Du jubiliatai – dvi parodos

Du jubiliatai – dvi parodos

 

 

Du Klaipėdos grafikai, šiemet švenčiantys solidžius jubiliejus, kūrybos parodas atidarė beveik vienu metu: Augustinas Virgilijus Burba – rugsėjo 12-ąją LDM Prano Domšaičio galerijoje, Ona Šimaitytė-Račkauskienė – rugsėjo 13-ąją „Klaipėdos galerijoje“.

Kristina Jokubavičienė

Abu dailininkai garsūs, intensyviai kuria, turi savitą braižą. Dailės mokslus tik vienerių metų skirtumu baigę, jie yra tos pačios kartos menininkai, kelis dešimtmečius gyvenantys Klaipėdoje.

 

A.V.Burba: „Darau, ką moku ir kas patinka“

Vienas ryškiausių šiandieninės Klaipėdos grafikų A.V.Burba jubiliejinėje parodoje „Kalbėjimas. Balta ir juoda“ eksponuoja naujausius estampus, didelio formato linoleumo raižinius, kuriuos vienija bendra tema – Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejus.

Nardo savo stichijoje

Pristatomas fundamentalus 16-os darbų ciklas „Sekmadienio žemė“ (keletą ciklo dalių autorius eksponavo praėjusių metų pabaigoje vykusioje tarptautinio projekto, skirto poeto metinėms, grafikos parodoje), triptikai „Tikiu tikėjimais“ ir „Kristijonas Donelaitis. Lazdynėliai“, lakštai iš triptikų „Parko lankytojai“ bei „Vėjo nešami“.

Autorius neslėpė, kad pradėjęs kurti K.Donelaičio tema, atsidavė pagundai ištirpti 300 metų tarpsnyje. Visi darbai sukurti nuo 2012-ųjų lapkričio iki 2013-ųjų gegužės. Per pusmetį, intensyviai dirbdamas, dailininkas sukūrė tris dešimtis estampų.

Beveik prieš trejus metus interviu spaudoje A.V.Burba sakė, kad pastaraisiais metais grafikos darbų nebekuria, tik tapo. Jubiliejinės parodos kūriniai akivaizdžiai paliudija, kad dailininkas vėl grįžo prie grafikos, su džiaugsmu ir įkvėpimu tiesiog nardo savo stichijoje – su įkvėpimu raižo ir spausdina, byloja linijomis ir dėmėmis, tradicine juodos ir baltos spalvų kalba. Matyt, tai lėmė ir nebūdinga A.V.Burbai, bet XX a. lietuvių grafikoje labai populiari linoleumo raižinio technika (ankstesnieji darbai sukurti oforto technika). Paties dailininko nuomone, tiesiog sėkmingai sutapo keli dalykai: „patogi tema, patogi medžiaga (senas, geras linoleumas), patogi vieta (žmonos keramikės dirbtuvė senamiestyje)“…

Balta ir juoda

Jubiliejinės parodos pavadinimas „Kalbėjimas. Balta ir juoda“ primena autoriaus pomėgį ir gebėjimą kalbėti apie meną ir kūrybą (be abejo, tam turi įtakos pedagoginė veikla) ir kelia mintis apie grafikos prigimtį. „Juoda spalva atspaustas grafikos kūrinys suvokiamas kaip dviejų spalvų – juodos ir baltos derinys. Abi spalvos yra svarbios, lygiavertės, teigiančios kūrinio vertę. Grafika, žaidžianti tik dviem spalvomis, vadinama nespalvota. Nors priemonių pasirinkimas negausus, tačiau amato išmanymas padeda kurti pakankamai sudėtingą vizualų kalbėjimą“, – teigė grafikas.

Nespalvotų, bet turtingų tonais ir pustoniais, kurie tampa tikrais „atspalviais“, kūrinių paroda kupina vėjo gūsių, veržlumo ir kartu sunkaus žemiškumo. Dailininką užvaldžiusi K.Donelaičio jubiliejaus tema, konkrečių vietovių – Tolminkiemio, Lazdynėlių motyvai estampuose skleidžiasi kaip krašto kultūrinių, istorinių klodų ir asmeniškai suvokto ryšio su nenutrūkstama tradicijų tąsa patvirtinimas. A.V.Burba prisipažino: „Nemoku nusakyti K.Donelaičio poveikio vien jo tekstais ar datomis. Nesvarbu, kas vyko mus skiriančiame laike. Jaučiu, mano giminės, tėviškės pradžia tęsiasi nuo tada ir iš ten. Toji žemė, pilna reginių, mažų ir didelių istorijų, dabar nešioja mane. Kasdien klausiu savęs – kas, kaip, kodėl, iš kur, kam… Tada ištirpsti donelaitiškose galiose, jo laikų medžio ošime, šešėlyje, didelės upės tėkmėje. Jos pradžioje – K.Donelaitis“.

