„Dvasių laivas” – Klaipėdoje ir Paryžiuje
Kristina Jokubavičienė
Birželio pabaigoje Paryžiuje pagaliau atidarytas muziejus, statytas ir rengtas dešimtmetį ir tiek pat laiko kėlęs įvairiausias diskusijas visuomenėje ir tarp specialistų. Naujausią Paryžiaus muziejų apžiūrėti skatino ne tik smalsumas…
Didžiajame rate
 |
| Už kelių žingsnių nuo Eifelio bokšto birželio pabaigoje atidarytas Branly muziejus skirtas egzotiškam menui. |
Nuo Senos krantinės atitvertas beveik dviejų šimtų metrų ilgio ir beveik penkių metrų aukščio stikline „tvora”, keli žingsniai iki Eifelio bokšto įsikūręs muziejus yra skirtas egzotiškam menui – jame eksponuojama Afrikos, Azijos, Okeanijos ir Pietų Amerikos tautų tradicinė kūryba.
Naujasis muziejus darniai įsijungia į didįjį Paryžiaus muziejų ratą, sąlygiškai lengvai pasiekiamą pėsčiomis – kitoje Senos pusėje matyti Tokijo rūmai ir Paryžiaus miesto moderniojo meno muziejus, toliau seka Didieji ir Mažieji rūmai, ką tik rekonstruotas modernus Oranžerijos muziejus su fantastiškomis Klodo Monė vandens lelijų vizijomis, o už jų – jau ir Orsė muziejus, ir Luvras.
Rūpinosi pats prezidentas
Po 1977-aisiais atidaryto garsiojo Pompidu centro tai pirmas naujas Paryžiaus muziejus. Jo statymu ypač rūpinosi Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas.
Nemažai svarstymų kėlė muziejaus pavadinimas. Galų gale, siekiant neįžeisti įvairių tautybių žmonių, gyvenančių Prancūzijoje, jausmų, jis buvo pavadintas pagal buvimo vietą – neutraliu Branly krantinės muziejaus vardu.
Muziejus yra ištisas keturių pastatų, įsikūrusių 18 tūkst. kv. metrų ploto sklype, kompleksas. Prancūzų architektas Žakas Nouvelis įgyvendino drąsią daugiafunkcinio ansamblio idėją.
Tarsi eitum tuneliais
 |
| Centrinio penkių aukštų muziejaus pastato konfigūracija iš išorės primena didžiulį netaisyklingai lenktos formos masyvą. Muziejus pasitinka ryškių spalvų akcentais fasaduose. Kristinos JOKUBAVIČIENĖS nuotraukos |
Muziejus pasitinka ryškių spalvų akcentais fasaduose. Centrinio penkių aukštų „Muziejaus pastato” konfigūracija iš išorės primena didžiulį netaisyklingai lenktos formos masyvą, o būdamas ekspozicijoje jautiesi tarsi keliautum per oloje iškirstus tunelius.
Didelės pirmojo aukšto erdvės skirtos parodoms. Toliau lankytojai kyla savotišku pandusu, ilgoka galerija stiklo sienomis, kuri kaip gyvatė vingiuoja aukštyn ir veda į pagrindinę ekspoziciją. Čia jų laukia 3500 eksponatų, mažoji dalis turtingos 300 tūkst. vienetų muziejaus kolekcijos.
Pagrindiniame muziejaus pastate taip pat yra dvi nedidelės galerijos, skirtos parodoms, auditorija, kino salė, klasės užsiėmimams, biblioteka, mediateka, kurioje sukaupta gausi dokumentinių kinofilmų ir videoįrašų kolekcija.
Terasoje – restoranas
Dar vienas muziejaus pasididžiavimas – milžiniška, teigiama, kad didžiausia Paryžiuje, stogo terasa, nuo kurios atsiveria nuostabus miesto, Eifelio bokšto ir Senos vaizdas.
Sakoma, kad nė vienas Pary-žiaus muziejus negali egzistuoti be restorano. Terasoje veikia elegantiškas klasikinio stiliaus restoranas „Šešėliai”, pirmajame aukšte įrengta nepretenzinga laisvo stiliaus „Café Branly”. Ir restoranas, ir kavinė veikia ilgiau nei dirba muziejus ir taip pat nesiskundžia lankytojų stoka.
Stulbina „kabantis sodas”
Pagrindinį pastatą iš visų pusių supa kiti trys muziejaus pastatai. Į Senos pusę atgręžtas vadinamasis „Branly pastatas”, skirtas administracijai. Vienas jo fasadas dekoruotas stikliniais daugiakampiais tūriais, kurių oranžinė spalva simbolizuoja Afrikos ritualinių skulptūrų spalvas.
Labiausiai neįtikimas sprendimas yra „kabantis sodas” – žaliuoju kilimu paversta fasado į upės pusę siena. Šalia stiklo, aliuminio, medžio fasadų šis vertikalus sodas, botaniko Patriko Blanko šedevras, kuriam apsodinti panaudota per 15 tūkst. vienetų 150 rūšių augalų, daro pritrenkiantį įspūdį.
Turi biblioteką
Ažūriniais kabančiais tiltais stiklo sienomis su šiais dviem pastatais sujungtas „Iškyšulio pastatas”, kuriame įrengtos pagrindinės informacinės saugyklos – per 180 tūkst. tomų biblioteka ir 700 tūkst. vienetų fototeka ir filmoteka. Greta – skaitykla ir dirbtuvių, skirtų vaikams, patalpos.
