Du išeities taškai vienam pasaul iui nužymėti

Du išeities taškai vienam pasaul iui nužymėti

Rugpjūčio pradžioje Palangos „Ramybės“ galerijoje buvo pateiktos dvi vizualaus autorinio mąstymo ir matymo versijos, pasiūliusios skirtingus žiūros taškus į analogiškus gyvenimo reiškinius.

Danguolė Ruškienė

Iki rugpjūčio 21-osios ten veikė Klaipėdos krašto dailininkės Virginijos Giniotytės personalinė paroda „Beržiniai jausmai“, o iki rugsėjo 14-osios dar galima apžiūrėti Berlyne gyvenančios lietuvių tekstilininkės, buvusios palangiškės Ingos Likšaitės ekspoziciją „O“. Skirtingų raiškų ir skirtingų kartų autorių dėmesio centre iš esmės – tie patys klausimai.

Utilitaraus pasaulio versija

V.Giniotytė, lig šiol labiausiai žinoma kaip menininkė, naudojanti įvairiausias odos apdirbimo technologijas, pastaraisiais metais savo kūrybą pristato visiškai nauju ir šiek tiek netikėtu rakursu. Iš Palangos į sostinę iškeliavusioje parodoje „Beržiniai jausmai“ – naujausi autorės kūriniai, vizualizuojantys dar ne visiems pažįstamą jos amplua. Jie konstatuoja ne tik dailininkės pasirenkamos medžiagos ir technologijos, bet ir vizualinio mąstymo struktūros pokyčius. Kaip teigė pati autorė, tai – jos asmeninių ir intelektualinių išgyvenimų virsmas į formą, dizainą. Šiuo metu savo kūrybinei kalbai įgarsinti jai parankiausios būtent tokios priemonės. Odos ir dabar neišsižadama, tik kuriam laikui ji kiek pasitraukia, užleisdama vietą tvaresnei beržo faneros medžiagai.

Virginiją visuomet domino perėjimas nuo dvimatės plokštumos prie trimatės erdvės. Net kurdama iš odos, netrukus autorė atsiplėšė nuo pagrindo ir nuosekliai siekė apimties, tūrio, ieškodama santykio su aplinka ir naujais kontekstais. Naujos medžiagos pasirinkimas dailininkės kūryboje vyko pamažu. Iš pradžių odą derinant su medžiu, vėliau, ieškant stabilesnės ir taiklesnės medžiagos autorinėms intencijoms reikšti, jos buvo atsisakyta ir pasilikta prie faneros.

Skulptūrinė raiška Virginijos kūryboje sujungia du aspektus – funkcionalumą ir dekoratyvumą, kurie sudaro nedalomą visumą, žavėdami utilitarumo ir estetikos derme. Tai taip pat atkeliavo iš odos laikotarpio. Jau tada kuriami objektai talpino įvairiausius stalčiukus ir rankenėles, viena vertus, suteikiančius tokiems kūriniams žaismingumo, kita vertus, panaikinančius bet kokias kuriamų objektų pretenzijas į išskirtinumą ir skulptūrišką monumentalumą.

Beveik visi šiandieniniai autorės kūriniai naudotini buityje, viliojantys savo nugludintais paviršiais ir neįprastai pateikiamomis įprastomis funkcijomis. V.Giniotytė juos pasiūlo kaip galimybę nekasdieniškai susikurti kasdienišką aplinką, ar bent jau palikti joje atramos taškus mintims, ieškančioms priebėgos nuo rutinos ir monotonijos.

Savo kūriniams konstruoti Virginija renkasi įprastas sąvokas ir neįprastas formas. Iš kelių sluoksnių klijuotas beržo faneros masyvas – kaprizinga ir sudėtinga fiziškai apdoroti medžiaga – dailininkės dirbtuvėse virsta trapiais subtiliais ažūrais, disonuojančiais baltos ir juodos spalvų kontrastais. Dekoratyvi kūrinių prigimtis kartais papildoma saikinga ironijos ir subtilaus humoro doze, gerokai praplečiančia kūrinių reikšmių lauką. Kai kurie objektai sujungiami su žodžiais, kurie čia atlieka dvigubą funkciją. Pirmiausia jie – kaip ženklas, kaip dekoro elementas ir tik po to – kaip nuoroda, aktyvizuojanti prasminį kūrinio klodą.

Autorė atvirai koketuoja su suvokėju. Pavedžiojusi savo minčių ir jausmų labirintais, ji jį palieka plastiškų, medžiu kvepiančių formų žinioje, kad jis pats sau galėtų susikurti įtikinamiausią jos kūrinių versiją.

