Duetas keturiems
Goda Giedraitytė
Keturi skirtingi autoriai šį mėnesį svečiavosi ar tebesisvečiuoja Baroti galerijoje. Dvi parodos – Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės ir Ryto Jakimavičiaus „Pasakojimai“ bei bendras Ksenijos Jaroševaitės skulptūrų ir Aleksandros Jacovskytės piešinių projektas – pristato ypatingų menininkų ypatingus duetus. Novatoriškus savo ieškojimais ir nebanalius tarpusavio pokalbiais, stilingus bei menančius tradicijos virpesius savo plastika. Žodžiu, laikmečio ir kūrėjo savasties subrandintus ir išnešiotus…
 |
| K.Jaroševaitės skulptūrų ir A.Jacovskytės piešinių paroda – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis. Dariaus Vaičekausko nuotraukos |
Dviese – iššūkis
Dviejų menininkų susitikimas vienoje parodinėje erdvėje visuomet – iššūkis. Tai – net sunkesnis uždavinys nei surengti personalinę ar grupinę parodą. Du kūrėjai turi ne tik išsaugoti savo autentiką, bet dar ir pabrėžti šalia esančiojo. Nepaskęsdami kito šviesoje, savo buvimu likti itin svarbūs kito ekspozicijai. Todėl ir sunku surasti tą kitą, kuriam galėtum patikėti savo būties kraštelį.
Tačiau retkarčiais tokie stebuklai įvyksta, ir tuomet jau nebekvestionuojama kodėl. Todėl, kad, kai susitinka dvi artimos sielos, ekspozicija įgauna visai naują vertės lygmenį, pasiekia žodžiais nebenusakomos komunikacijos aukštumas.
Vienas kitą papildo
D.Laučkaitės–Jakimavičienės ir R.Jakimavičiaus „Pasakojimai“ veriasi istorijos, tradicijos, šiuolaikinės visuomenės, lengvos ironijos, simbolizmo, paslaptingos esaties erdvėje. Tie patys vaizdiniai keliauja nuo vieno kūrinio prie kito, iš vienos kompozicijos nutrupa į kitą arba, priešingai, neatpažįstamai transformuojasi, it chameleonai prisitaikydami prie naujos plokštumos ar tūrio.
Abiejų menininkų keramikos darbai diferencijuoja – Rytas dirba trimačių objektų, Dalia – plokštuminių kvadrų linkme. Abu kuria personalines vizijas: konstruoja realybėje neegzistuojančius pasaulius. Tačiau, nors skiriasi plastinis braižas, menininkai vienas kitą papildo turinio daugialypiškumu, vertybiniu svoriu. Abiem rūpi bendražmogiški klausimai, būties ir prasmės polemika, žmogaus sąlyčio su aplinka reikšmė.
Novatoriškai sugretina
 |
| D.Laučkaitės–Jakimavičienės „Langas su šv. Jokūbo bažnyčia“, „Daiktelis“ ir „Bokštas – indas su pele ir angelu“. |
D.Laučkaitė–Jakimavičienė operuoja keliais vizualiniais segmentais, reflektuojančiais skirtingo laikmečio dvasią. Graikiška jonėninė kolona – duoklė klasikai, renesanso kultūros pradžią menantys brolių van Eikų angelai – mistinio ar religinio pasaulio žymenys, Vilniaus miesto panorama – Lietuvos įkūnijimas, floristiniai ir faunos motyvai – sąlytis su gamta, pirmapradžiu natūralumu, barokinės kompozicijos įsiterpiančios į siurrealistiškai besidraikančių elementų sūkurį – istorijos ir dabarties kolizija bei visa apjungiantis laivo vaizdinys – kelionės simbolis.
Šiuos vaizdinius menininkė įvairiai derina plokštuminėse plaketėse ir tūriniuose induose (pati autorė juos vadina „bokštais“), tiek ir netikėtuose techniniuose dariniuose, formaliai atliepiančiuose santechnikos įrenginių detales. Dekoliažo technikos principais dirbanti menininkė Lietuvos keramikos kontekste išsiskiria grafine keramikos traktuote, novatorišku istorijos ir dabarties sugretinimu, pasitelkiant istorinius vaizdinius ir šiuolaikišką plastiką.
Kiaušinis peizaže
R.Jakimavičius daugiau dėmesio skiria tradicinei keramikos traktuotei – indų ir mažosios plastikos formoms. Tačiau pačios traktuotės interpretacija – originali: indai, seniai praradę bet kokią funkcinę savo paskirtį, vaizduojami peizažinėse kompozicijoje. Šiuo atveju tai – maži puodeliai keramikinės žolės vejoje greta milžiniško kiaušinio arba puodelis arbatai, kurio papėdėje stūkso „mini kiaušinis“.