Kitoje pusėje, prie Universiteto gatvės, stovi vadinamasis “Universiteto pastatas”, kuriame įsikūrę muziejaus knygynas, suvenyrų parduotuvė, kavinė, dirbtuvės ir papildomos administracinės patalpos.
Parkas – netradicinis
Muziejaus parkas, kurį projektavo landšafto architektas Žilis Klementas, sumanytas kaip visiška priešprieša tradiciniam, geometriškai taisyklingam prancūziškam parkui.
Tai greičiau miškas, kuriame klesti laukinė vešli gamta.
Kadangi tropikų klimatas augalams vėsokas, buvo pasodinti ąžuolai ir klevai, magnolijos ir dekoratyviniai slyvų medžiai.
Viename parko šone įrengtas atviras teatras, skirtas koncertams.
Įrengtos videostotelės
Po didžiulių įėjimo erdvių ir ilgoko vingiuoto panduso lankytojas patenka į visiškai skirtingą aplinką: jaukias, neaukštas, tankiai „apgyventas” kūriniais ekspozicines erdves, kuriose skamba kiekvienam regionui būdinga muzika.
Per visą ekspozicinį aukštą serpentinu vingiuoja takas, atribotas nuo parodinių sekcijų gelsva oda apmuštų sienų pertvaromis. Jų netaisyklinga, gūbriuota forma primena akmens uolų keteras, jautiesi patekęs į keistą dykumų ar kalnų pasaulį.
Šis ekspozicijos stuburas yra skirtas ir poilsiui, ir informacijai: kas keli žingsniai įrengtos videostotelės, kur prisėdus galima pamatyti ir išgirsti išsamią informaciją apie tos sekcijos eksponatus, jų buvusią natūralią aplinką, ritualus.
Ekspozicinėse sekcijose visos įmantrybės baigiasi. Pavydėtinai puikus dizainerio darbas – įranga labai paprasta, suprojektuota subtiliai, neužgožia pačių eksponatų: stiklinės vitrinos, apgalvoti kūrinių laikikliai, apšvietimas, kuris tausoja jautrius, natūralius pigmentus.
Sunku lyginti, bet…
Apsilankyti naujajame Branly krantinės muziejuje skatino ne tik smalsumas, bet ir profesionalus poreikis pamatyti, kaip didelio muziejaus rinkinių fone atrodo dr. Genovaitės Kazokienės (Australija) surinkta ir Lietuvai padovanota Okeanijos ir Australijos tautų meninės kūrybos kolekcija, kurios didžioji dalis šiuo metu eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.
Moderni naujausio muziejaus aplinka kelia susižavėjimą, ją sunku lyginti su mūsų muziejų technine įranga ir galimybėmis. Tačiau eksponatų požiūriu Lietuvos dailės muziejuje saugoma kolekcija tikrai nenusileidžia tam, kas eksponuojama Paryžiuje.
Smagu konstatuoti
Tenka tik dar kartą nusistebėti, kaip viena pasišventusi ir drąsi moteris surinko tokius vertingus ir autentiškus egzotiško meno artefaktus. Darė tai savo entuziazmo ir energijos dėka, niekieno neremiama. Nebodama realių pavojų, dr. G.Kazokienė pasiekė atokiausius Naujosios Gvinėjos kaimelius, bendravo su Australijos aborigenais, surinko kūrinius, kurie tapo vertingais muziejiniais objektais.
Smagu konstatuoti, kad Klaipėdoje galima pamatyti tai, kas rodoma didelio muziejaus ekspozicijose: Naujosios Gvinėjos papuasų dvasių laivus, kuriais mirusiųjų dvasios iškeliauja į dausas, ritualines skulptūras ir kaukes, kaukolių kablius; Polinezijos „tapas”, iš palmių pluošto pagamintas medžiagas; maorių dievukus gudriai mirksinčiomis perlamutrinėmis akelėmis; Australijos aborigenų taškų tapybą ant eukalipto žievės, dūdas didžiaridu ir žvejybos įrankius, paslaptinguose ritualuose naudotus „pukamani”– vertikalius karstus.
Į kultūrinį mūšį
Dar gerokai prieš atidarymą prie Branly muziejaus jau vingiavo ilga eilė. Paryžiuje pats turizmo sezono pikas, pagrindiniai muziejai tiesiog šturmuojami.
Kadangi pirmąjį kiekvieno mėnesio sekmadienį visų muziejų lankymas nemokamas (o asmenims iki 18 metų lankymas nemokamas visada, kaip ir mokytojams, dailininkams etc), populiarūs muziejai, ypač Luvras, tada atrodo kaip superparduotuvės per ką tik prasidėjusį vasarinį išpardavimą.
Pavargę nuo meno ir karščio turistai sėda ir gula čia pat ant grindų, laiptų, mirko kojas fontanuose prie Luvro piramidės, snūsteli Pompidu centro hole ant patogių, rytietiškais kilimais uždengtų sofų, išsitiesę ant žolės, suvalgo sumuštinį prie Mažųjų rūmų ar Šv. Širdies bažnyčios ant Monmartro kalvos ir degančiomis akimis toliau karštligiškai puola į kultūrinį mūšį.
