Driežo ir Žiežulos rudens v aisiai

Driežo ir Žiežulos rudens vaisiai

„Kiekvienas bendradarbiavimo atvejis padeda augti“, – sakė vieno iš šio pokalbio dalyvių autoritetas ambient muzikos pradininkas Brianas Eno. Muzikos kūrėjas, garso dizaineris Kristijonas Lučinskas ir dainininkė, poetė Ieva Astromskaitė-Druja, prieš metus suvieniję kūrybines jėgas nuo 1998-ųjų gyvuojančiame muzikos projekte „Driezhas“, gali ne tik patvirtinti šią mintį, bet ir įvertinti augimo greitį ir „derlių“ – lapkritį dienos šviesą išvys jų subrandintas albumas „Gonija“.

Valerija Lebedeva

Muzikantas, Klaipėdos garso studijos „Soundprovocation“ įkūrėjas K.Lučinskas savo projektą „Driezhas“ sumanė prieš 15 metų, ir nuo tada šio slapyvardžio pažymėta muzikinė istorija vystėsi neprarasdama orientyro – originalios intelektualios kūrybos, atspindinčios savitą autoriaus požiūrį ir daugybę inspiracijų nuo intelektualiosios elektronikos iki liaudies muzikos.

Paieškų keliu ėjo ir I.Astromskaitė, gimtojoje Klaipėdoje mokiusis griežti smuiku, dalyvavusi jaunimo muzikinėje veikloje, rašiusi eiles ir dainas, studijavusi džiazo vokalą Vilniaus J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje, o vėliau pasirinkusi kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete. Šiuo metu ji – antrakursė.

Elektronika su orkestru

– Kas paskatino ieškoti bendraminčių kūrybai? – teiravomės projekto įkūrėjo K.Lučinsko.

– Tapo nebeįdomu viską daryti vienam. Pagalvojau, kad „Driezhas“ turėtų būti muzikos grupė, kurioje nuolat virtų kūrybinis bendravimas. Taigi parašiau skelbimą ir laukiau, kas atsilieps. Taip susipažinome su Ieva. Ji – būtent tas žmogus, kokį tikėjausi sutikti. Pamėginome kartu padirbėti studijoje, ir iškart pavyko – likimo dovana „Driezhui“.

Ieva: Studijuodama konservatorijoje gilinausi į techninę vokalo pusę, o saviraiškai turėjau mažiau laiko. Kita vertus, šios studijos paskatino objektyviau ir reikliau žvelgti į muziką ir jos atlikimą. Kiek galima dainuoti poeziją apie nelaimingą meilę?! Kartu neapleido mintys tobulėti šioje srityje. Zyzdavau, kad jaučiuosi nelaiminga – galvoje verda mintys, o kūrybos nesusiorganizuoju. Be to, intensyviai kuriant poeziją, dalis tekstų būdavo skiriama ne popieriui, o muzikai, ir nevykdant muzikinės veiklos guldavo į stalčių…

„Ar matei, kad „Driezhas“ ieško vokalistės?“ – kartą paklausė draugas. Pagalvojusi nusiunčiau laišką. Ratas įsisuko.

– Bendram jūsų darbui – lygiai metai. Ar lauktas kūrybinis procesas įpusėjo?

Ieva: Viskas prasidėjo nuo „Idunos“ – gimė žodžiai, pavadinimas. Man buvo smagu, kad tai, ką pati buvau parašiusi, organiškai integravosi į Kristijono muziką. Kito kūrinio, „Žiežulų“, tekstas ir pradžia taip pat buvo iš mano senesnių eskizų, kurie dabar nebėra atpažįstami. Dažniausiai būna, kad vienas kitam parodome savo kūrybinius pamąstymus, kad kitas galėtų juos papildyti.

