LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Du debiutai
Sigita Bartkutė
Klaipėdoje viena po kitos pristatytos dvi debiutinės eilėraščių knygos. Abi sukurtos brandaus amžiaus autorių. Vyro ir moters. Tiktai ne tos pačios kartos ir tikrai ne poros. Bet abi atsiradusios kartu ir tarsi iš niekur. Tad tai man ir leidžia jas įtraukti į vieną rašinį. Tradiciškai pradedant nuo moters.
Mokytojos lituanistės Rėdos Rimkevičienės „Dilgėlių puokštė“ (Klaipėda, „Druka“, 2009) daugiau nei trejetą dešimtmečių buvo „skinama“ tik sau. Kodėl pagaliau pasirodęs per 160 tekstų rinkinys pavadintas taip, knygą skaitant galima interpretuoti ir improvizuoti įvairiai, kadangi tokio eilėraščio joje nėra – raktas neduotas. Vis dėlto gal ne veltui pristatydama savo eilėraščius R.Rimkevičienė atkreipė mūsų dėmesį į tai, jog jos gimtajame Biržų krašte žodis dilgėlė kirčiuojamas pirmąja kirčiuote, o šyptelėjusi pridūrė, kad šio vardo augalai dar ir gydo. Tik nutylėjo, jog pavadinime slypi ir estetinės pretenzijos (žodis puokštė savaime asocijuojasi su puošti, puošnu). Tad belieka žvilgtelėti, ar jos realios.
Knyga susideda iš trijų skyrių, autorės liudijimu, komponuotų chronologiniu principu. Tik ankstyviausius tekstus kiek neįprastai keliant į paskutinį skyrių. Tarsi iš distancijos būtų įvertinta, kas yra net „Įdagas“ (ankstyviausi rinkinio eilėraščiai ir tautosakiškiausi), kas dar tik „Debesų užrašai“ (čia ypač gražiai skleidžiasi autoironija), o kas jau ir tikra „Dilgėlių puokštė“, nes „grįžus iš dangaus ant žemės“ patikrinti, ar viską teisingai perskaitei (p.57) paaiškėja, jog kai
Nusiplėšusi eilėraščio tvarstį,
iškosėjusi visas silabinės toninės
eilėdaros triskiemenes pėdas,
išsišnypštusi verlibrus,
iškentusi hegzametro permušimus,
suvilgiusi kaktą kryžminiu rimu
ir prarijusi nuo skausmo dvi
rožines metaforas,
pasijunti sveika.
Apsidairai – aplinkui
nepažįstamas pasaulis. (p.8)
Toks autoironiškas „ligotos kūrėjos“ ir šiuolaikiškos tikrovės konfliktas jaučiamas daugelyje R.Rimkevičienės eilėraščių. Ir nors šioje knygoje yra daug jaunatviškai lengvos – gal net „albuminės“ – poezijos (žr. p.30, 46, 51, 58 – 66, 114, 122, 131), čia vis dėlto išvengiama perdėto jausmingumo, nes aptariamo rinkinio lyrinis subjektas dažnai žvelgia į save tik kaip į kitą – per „tu“, per tą, kuris Trokšti būt,/ bet nesi („Hamletas“, p.33), arba ir per apibendrinamąjį „mes“ („Kai nukris mūsų rūbai“, p.32). Tačiau ir tuose tekstuose, kuriuose prabylama savo vardu, neretai sugebama sukurti ne tik subtiliai autoironišką distanciją, bet tuo pat metu atlikti ir dramatiškai universalią moteriško buvimo analizę. Šiuo aspektu man ypač savi tekstai „Užrašų knygelė“ (p.15) ir „Triušis Šįryt“ (p.36) bei meistriškai netikėtas eilėraščio Svilėsiais pradvisusį rytą/ iš namų išeina jaunystė/ į sodą gegužio kvepiantį./ Ten aš ją surandu –/ kybo po balta obelim/ ir barsto žiedlapius (p.78) finalas – be galo šviesiai nostalgiškas ir tuo pat metu jau vien komiškai trileriškas. Dargi ir su itin vykusiai „pabirusiais“ asonansais bei aliteracijomis. Taigi regresyvią moters būseną nusakantis ypač šviežiai. Tačiau ir tokiu atveju R.Rimkevičienės poezijoje surandama būdų suteikti erdvės ir ramiai autorefleksijai – su šviesia rezignacija sekti, kaip Diena pasitraukus šešėlin už margos minios kleketavimo,/ nenori, kad ją pastebėtų tokią švelnią, tylią ir liūdną („Hegzametras“, p.49), kaip laiko delnas vėsta (p.79), ar pasiduoti ir ilgesingai praeities vizijai („Grįsta vaikystės gatvelė“, p.34): Tarsi galėtų taip būti – vėlgi viską apibendrinant pakankamai pašaipiai.