Fundamentalus ciklas „Sekmadienio žemė (K.Donelaičio 300-ojo jubiliejaus proga)“ lakoniškomis mizanscenomis, užuominomis, nutylėjimais pasakoja vieną iš istorijų, autoriaus kuriamą savajame erdvėlaikyje. Tik trijuose pradiniuose ciklo lakštuose randame keletą konkrečių laiko ir vietos koordinačių, daugiau ar mažiau tikroviško vaizdo ir objektų. Kitose dalyse kartu su didėjančiais formatais, laisvėjančia linija paskiri motyvai, figūros ir jų dalys, deformuojamos ir abstrahuojamos, netenka realumo. Suskaidytos ir vėl sujungtos į ekspresyvius darinius, jos, atrodo, skrieja beribėje erdvėje. Tai tartum autoriaus pastebėjimų įvaizdinimas: „Tai, kas spausdinimo formos raižymo etape buvo atmesta išpjaunant, atspaude atsiveria svarbia ir būtina vertybe. Dažnai apie tai galvoju, nužerdamas nuo darbastalio ir sušluodamas saujas linoleumo, medžio drožlių“.

Siautulingu ritmu

Kitose ciklo dalyse tolsmas nuo realybės, fragmentavimas ir jungimas vyksta vis ekspresyviau, siautulingą pagreitį įgaunančiu ritmu, „burbiškuoju“ šokinėjančios minties principu. Tik paskutiniajame ciklo lakšte (šiuo momentu paskutiniajame; manau, kad ciklas bus tęsiamas) vėl lyg nurimstama, priartėjama prie tradicinės struktūros, mastelių, visuma tarytum grįžta į įprastas vietas – viršus, apačia, dangus, žemė, ja keliaujantis žmogus. Visam ciklui būdinga monumentali tektonika, ryškus vizionieriškas lygmuo.

Beveik visų kūrinių erdvės / plokštumos yra tirštai apgyventos motyvų ir objektų. Gausos įspūdį sustiprina fragmentavimas, raižymo maniera, stiprus baltų ir juodų dėmių kontrastas, linijų ir štrichavimo įvairovė. Apie raižinių paviršius, jų sudėtingus „žemėlapius“, kuriuose gali rasti visas įmanomas linijas, taškus, zigzagus, kryputes, bangeles, galima ilgai pasakoti, bet geriau pamatyti tą aksominį, sodrų, „gyvą“ kūrinio paviršių be stiklo barjero. Ir suprasti, kuo ypatingas estampas – autorinis atspaudas, kur slypi jo išskirtinumas.

Dinamiškose kompozicijose viskas prasideda nuo svarbiausio motyvo – žmogaus figūros, ir viskas aplink ją „sukasi“. Kai figūra tykšta į visas puses atskirais fragmentais, veidais, torsais, rankomis, tuoj pat kiekviena jos dalis apauginama naujomis formomis, kartu ir naujomis prasmėmis. Taip sukuriamas nuolatinio judėjimo, vyksmo pojūtis, tarytum įkūnijantis grafikos kūrinyje perpetuum mobile idėją. Sėkmingai sujungdamas visus kompozicijos elementus į visumą, kuri gyvai prabyla į žiūrovų jausmus ir išgyvenimus, dailininkas atsiskleidžia kaip ekspresionistinės raiškos kūrėjas.

A.V.Burba yra tikras žemaitis iš kaimo nuostabiu pavadinimu Grūšlaukė: užsispyręs, kruopštus (mažus ekslibrisus smulkiai raižantis su didinamuoju stiklu), darbštus. Tik be anekdotuose žemaičiams priskiriamo lėtumo. Žemaitis ir žemė man atrodo artimi žodžiai. Žemaičio A.V.Burbos kūryba labai „žemiška“, išauginta ant stabilaus tradicijų pamato, pagrįsta per kūrybos metus įgytos meistrystės, atverianti aiškias estetines ir etines autoriaus nuostatas.

Vizitinė kortelė

A.V.Burba gimė 1943 m. birželio 27 d. Kretingos rajone, Grūšlaukės kaime.

Mokėsi Įpilties septynmetėje ir Darbėnų vidurinėje mokyklose, 1966–1971 m. studijavo dailės pedagogiką ir tapybą Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Kelerius metus mokytojavo Tūbausių septynmetėje mokykloje, dirbo dailininku apipavidalintoju Elektrėnuose. Nuo 1975 m. iki dabar moko vaikus ir jaunimą Adomo Brako dailės mokykloje, nuo 1990 m. dėsto piešimo pagrindus, spalvotyrą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete, docentas (2007).

Parodose dalyvauja nuo 1976 m., 1980 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

Sukūrė estampų ir jų ciklų, piešinių, tapybos darbų, medalių, per 650 ekslibrisų. Surengė per dvi dešimtis individualių parodų šalyje ir užsienyje.

Kūrybiniai darbai, ypač ekslibriso srityje ir pedagoginė, visuomeninė veikla pelnė jam per 30 įvairių apdovanojimų.

by admin