Dvasingasis raganius: servus plebis

Dvasingasis raganius: servus plebis

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos dramos teatre rampų šviesą išvydo V.Krėvės apysakos „Raganius“ inscenizacija, sukurta Kęstučio Macijausko.

Grąžina prie šaknų

Č.Judeikio Gugis – šmaikštus, įžvalgus, išmintingas romantikas.

V.Krėvės „Raganiaus“ incenizavimas (toks, kaip jis pastatytas) teatro scenoje liudija inversišką variantą: jei prieš beveik šimtmetį atsiradęs lietuvių profesionalus teatras ieškojo įvairių meninio kalbėjimo būdų, formavo tam tikrą estetikos sampratą, tobulino atlikimo principus ir „lavino“ publiką, tai šįkart siekiama grįžti prie šaknų ir lietuvių dvasios esmę atskleisti liaudies teatro kalba.

Aktorius ir režisierius K.Macijauskas prieš daugelį metų prisijaukino „tautinį“ arkliuką ir sėkmingai ant jo jodinėja šiandien. Tiesa, kaimo bėrio ramus risnojimas ar atkaklus kinkavimas galva, tempiant ratus su šienu ar vežėčias su piršliu ir jaunikiu, daugeliui nebėra toks patrauklus kaip profesionalus žirgų sportas. Tačiau savo žiūrovą spektaklis tikrai turės. Tai liudija prieš dvejus metus pastatytas I. Šeiniaus „Kuprelis“ ir nuo scenos nenulipančios prieš trylika metų joje gimusios Žemaitės „Trys mylimos“. Daugiau nei dešimt nacionalinės klasikos kūrinių inscenizavęs režisierius, apeliuodamas į V.Krėvės kūrybos tautiškumą ir dvasingumą, nauju spektakliu pasišovė žiūrovą sugrąžinti prie šaknų, iš kurių išaugome, ir prie tų dvasinių vertybių, kurios leidžia mums jaustis laisviems. Misionieriška pozicija.

V.Krėvės „Raganius“ – dviejų dalių liaudiška komedija. Patikslinsiu: komedija ir beveik tiksli apysakos inscenizacija – išlaikomas savitas rašytojo stilius, bet atsisakoma vidinio dramatizmo, dinamikos, dialektikos, galų gale – gelmės.

Profesionaliems aktoriams šioje liaudiškoje komedijoje lemta atlikti schematiškus, tipizuotus vaidmenis – bet kurį jų „išklampotų“ koks nors talentingesnis liaudies teatro vaidintojas, profesionalios aktorystės mokslų ir neragavęs.

Virpina sielos stygas

Jonas Kukis (R.Nedzveckas) tik žmonai (N.Sabulytė) atveria savo širdį.

Scenografė M.Benetytė priderino scenovaizdį prie režisūrinio sumanymo: kaip keletą pastarųjų spektaklių prie sienos išstatė O.K., taip ir scenografė sukūrė dviejų dalių sienelę iš lentelių, su langelių kontūrais, lentynėlėmis, plyšiais, etc. Labai patogu ir funkcionalu – atnešamas stalas, suolas ar alaus statinė, ir be jokio vargo nurodoma veiksmo vieta: Kukio troba, Gugio „laužas“, šiaip kaimas. Plačiąja prasme veiksmo vieta ta pati – medinis, šiaudinis Dzūkijos kaimas Ramūnai. Scenos centre (jos gilumoje) – stilizuota liepa (kiek „pasavivaliaujant“ į „Raganiaus“ istoriją atvedamas Grainys su savo liepa iš apsakymo „Skerdžius“), apkaišyta mediniais paukštukais. Aplink ją, sujungdami mizanscenas, vis sukasi sparnuoti dvasingumo įsikūnijimai – angeliukai. Antrojoje dalyje, kai Kukis ir Gugis klaidžioja po dangaus platybes, tas vargo „ešafotas“ nusileidžia ir atsiveria „dangiškosios platybės“: centre – Grainio liepos kelmas, angeliukai pučia muilo burbulus, šv. Petras žvejoja, kairėje – durys į skaistyklą, dešinėje – į pragarą. Pirmojoje inscenizacijos dalyje vyrauja buitis, o antrojoje tarsi nusimetamas buitiškas apsiaustas ir iškyla būtis.

Kompozitorius G.Kizevičius bene profesionaliausiai pažvelgė į spektaklio kūrimą ir, saikingai pavirpindamas lietuvio dvasinių kanklių stygas, maloniai pakuteno žiūrovo ir spektaklio sielą. Partitūros, į kurią įsispraudžia liaudies dainų melodijos, giedamos silpnais senstančiais balsais, neperpasakosiu (ne Mocartas esu) – nueisite ir pasiklausysite.