Ir apskritai dauguma R.Rimkevičienės eilėraščių turi labai gražų bendrumą – jie ne tik paradoksaliai netikėtai užbaigiami (papildomai galima pateikti ir eilėraščio „Spalvos“ (p.13) išvadą, jog tik juoda gali būti arti/ ir nesužeist), bet dargi ir aforistiškai – skaitytoją tiesiog priverčiant jei ne nusijuokti, tai bent nusišypsoti tik teksto pabaigoje suvokus paprastutę tiesą, kad (…) nuo tos akimirkos/ jau niekad nebebus kaip buvę (p.107). Ir retas kas gali prilygti vien vizualiai R.Rimkevičienės lyrikoje užfiksuotiems kasdienybės paradoksams – tiesiog filosofinėms realybės mįslėms. Pvz., kaip tos dvi antelės, kurios kalvos šlaitu/ trepukuoja/ sunkiai/ į viršų.// O galėtų juk skristi (p.31)… Juolab, kad aptariamame rinkinyje neištveriama ne mažiau paradoksaliai nepasišaipius ir iš tikrovės utilitariškumo: Dangoraižių tarpupirščiai/ pilni debesų/ ir kitokios nereikiamybės (p. 133), nes jau kitame haiku tipo eilėraštyje visai neracionaliai nukritęs slyvos žiedelis, pasirodo, yra pajėgus net ir gelžbetonio dieną sugriauti (p.132). Tad fiziškai juntama būtis „Dilgėlių puokštėje“ yra ar ne svarbiausia moters tvermės dimensija, vertinama be jokio heroizmo – tik su smalsumu: Kuo taps tai, ką jautei (p.135); tik su nuostaba: mylėjai ir likai gyva (p.10) ar ir su desperacija: (…)O, kad nors viena kulka/ būtų tikra (p.127) bei graudžiu nesusivokimu: Kodėl sakai man „ne“,/ kai net mirtis/ ištaria „taip“ (p.126), o sudėtingiausiu būties momentu net ir su patikliu atvirumu: Sunkiausia ištverti/ pirmąjį lietų/ po mirties (p.125). Ir tokių eilėraščių poveikį man galiu apibendrinti tik dar viena „Dilgėlių puokštės“ miniatiūra: Už lango/ šermukšnis/ raudoną/ kulką/ paleido./ Pataikė (p.115). Bet…
Nors daug R.Rimkevičienės rinkinio tekstų tikrai prilygsta gamtos terapijai, vis dėlto ši R.Rimkevičienės puokštė (vėl specialiai pasiduodu pavadinimo metaforai) skinta apmaudžiai per ilgai, nes pasidarė tiesiog per didelė. Dėl to joje liko nepastebėtos ne tik aplūžusios, pavytusios ar ir aptrešusios, tad savaime ir nedilgios gėlės, bet nelabai susitvarkyta ir su kompozicija – tegu šios knygos poetinė slinktis akivaizdžiai pozityvi: nuo superliatyvių „Įdago“ išskaičiavimų („Balandės akys“, p.142) ar kitokio „parfumų“ gūsio, kur itin įmantriai akis ima semti suvokimo banga (p.143) iki moteriškai jaukaus pirmojo skyriaus kalbos paprastumo