Kristijonas: Pats nesu literatas, tačiau esu mėginęs kurti tekstus – jeigu pavykdavo išreikšti savo fantazijas nebanaliai ir tai dar kam užgaudavo sielą, juos palikdavau. Naujajame albume bus vienas kūrinys su mano tekstu, o visi kiti – Ievos. Jie – labai geri, padeda įsijausti į albumo atmosferą, labai gerai „bendrauja“ su muzika. Sužavėjo tai, kad Ieva kaip vokalistė yra visiškai atsipalaidavusi, turi išlavintą gebėjimą improvizuoti čia ir dabar, lengvai atsiriboja nuo klišių.

Ieva: Kristinos Svolkinaitės džiazo improvizacijos pamokos padėjo man sulaužyti psichologinį barjerą ir atskleisti fantaziją. O, kalbant apie „Driezhą“, su Kristijonu pasitikime vienas kitu kūrybiniais klausimais: jis nieko nenutuokia apie poeziją, o aš nieko nenusimanau apie garso technologiją, – juokiasi. – Drįstu pakomentuoti jo darbą, bet tai dažniausiai yra draugiškas pastebėjimas, o ne kišimasis į svetimą daržą.

Kristijonas: Buvo keletas vietų, kur pastabų labai reikėjo, ir jos buvo itin taiklios. Tardamiesi, žaisdami žodžiais, pasirinkome ir albumo pavadinimą „Gonija“, kuris pasirodė esąs simboliškas – graikų kalboje „gonia“ yra dėmuo, rodantis žodžio reikšmės sąsają su gimimu, gimdymu.

– Savo kūrybą praėjusią vasarą pristatėte festivaliuose „Plartforma“, „Mėnuo Juodaragis“. Kokie tolesni planai?

Ieva: Turime mintį ir norą surengti pasirodymą akademinėje aplinkoje. Kai kam gali atrodyti, kad ši muzika – klubinė. Bet kiek neri, tiek ir gilu: mes įžvelgiame joje potencialą skambėti ne pramoginėje, o akademinėje aplinkoje su orkestru ar kvartetu. Tiesa sakant, pati labai bijojau ritminių dalykų – kaip ir daugelis akademinės mokyklos išugdytų žmonių. Tačiau studijos ir domėjimasis plečia akiratį, ir dabar į ritmą žvelgiu kaip į pirmapradį, ritualinį reiškinį, kuris ypač savitai atsiskleidžia liaudies muzikoje, įkvėpusioje ne vieną projekto „Driezhas“ kūrinį. Klausytojams, nesusipažinusiems su liaudies muzika, jos melodijos gali klaidingai atrodyti primityvios. Tačiau primityvumas ir paprastumas yra skirtingi dalykai.

Gyvenimo universitetas

– Kristijonai, esi baigęs liaudies muzikos studijas. Ar jas pasirinkai ieškodamas?

– Ne, šis pasirinkimas buvo gana vienkryptis. Norėjau būti muzikantas, muzikos mokykloje baigiau birbynės specialybę. Tiesa, galėjau tapti neblogu staliumi, – šypsosi. – Augau Plungėje, mano tėvai buvo liaudies meno etalonų kūrėjai – jie darydavo pavyzdžius masinei gamybai: mama – audimus, mezginius, tėtis – medžio dirbinius. Tad ir aš nuo vaikystės dirbau prie staklių ir paauglystėje veždavau savo kurtas žvakides parduoti į „Marginių“ saloną.

Įstojęs į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedrą, patyriau šoką. Klausantis dėstytojų pajotavimų, melizmų, atrodė keista, jog čia esu… Tačiau ilgainiui visa tai pamilau. Studijos padėjo muzikos ir bendrosios etniškos pasaulėjautos pagrindus, formavo netradicinį požiūrį į supantį pasaulį.