Kiaušinis – viena mėgiamiausių Ryto figūrų – gyvybės ir nenutrūkstančio kosmologinio ciklo simbolis. Pastarasis atsiranda ir tūrinėse kompozicijose. Šios figūrinės sistemos – keliasluoksnės savo prasmėmis, reikalauja analizės ir perskaitymo. Pavyzdžiui, kompozicija „Autoportretas 1961, 1979, 2000“ atskirais segmentais (raketos, meškiuko, piramidės, pajaco figūrėlės) įvaizdina kelis žmogaus raidos etapus: vaikystės, jaunystės ir brandos amžių. Arba „Moteris“, kurios homo sapiens figūratyvas baigiasi ties krūtine, peraugančia į raudonų rožių lauką, o prie kojų – perpjautą kiaušinį įkūnijantis dubuo, paauksuotas iš vidaus. Simbolinė moteriškumo ir vaisingumo samplaika.
Ryto darbai daug grubesni savo plastika – akėtas jų paviršius tarsi sugraužtas kirvarpų ir tuo būdu santykiauja su praeitimi. Pajacinės figūrėlės ir monochrominis jų paviršius tik dar labiau pabrėžia archainį jų charakterį.
Susikaupę maldai
 |
| R.Jakimavičiaus „Moteris“, „Vyras“, „Medis“, „Indai peizaže. Iškritęs kiaušinis“ ir „Puodelis peizaže“. Vytauto Liaudanskio nuotraukos |
Simbolinį krūvį neša ir šiuo metu dar veikianti dviejų moterų – K.Jaroševaitės ir A.Jacovskytės – skulptūrų ir piešinių paroda. Vos kelios skulptūrėlės, dedikuotos religinei tematikai, ir ant sieninio kalendoriaus lapelių pieštuku išgraviruoti lengvi eskizai.
Kiekvieną nerangų ir drūtą K.Jaroševaitės išlipdytą kūnelį lydi ant balto popieriaus lapo parašytos Šv. Rašto eilutės. Viena vertus, pastarosios nurodo, kas įrėžta ant apačioje jų eksponuojamos figūrėlės, kita vertus, tampa papildomais kompozicijos elementais, formuojančiais ansamblinę visumą. Šiuose minimalistiniuose kūneliuose neįžvelgsime jokio ornamentiškumo ir perdėto puošnumo; tai – savotiškos nuo žemės purvo apvalytos sielos – dvasiniai piligrimai. Vienintelė jų puošmena – šventraščio eilutės ant pilvo. Vos viena kita užuomina į rankeles ir kojas, palaimingoje ramybėje nušvitęs veidelis – ir viskas. Na, dar poza, leidžianti identifikuoti žmogelio jausminę būseną. Dažniausiai tai – pasiruošimas maldai ar susikaupimas rimties minutę. Tačiau niekada – judesys. Tai – ne mobilūs herojai, o tik pašnekovai, liudijantys visuotinį pokalbį su pasauliu, aplinka, visuomene, tačiau per savąjį AŠ, per vidinį kiekvieno išgyvenimą.
Pokalbiai su savimi
Panašūs yra ir A.Jacovskytės eskizai – savotiški pokalbiai su pačia savimi. Lyg netyčia atsiradę, iš kūrybinio polėkio išsprūdę ir ant balto popieriaus lapelio, primarginto skaičiais ir vardadieniais, nutūpę, sudygę ir… nespėję suvešėti. Tik užuominos, galimybės tolimesnėms kompozicijoms, pasiūlymai, kurie niekada taip ir neįgaus savo tūrinės išraiškos.
Tačiau toks laviravimas tarp būties ir nebūties, smulkmeniškas kūniškumas šiems nutrūktgalviškiems ir kartu išnešiotiems kūrinėliams suteikia neįtikėtino žavesio ir savasties. Portretai, figūrėlės, nedidukės kompozicijos klijuojamos į vientisą gyvenimo nuotrupų ciklą, nelygu kortų kaladė, kai, išmetus vieną figūrą, sugriūna visa visuma.
Ir ciklas tas toks artimas greta gulinčioms, klūpančioms, stovinčioms Ksenijos figūrėlėms – romus ir pašventintas dviejų kūrėjų ir jų kūrinių pokalbis.