čia eita lėtai, bet sveikintinai nuosekliai. Tačiau jau pats pirmasis rinkinio tekstas savo pernelyg lengva forma ir per daug tradicišku turiniu skandina visą knygą, o kai dar po du į vieną puslapį sugrūdami ir „Skiemenys“ (p.125 – 133) – dargi ir ne tame skyriuje, kuriam chronologiškai turėtų priklausyti (kaip ir eilėraštis „Už lango“), – net ir karališkos R.Rimkevičienės dilgės (jau mano gimtinės žodis, vartotas lygiomis teisėmis su dilgėlėmis) kaip ir užgožiamos – estetinis „Dilgėlių puokštės“ išskirtinumo pažadas kaip ir neišpildomas. O gaila. Turėtume tikrai druidiškai (tik autorės valia dizaineris Gytis Skudžinskas knygos averse įdėjo tuopos žievės – akivaizdžiai asmeniško simbolio – nuotrauką) įsimenamą debiutą. Tegu ir vėlyvą…
Užtat džiugiai pritariu Erikos Drungytės nuomonei („Nemunas“, 2009 m. vasario 26 d.), kad pirmasis keturiasdešimtmečio Egidijaus Gaidausko eilėraščių rinkinys „Pieno punktas“ (Kaunas, „Nemunas“, 2008) pasirodė pačiu laiku. O tokį pojūtį sukelia jau vien jo apimtis ir dizainas su spalvinga amuletų rikiuote knygos averse ir jau tik padūmavusiu jų įspaudu reverse (apipavidalintoja Giedrė Karsokienė), per ką savaime reiškiasi ir saikas – bet kurios estetinės paraiškos esmių esmė. Tačiau saikas jau niekaip neatskiriamas nuo ribos pojūčio. Tad debiutinėje E.Gaidausko knygoje mane labiausiai ir suintrigavo itin subtilus šio autoriaus sugebėjimas manipuliuoti ribomis.
Vienaip žiūrint, aptariamasis rinkinys matematiškai tikslus – kaip ir tas pavadinimo punktas/taškas, o kitaip – absoliučiai takus: juk remiantis tik žmogiškais pojūčiais ir pieno – tos materijos, nuo kurios net šventajam (…) stemplėje gurkteli (p.21), jau niekaip nekonkretizuot. Be to, šiame rinkinyje pienas dar yra ir homogenizuotas (p.41) – negyvas, o netiesiogiai (per P.Celano eilutę, p.26) tampa ir juodu – mirties ženklu. Tą patį paradoksalumą juntame ir turinio grafike, kuris iš pradžių skyla į dvi itin griežtas (pažymėtas tik romėniškais skaitmenimis) dalis, bet jose tokia tvarka greitai suyra – čia poskyrių lyg ir nėra, čia jie jau atsiranda: dargi su pavadinimais ir smulkiai detalizuoti – tiesiog trikdydami. Tačiau tai trunka tik iki tol, kol dar nėra atrasta semantinė knygos struktūra. Sutvarkyta tiesiog pagal klasikinius standartus. Pirmiausia akumuliuota gamtos ciklo (knyga prasideda ir baigiasi ties žiemos riba).