Su bendrakursiais ir kitais studentais siejo intensyvus bendravimas. Dukart per savaitę vykdavusios orkestro repeticijos buvo kaip mišios, kurių nevalia praleisti. Apskritai susiklostė labai palankios aplinkybės kūrybiškai bendradarbiauti. Ir, manau, jeigu būtume turėję reikalingas technines sąlygas, tais laikais su kurso draugu Donatu Bielkausku (post-folk muzikos projekto DONIS įkūrėjas – aut. past.) būtume išleidę kokius tris ar penkis gana gerus albumus. Mes grodavome ir grodavome. Pasiklausydavome Briano Eno ir, susėdę prie dviejų fortepijonų, eksperimentuodavome.

Studijų metais pradėjau dirbti radijuje montuotoju, muzikos redaktoriumi. Bandydavau paauklėti, kad geriau klausytis ne to, o ano, bet vis tiek reikėdavo išlaviruoti, nes radijas yra verslas, kuriame negali rizikuoti kitų žmonių gerove dėl savo principų. Tekdavo pasvarstyti, ar pagroti nežinomo atlikėjo dainą, kurią jis atsiuntė, ar Madonnos kūrinį… Taip viskas sukasi, iš čia ir neformatas; madas diktuoja dideli pinigai.

Formatą keičia technologijos

– Neformatas kurį laiką buvo populiari tema, bet vėliau nugeso. Tikriausiai todėl, kad paplito kiti būdai muzikai skleisti?

– Taip, atsirado įvairesnė pasiūla, ir žmonės renkasi tai, ką nori. Internetas suteikia galimybių muzikantui ir klausytojui lengviau pasiekti vieniems kitus. Tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes gali greitai paskleisti žinią apie save. Blogai, nes visi tai daro, ir tampa labai sudėtinga išsiskirti. Tarkime, jeigu prieš 20 metų išleisti albumą būdavo kažkas tokio ir natūraliai atkreipdavo dėmesį, dabar tai nebėra didelis įvykis – greičiau savo darbų, sėkmės ir pripažinimo deklaracija.

– Kaip tai atsiliepė tavo siekiams bei veiklai?

– Tiesą sakant, nedelsdamas ėmiau naudotis technologijų pranašumais. Pradėjau platinti savo muziką internetu, prekiauti ja tiek savo svetainėje, tiek pasaulinių tinklų muzikos parduotuvėse. Dar viena sritis, kuri man buvo labai įdomi, yra garso bibliotekų leidyba. Pradžia – paprasta: man reikėjo garsų, kurių prieinama kaina neradau. Tuomet įsirašiau savo efektų rinkinį ir pasiūliau jį kitiems. Trys iš mano išleistų bibliotekų yra skirtos autentiškiems lietuviškiems ir baltiškiems instrumentams: tai skudučių, ragų ir baltiško dūdmaišio garsų rinkiniai. Planų šioje srityje turiu ir daugiau.

– Primink, kaip prasidėjo „Driezhas“.

– Šis projektas pradžioje man buvo laisvalaikio pomėgis. Vėliau pradėjau sulaukti kvietimų į festivalius, tokius kaip „Mėnuo Juodaragis“. Pamažu ir pats pradėjau vertinti saviraišką vis rimčiau ir kibau į darbus.

2008-aisiais pasirodė albumas „Tolumoje“. Jis sulaukė nemažai atsiliepimų, tarp jų – svarių ir man labai svarbių žodžių iš autoritetingų tokio pobūdžio muzikos vertintojų. Kol šį albumą išleidau, prireikė nemažai nuveikti. Įgijau žinių ir įsigijau reikalingos techninės bei programinės įrangos. Valdyti muzikos kūrimo programas nėra vien užrašyti natas. Turi sukurti muziką, ją pagroti ir sutvarkyti skambesį. Visose šiose srityse reikėjo pasikaustyti. Man labai pravertė patirtis radijuje, kolegos Drąsiaus Kupsčio konsultacijos. Nagrinėdavau masteringo guru Bobo Katzo knygą, kurioje, beje, iki šiol atrandu šio to naujo. Garso inžinerija yra nenutrūkstama kompromisų tarp meno ir fizikos paieška.

by admin