Drobėse ir koliažuose – begalinės istorijos
Birutė Skaisgirienė
Klaipėdietis tapytojas Arūnas Urniežis šių metų pavasarį pasitiko parodų maratonu. Iki birželio vidurio Klaipėdos bibliotekos Meno skyriuje jis pristato savo „Begalines istorijas“.
Naršo senose palėpėse
„Begalines istorijos“ – toks yra pa-rodos pavadinimas, ir ją tarytum sudaro dvi skirtingos dalys.
Viena parodos dalis – fototapybiniai koliažai, kuriuos pats autorius vadina „palėpinės archeologijos“ darbo vaisiais, kita – šaržuotų mielų žmogeliukų šeimyninio gyvenimo fragmentai ir dar keletas drobių su auksinėmis saulės vizijomis. Prieš daugelį metų iš Tolimųjų Rytų „parsivežta” geltona spalva ir saulės pojūtis nusėdo autoriaus kūryboje ilgam.
„Palėpiniai koliažai” Arūno kūryboje nėra naujas reiškinys. Šiam pomėgiui paskirta nemaža gyvenimo dalis.
Būdamas puikus savo krašto žinovas ir tyrinėtojas, Arūnas niekada nepraleidžia progos pasižvalgyti senų Klaipėdos krašto namų palėpėse ir paieškoti ten gyvenusių žmonių pėdsakų: senų sepija nuotraukų, pageltusių laikraščių ar rūbų skiaučių, buities rakandų liekanų, šukių, dienoraščių, meilės laiškų vokiečių ar prancūzų kalbomis.
Pratęsia pats
Niekada nežinai, kokį lobį rasi ir kas patrauks akį. Seniausias Arūno radinys – 1896 m. vaistų buteliukas. Per šias „kspedicijas” tų daiktų ir daiktelių susikaupia begalė, ir gal jie kažkur vėl nusimestų, jei išradingas menininkas nesuguldytų jų koliažuose. Laiškų, dienoraščių fragmentai, nuotraukos – tai ir yra istorija, kažkokia jos atkarpa, o jos tęsinį Arūnas sugalvoja pats.
Tai dar vienas menininko pomėgis, kuris gali sudominti knygų leidėjus, mat visas sugalvotas istorijas jis užrašo ir kaupia. Gal kada nors iš jų gims knyga „Begalinės Klaipėdos krašto istorijos“?..
Laimingo gyvenimo scenos
Kita parodos dalis – laimingų žmonių laimingas gyvenimas. Visi šypsosi, bendrauja ir skleidžia keistą ramybę. Kai žinai, kad pačiam autoriui šeima yra vertybių vertybė, toks idiliškas gyvenimo perteikimas nestebina.
Štai sėdi pora – vyras ir graži skrybėlėta moteris – besileidžiančios saulės nuauksintame pajūryje ir elegantiškai gurkšnoja arbatą… Arba trys moterys, matyt, tetulės, jaukiai įsitaisiusios ant suolelio, dalijasi mažyčiais gyvenimo džiaugsmais, o ant melsvo debesėlio jaukiai įsitaisęs ne kas kitas, o pats Arūnas su žmona Rasa, po kojomis – gimtasis miestas… Ir dar mėlynas katinas, tipenantis iš vieno paveikslo į kitą, tarytum rišamoji viso linksmų žmogeliukų gyvenimo ciklo dalis.
Nepaklausiau autoriaus, ką ka-tinukas veikia kiekviename paveiksle, bet gal ir klausti nereikia, – katinas yra nepriklausomybės simbolis, dalelę neužimtos erdvės kiekvienas dailininkas vis tiek pasilieka tik sau, kitaip vargu ar galėtų kurti.