Kartu disciplinuota ir gnoseologiškai suvoktos ontologinės kryžmės. Tiek itin asmeniškai juntamos jos horizontalės, kai nuo vaikystės pralaimėtos (p.5) (…) nepagydomai/ pradeda eiti laikas (p.31) į absoliučiai „neveiksnų“ paskutinio eilėraščio guliu. Tiek ir tikslingai išsivestos jos vertikalės. Jau pirmajame rinkinio tekste – kai priėjo Jis pasilenkė/ ir mums į šnerves įpūtė gyvybės. Ir tiesiog su fantastiška precizika užbaigtos – pačiu paskutiniu „Pieno punkto“ žodžiu: kalėdos. Vis dėlto kažkuriame taške „Pieno punkto“ kryžmės tiesiog nepastebimai išlinksta ir savaime įsilieja į kosminį žiedą, tuo pat metu įtraukdamos į save ne tik nesutaikomai poliariškus vasaros bei žiemos ratus (p. 62, 64), bet kartu su vasara (p.5), su istoriškai dramatiškomis „Slėpynėmis“ ir ontologiškai jau vėl tik optimistiškais „Sniego žaidimais“ „persukdamos“ iš vaikystės į vaikystę – į tuščią kamarėlę (p.65) – ir žmogaus (taip pat ir visos žmonijos) gyvenimą. Su jo centriniu tašku – „Susitikimais“ – būties apogėjumi (rinkinyje tai lengvai atpažįstama kaip asmeninės Vilniaus ir Klaipėdos patirtys). Ir staiga pajuntame, kad turime nubrėžtus jau ne tradicinį ratą su kryžme, o aštuoniukę – begalybės ženklą. Tokia tad preciziškai griežta ir kartu taki yra „Pieno punkto“ kompozicija, „aštuoniukės“ nepaleidžianti ir toliau – tiek poskyrių struktūroje, tiek ir atskirų eilėraščių sandaroje, ribas, kaip ir priklauso gerai poezijai, jau tik trinančioje.
E.Gaidausko debiutinėje knygoje viskas tarsi prasideda nuo pirminės materijos (kiminų, smėlio) ir jos gyvybės (p.5, 26), chaoso ir tvarkos (gali snigti eilėraštyje „Kiminai“ ištariama tik tada, kai kartu su skruzdėlėm ir sraigėm jau „susigrūsta“ į tarpdančius/ medinio namo – pasiruošta išgyventi), profaniška bei sakralu („Kaimynas“, „Batakių šventoriuje“, „Pieno punktas“), gyvūno/žvėries ir žmogaus (p.5, 31, 65 ir kt.), natūros ir kultūros (pvz., itin netikėtai sugretinama gyvo paukščio kojos – du kraujo stulpeliai – ir ochra (…)/ ištapytas balandžio žvilgsnis, p.21) takoskyrų ir jungčių. Tuo pat metu neišsiverčiama ir be kitų lengvai atpažįstamų opozicijų: mito/pasakos ir tikrovės, atminties ir užmaršties („Gyvenimas miške“, p.28), skaudžiai suvokto „homo sapiens“ ribotumo ir žūtbūtinio jo dvasinio troškimo atsistot (p.61). O paraleliai jau vyksta ir itin šiuolaikiškai aktuali polemika tarp apokaliptinių technologijų („Fizika“) ir bioįvairovės, tarp agresyviai niveliuojamo pasaulio ir trapiam spalvoto stiklo grožiui (p.34) prilygintinų vietinių genčių (p.38), tarp istorijos tragizmo (I skyrius) ir rytdienos laikraščio lengvo cinizmo (p.50), tarp gimtosios kalbos grožio ir svetimžodžių invazijos į ją (ginant tai, kas sava, vartojamos senosios lietuvių kalbos linksnių formos (pvz., p.30, 61), išdidžiai pristatoma „Žemaičių kalba“ (p.37) ir ja paliudijamas autentiškas Antrojo pasaulinio karo epizodas (p.14), o specialiai įterpiami barbarizmai ar suvokietinti ir surusinti Mažosios Lietuvos vietovardžiai (p.17, 18, 21) bei iš kosmoso atsklindąs rusiškas priviet (p.38) pateikiami ir su ironija, ir kaip poetinio reportažo faktai, bet su jais visada apmąstoma ir etninė baltų tragedija) ir dar tarp daugybės kitokių „tarp“. Ir visos šios opozicijos paradoksaliai lengvai suteka ne tik viena į kitą, tačiau susilieja ir su itin asmeniškais paties autoriaus potyriais. Pastarieji atsiskleidžia ne tik per archetipinių leksemų – sienos (p.40), bedugnės (p.50), varčios (p.52), griovio (p.56), ap(s)ibrauktos ribos (p.62) ir kt. – padalintą autobiografinę erdvę, ne tik per sakytinę etninio identifikavimo(si) tradiciją (ir sėda prie mano lovos/ šilti barokiniai pelenai – p.31) ar eidetinius vaikystės, kur sagutėlė balta ridinėjos (p.39), prisiminimus, tiesiog suaugusius su Batakiais, bet ir per profesionalaus humanitaro giluminę refleksiją. Todėl „Pieno punkte“ krinta į akis ir tampa vienodomis vertybėmis ne tik dramatiška Lietuvos lemtis (kiekvienas jos žmogus yra miške pirma karta po karo, p.25) su itin tragiškomis jos dvasinio aristokratizmo prarastimis (eilėraštis, skirtas A.Mackui, p.46), bet ir surastos sulūžusios sagos, akmenukas su skylute ar keramikinė balandžio akis. Užtat ne tik pedantiškai – su konkrečiomis datomis (p.16, 27, 35) – fiksuojamos autobiografinės laiko takoskyros, bet ne mažiau asmeniškai, o kartu ir visuotinai baugiai eilėraštyje „Kelias pro Gryblaukį“ išgyvenamas holokaustas.
