Dramos teatro„Įnamis“ beldžiasi į širdį

Dramos teatro„Įnamis“ beldžiasi į širdį

Rita Bočiulytė

Stilingas, gyvas ir jaudinantis spektaklis. Toks – premjerinis Klaipėdos dramos teatro „Įnamis“ pagal rusų literatūros klasiko Ivano Turgenevo pjesę, kurią autorius kažkodėl pavadino komedija. Iš tikrųjų dramaturginėje medžiagoje ir scenoje tų linksmybių – ne tiek daug, ir už jų širmos slypi skaudūs dalykai.

Tema – aktuali

Premjeros išvakarėse spektaklio režisierius Arvydas Lebeliūnas užsiminė, kad statyti klasiką visąlaik yra privilegija, o pjesės tema, buvusi aktuali XIX amžiaus vidurio Rusijoje, anaiptol nepaseno, dabar ypač aktuali ir pas mus. Ji ir spektaklis gvildena „nereikalingo žmogaus“ temą. Inteligento, kuris visuomenėje nereikalingas. Ir sufleruoja mintį, kas būtų, jei netektume tokių žmonių, kurie yra visuomenės protas, garbė ir sąžinė. Pamynus tikrąsias vertybes, liktų tik melas ir veidmainystė. Gal būtent dabar, šiuolaikinėje krizių purtomoje visuomenėje, kai pavojingai susvyravo vertybių skalė, teatras turi vėl pasibelsti į žmogų ir užduoti jam šiuos klausimus, kartu juos pasvarstyti.

Iš tiesų dabar, kai ekonominė situacija reikalauja greito ir nesunkiasvorio produkto, „Įnamis“ – ir iššūkis, ir labai geras teatro pasirinkimas. Grįžimas prie geros dramaturgijos, tikrųjų vertybių su nauju spektakliu sunkius laikus išgyvenančiam Klaipėdos dramos teatrui suteikė šansą išsaugoti savo publiką ir pagausinti gerbėjų gretas.

Pjesės nesugadino

Naujasis spektaklis kone visais atžvilgiais sėkmingas. Jame išsaugota turgeneviška dvasia. „Įnamis“ – tas retas atvejis, kai sukimba turinys ir forma, kai žiūrovas gali gėrėtis puikiu aktorių ansambliu, spalvingais vaidmenimis. Žodžiu, pjesės statytojai ir aktoriai nesugadino.

Ir vizualiai spektaklis patrauklus. Lakonišką, bet mobilią ir funkcionalią scenografiją jam sukūrė Danielius Sodeika, kostiumus su XIX amžiaus stiliaus atspindžiais sumodeliavo debiutuojanti teatro dailininkė – dizainerė Tatjana Semionova.

Spektaklyje organiškai įsikomponavo Sauliaus Šiaučiulio muzika, ko gero, irgi įkvėpusi dinamišką artistų plastiką, dažnai virstančią azartišku šokiu. Viskas – puiku, numatyta, apgalvota, gyva, patrauklu, bet… Tik vieta – jos gi nepasirinksi – didžioji Žvejų rūmų salė tokiam subtiliam kūriniui tikrai per erdvi. Iš visos širdies pritariu spektaklio režisieriui – „teatras yra intymesnis, jame norisi girdėti ir pustonius“. Juolab kai tie pustoniai veda į plačias I.Turgenevo kūrinio gelmes, suponuodami asociacijas ir paraleles su mūsų gyvenimu.

Be savo scenos likęs teatras per dvejus metus jau turėjo apsiprasti su įnamio dalia. Bet kaip apsiprasti žiūrovui be teatro?..

Sunku nepastebėti

Ką gi, akivaizdūs dalykai vis tiek pastebimi. Kaip tie medžiai prie seno dvaro, tai išsirikiuojantys į alėją, tai virstantys sodu… „Įnamyje“ dėmesio išsireikalauja net kambarinės (Toma Gailiutė ir Simona Šakinytė) – tipiškos valytojos, dažnai sutinkamos prekybos centruose ir biuruose. Ir tas nuoširdumu trykštantis Ivanuška kvailelis – Piotras (Edvardas Brazys). Arba tipiška Barbė – jaunoji dvaro šeimininkė Olga Jeleckaja (Minika Vaičiulytė), šaltas, išdidus, „teisingas“, šeimos garbe susirūpinęs aristokratas – Pavlas Jeleckis (Igoris Reklaitis), nuo įtampos ir atsakomybės tuoj sprogsiantis pataikūnas liokajus, dirbantis daugiau už visus, – Narcizas Trembinskis (Vaidas Jočys), tarsi iš „Dviračio šou“ atkeliavęs „labai reikalingas“ žmogus – valdingas stačiokas plačiagerklis kaimo dvarininkas Flegontas Tropačiovas (Darius Meškauskas) ir net trys niekam „nereikalingi žmonės“ – Vasilijus Kuzovkinas (Rimantas Pelakauskas), Ivanas Ivanovas (Kazimieras Žvinklys) ir Korpačiovas (Česlovas Judeikis).

Tiesa, pastaroji trijulė – gana skirtinga. K.Žvinklio personažas tarsi nusišalinęs nuo visko, kas vyksta aplinkui. Č.Judeikio Korpačiovas prisitaikęs ir virtęs juokdariu. O R.Pelakausko Kuzovkinas – maištautojas. Beje, labai geras aktoriaus vaidmuo – išjaustas, logiškas, meistriškas, itin subtilus ir tikroviškas. Gal tik spektaklio pabaigoje šiek tiek labiau pasimetęs nei derėtų. Juk jis nepasiduoda. Jis netampa juokdariu, tik pasitraukia toliau nuo „karalių“, kurie iš tiesų yra tik juokdariai.

Tai spektaklis apie žmogiškumą ir jo pergalę. Apie tai, kad pralaimėjimas ir laimėjimas – slidžios sąvokos, o garbė ir orumas – nepajudinamos. Jų nenusipirksi už jokius pinigus.

Beje, „Įnamis“ vėl bus rodomas rytoj Žvejų rūmuose.

by admin