuo veiksmo: skėtis tampa ir automobilio ratais, ir šungrybiu, kurį suėda dramblių karalius, ir skeptru; akinių dėtuvė – pinigine ir fotoaparatu; išversta kepurė – karaliaus karūna; aktorių plaštakos – nuplasnojančiais paukščiais ir t.t.
Sodindami vaiką beveik scenoje, provokuodami jį aktyviai dalyvauti veiksme (muzikos klausymasis irgi yra aktyvus veiksmas), spektaklio kūrėjai išvengė balagano; auditorijos aktyvinimo, džiuginimo mažais siurprizais nepavertė pigia klounada.
„Drambliuko Babaro istorija“ – sceninis veikaliukas, turtingas prasmėmis, nuorodomis, užuominomis, galbūt suvokiamomis tik suaugusiam žmogui, – tai spektaklis visai šeimai. Jame – ir žaismingas nerūpestingumas, ir skausmas, ir meilės patirtys; natūros ir kultūros prieštaros.
Labai norisi tikėti, kad mobilus spektaklis, jaukiai įsitaisęs neįprastoje teatro erdvėje, nestokos žiūrovų.