Ir taip apsinuogina jau pats giliausias E.Gaidausko poezijos semantinis klodas – mirties ir gyvenimo dvikova, kurioje negali būti nei laimėtojo, nei pralaimėtojo – tiesiog tam vertybių skalė dar nesukurta. Tačiau tai jau amžinoji literatūros tema… Vien Lietuvoje žinoma nuo pat K.Donelaičio – E.Gaidauskui itin artimo. Tad kuo „Pieno punkto“ lyrinis vyksmas, paklausite dabar jūs, vis dėlto yra savitas?
Man – poetikos artistiškumu… Sugebėti taip meistriškai „perlaužti“ eilutę ar žodžių junginį, kad tezė taptų savo pačios išmoninga antiteze, ar netikėtai eilėraštį pradėti prielinksniu („Po“, p.54), jungtukais (p.9,.13, 24, 55) ir baigti vėl tik prielinksniu (prieš tai eilučių pabaigose smagiai pavaliūkavus ir kitomis nesavarankiškomis kalbos dalimis bei veiksmažodžio trumposiomis formomis – „Pasaka be galo“, p.33) – ar žaismingai dialogiška liepiamąja nuosaka (p.44, 49) bei tiesiog neceremonaliu jaustuku štiš (p.12) reikia meninio virtuoziškumo. Ir taip „Pieno punkte“ atsiranda ne vien pasakiška niekad nesibaigiančio vyksmo magija, bet ima veikti ir itin subtiliai ironiški būties reliatyvumo dėsniai (net fonetiškai: rasi žiedą rasoj/ ir dėl jo susiriesi – p.36), taip pat ir lietuvių kalbos neišsemiamų galimybių kerai. Taip pabrėžiant ir lyrinio subjekto sielos ribinį polivalentiškumą: esu padaugintas ir padalintas (p.40), o ir bet kurio žmogaus gyvenimo apokaliptinį tragikomizmą – matai kaip viskas paprasta (p.26). Ir visa tai tampa individualia „Pieno punkto“ poezijos intonacija, kurioje lietuviško romanso graudulys gali susilieti su moderniai ironišku svingu, o svingo žaismė – jau tik su baladiškai lūžtančia kuršiško priedainio priegaide (p.37), paradoksaliai visai nesusipjaunančia ir su vaikiškai optimistiška pasakaite (p.33). Vis dėlto tuo pat metu semantiškai lengvai atpažįstant ir dramatiškąją literatūros tradiciją – nuo pat Biblijos ir Antikos mitų iki lietuvių modernistų (baigiant gal S.Geda?).
Tad, kai perskaičiau E.Gaidausko „Pieno punktą“, man pasidarė net baugu. Jeigu jau debiutiniame rinkinyje taip aukštai iš(si)keliama poezijos kartelė, tai kas bus toliau? Juk net ir didžiausios žmogaus galimybės turi ribas?..