Universalaus pasaulio iliuzija

I.Likšaitės parodoje „O“ eksponuojamų darbų inspiracijų šaltiniai labai panašūs – įvairiausi dalykai ir reiškiniai, daugiau ar mažiau pastebimi, bet nuolat vykstantys aplink mus. Tačiau ši autorė renkasi žymiai platesnį spalvų ir tekstūrų spektrą, mišrią techniką, parengdama savo kūrinius svarbiausiam momentui – sąlyčiui su erdve ir šviesa.

Ingos kūryba, bene geriausiai žinoma tekstilės darbais, niekada nesutilpo į tradicinės tekstilės sąvoką. Jauna autorė jau kuris laikas drąsiai eksperimentuoja įvairiomis šiuolaikinio meno raiškos priemonėmis, migruodama tarp skirtingų meno sričių ir ieškodama tinkamiausių įrankių savo autorinei kalbai reikšti. Ir šįkart, pristatydama visai naujus darbus, ji įžengia į lig tol mažai tyrinėtą, bet kuris laikas ją masinančią tapybos teritoriją. Nugludintos plokštumos, ištapytos netaisyklingais spindinčiais diskais, pirmiausia mezga aliuzijas su pagrindiniu šviesos šaltiniu – saule. Tik autorės kruopščiai parenkama kontrastingų spalvų paletė prislopina sąsajas su gamtos kūnais ir pasiūlo platesnę jos vaizduojamų šviesulių interpretavimo galimybę.

Ingos kūrybos pagrindą suformavę vizualinės kalbos dėmenys – dygsnis ir siūlė išlieka ir šiuose kūriniuose. Vienuose siūlės įrėmina spindinčius skydus, nubrėždamos savotišką ribą tarp tekstilės ir tapybos. Kituose jos kuria siužetą, gelbstintį autorinių minčių vingrybėse. Trečiuose raizgosi įspūdingu menininkės parašu – tradiciniu autorystės įrodymu. Inga jau anksčiau siuvo nuotraukas, siuvo ir filmus. Šįkart ji siuva plokštumas, aktyviai reaguojančias į aplinką ir kintančius šviesos šaltinius.

Blizgūs paviršiai autorę domina ne tik savo dekoratyviomis savybėmis. Žymiai svarbiau jai pastarųjų santykis su erdve ir šviesa, nulemiančia naujas jų funkcijas ir pavidalų įvairovę. Atspindžiai, blikai, šešėlių piešiniai, besiformuojantys plokštumose, nuolat kinta. Ne tik patys, bet ir stipriai koreguodami įspūdį aplink save. Statiški kūriniai įgyja dinamikos. Tiesiogiai priklausydami nuo šviesos šaltinio, nuo paros meto, jie įsitraukia į žaidimą, taip kurdami universalaus, pavaldaus jau ne tik autorei pasaulio iliuziją.

Identifikuotini personažai, kuris laikas keliavę iš vieno Ingos darbo į kitą, pranyksta. Akivaizdžių sąsajų su realistiniais pirmavaizdžiais, materialiais objektais taip pat beveik nebelieka. Autorė kaip niekad priartėja prie abstrakcijos. Šįkart pasiūlydama sunkiai apčiuopiamo, bet lengvai nujaučiamo pasaulio versiją. Čia jis gali būti labai įvairus – žiūrint, koks sukauptų patirčių bagažas.

Inga atsisako ir lig tol jos kūryboje vyravusio horizontalumo, linijinės projekcijos. Autorė įcentruoja savo mintis, užmaskuodama jas spindinčiuose diskuose. Nei konkretaus klausimo, juolab vienareikšmio atsakymo čia nepateikiama. Tačiau diskusija su suvokėju mezgama lygiai taip pat intensyviai. Tik šįkart ji labai individuali – mažiau provokuojanti, bet daugiau kontempliatyvi. Ingos kūriniai – nuolatiniame kitime. Ir akivaizdu, kad adekvačios reakcijos jie laukia iš suvokėjo.

Skirtingos I.Likšaitės ir V.Ginio-tytės kūrybinio mąstymo ir raiškos versijos išsklaido užsilikusias abejones dėl realybės daugiabriauniškumo. Nors autorės į savo kūrinius integruoja daugiau pozityvias nei negatyvias jausenas, tai nesutrukdo papildomoms, dar negirdėtoms konotacijoms rastis. Dviejų menininkių siūlomi skirtingi išeities taškai gali tapti savotiškais atspirties taškais tiems, kurie linkę pasaulį formuoti ne tik iš daugybės spalvų, bet ir begalės jų niuansų.

by admin