Neprasimušė prasmė

„Raganiaus“ rojaus vizija. Šv. Petras su meškere – R.Pelakauskas. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Spektaklyje vaidina aktoriai Č.Judeikis (Gugis), V.Jočys (Petras Lukošiūnas), L.Krušnaitė, A.Mikitavičiūtė, J.Naujokas (Grainys), N.Narijauskaitė, R.Nedzveckas (ūkininkas Jonas Kukis), R.Pelakauskas (žandaras ir šv. Petras), M.Poškus (jaunasis Jonas Kukis), R.Račkauskaitė, N.Sabulytė, I.Simonaitytė, A.Šimanskis (ūkininkas Misiulis) ir pats spektaklio režisierius K.Macijauskas (krautuvininkas Jankelis).

Iš visos šios armijos geriausiai „juokina“ V.Jočys, neblogai – R.Pelakauskas (režisieriai, duokite galų gale aktoriui normalų vaidmenį – potencialas prašosi būti realizuojamas), K.Macijauskas (kitaip ir būti negali – paro-dijuojami žydeliai visada kelia šypseną).

Č.Judeikis „nejuokina“ – jam suteikta kita misija. Gugis – romantiškas, idealizuotas veikėjas: šmaikštus, įžvalgus, išmintingas, bet tai žiūrovas žino iš kadaise skaityto chrestomatinio teksto.

Nors spektaklio visuma įdomi, režisūrinis sprendimas – neoriginalus, vaidmenys – neindividualizuoti, veikėjų kalbinės charakteristikos – neryškios (tai ir V.Krėvės stiliaus ypatybė). Nebuvo suvaidintas nė vienas profesionalaus teatro scenos vertas vaidmuo: štampai, klišės, tipažai, paviršius…

Incenizacijoje itin gyvas V.Krėvės dainiškojo stiliaus kanonas: ornamentuota kalba, jos melodingumas, ritmas, dzūkiškos intonacijos. Bet per dzūkavimą ir prastą artikuliaciją kartais neprasimuša žodžio prasmė.

Naujos kokybės neįgavo

Antra vertus, inscenizacija liudija, kad teatro galimybės ir teisės yra primirštos. Anot F.Diurenmato, „teatras labai dažnai koreguoja autorių, aktoriai paverčia skardą auksu. <…> Tylėjimas gali atstoti visą pasažą, gestas – visą sceną. Teatras geba daug ką trumpinti, supaprastinti ir nė iš tolo nereikalauja visų tų komentarų, į kuriuos dažnai nuslysta autorius“. Rašytojui visada gresia kova su žodžiu ten, kur žodžių visai nereikia, o teatras gali be tų žodžių apsieiti. Ir dar kartą inversija: spalvingus veikėjų charakterius režisierius „sukonkretina“, o aktoriai „auksą verčia skarda“. Iliustratyvūs epizodai, pasakojamojo, o ne dramatinio pobūdžio dialogai, beveik pažodžiui į dialogus perkelti aprašymai.

1938-aisiais B.Sruoga rašė: „Kuriais sumetimais besivadovaudami jūs, pagirtieji vyrai, nustatote dramos teatrui repertuarą? – O! Mat, mat! – atsakys pagirtas vyras. – Su repertuaru visai blogi popieriai. Teatras – vienas vienintelis, o publiką turime aptarnauti pačią įvairiausią. Vienas nori tragedijos, kitas – komedijos, trečias – melodramos, o ketvirtas – stačiai inscenizuotų kunkuliukų. Visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, visi mokesčius moka – visų interesai turi būti patenkinti. Bet ir čia mūsų vargai vargeliai nesibaigia. Teatrą lanko seni ir jauni, vyrai ir moterys, direktoriai ir asmens sekretorės, verslovininkai, darbininkai, gaspadoriai ir visokie beūsiai filosofai su rainomis kepuraitėmis. Ir jie – pilnateisiai Lietuvos piliečiai. <…> Menas servus plebis yra ne kas kita, kaip tik, vulgariai tariant, menas pagal nosį: kokia nosis – toks ir menas. Norima repertuaras publikai padaryti nelyginant putrą šeriamiems pono Dievo gyvulėliams: še tau, še tau, še – ir tu nebūsi užmirštas, tik nežviek susimildamas…“ („Apie tiesą ir sceną“, p. 192-195).

Reikšmingesnio posūkio originaliosios dramaturgijos repertuare dar teks palūkėti: Klaipėdos dramos teatre neatsiskleidė nei žanrinė įvairovė, nei nauja tematika, o sceną „užbarikaduoja“ tautinės tematikos veikalai – neužmiršti, bet ir neįgavę naujos kokybės, pretenduojantys atlikti edukacinę misiją. Tokie „tautiniai rezervatai“, kuriuose klumpėti aktoriai už pinigus vaidina Lietuvos praeitį.

Spektaklis „Raganius“ – gražus, šiltas, tvarkingas reginys. Galės dalyvauti klojimo teatrų festivaliuose.

by admin