Dvi koncertinio sezono viršūnės

Dvi koncertinio sezono viršūnės

Laima Sugintienė

Tiesiog – bravo! Tuo galėtų būti viskas ir pasakyta, kalbant apie V.Čepinskio ansamblio „Camerata Klaipėda” ir R.Vagnerio muzikos koncertus, šį mėnesį vykusius uostamiestyje. Abu juos priskirčiau prie didžiausių besibaigiančio koncertinio sezono sėkmių. Tai buvo pikas, kulminacija, viršūnė. Tai buvo puikus, pergalingas finišas.

Ypač įkvėptai, laisvai ir užtikrintai griežė pats ansamblio „Camerata Klaipėda”vadovas V.Čepinskis. Nerijaus Jankausko nuotrauka Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras XIX sezoną uždarė įspūdingu R.Vagnerio muzikos vakaru, diriguojant I.H.Lapiniui. Koncerte netikėtame amplua pasirodė V.Balsytė. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Aukšta gaida

Laikas – gegužės 18-oji, ketvirtadienis, vieta – Klaipėdos koncertų salė. „LT projektas” – taip pavadintas aštuntasis Vilhelmo Čepinskio (smuikas) ir ansamblio “Camerata Klaipėda” koncertas. Juo kolektyvas užbaigė savo koncertinį turą po Lietuvą. Užbaigė efektingai, smagiai, skoningai. Užbaigė ta pačia aukšta gaida, kaip ir pradėjo dar pernai su A.Vivaldžio „Metų laikais“.

Šio pavasario koncertą pavadinčiau „emocine repriza“ – kaip ir tąkart, gruodį, tai buvo katarsis, palaima, tiesiog – džiaugsmas… Kai po koncerto nesinorėjo kalbėti apie frazavimą, intonavimą, ansambliškumą ir kitus profesinės virtuvės dalykus. Atrodė, tas muzikams būdingas narstymas po kaulelį tiesiog… nepadorus. Atrodė, tai suterš tą šviesų ką tik patirtą įspūdį, nužudys emociją. Per pertrauką profesionalų ratelis tegalėjo pasakyti: „Taip…“ O mėginimas surasti nors menkiausią silpną atlikėjų vietą buvo sutiktas baisiausiu pasipiktinimu, palaikytas vos ne asmeniniu įžeidimu. Ko gero, pirmą kartą niekas nebesvarstė, kodėl klaipėdiečiai, o ne, tarkim, Brazauskas turi išlaikyti „Cameratą“…

Šiame koncerte kolektyvas „jojo“ ant ne kartą patikrinto savo „arkliuko“. Tai, be abejonės, – barokas ir egzotiškieji, temperamentingieji I.Albenio „Espańa“ styginių orkestrui, A.Piacolos „Tango – Cafe 1930“ violončelei ir orkestrui (abu kūriniai Lietuvoje atlikti pirmą kartą), P.Sarasatės Andalūziškas romansas smuikui ir orkestrui bei Andalūziška serenada smuikui ir orkestrui. Kaip niekad daug soliavo (ypač įkvėptai, laisvai ir užtikrintai) pats „Cameratos“ vadovas, puikiai su juo muzikavo Lina Viesulaitė (A.Vivaldžio Koncertas dviem smuikams ir orkestrui a-moll), dar kartą sužibėjo ansamblio violončelininkas Tomas Ramančiūnas (A.Piacola).

Ir… pagaliau, pagaliau, pagaliau! Pagaliau mūsų gražiojoje salėje jaučiausi jei dar ir ne kaip Europoje, tai bent jau kaip Vilniuje – niekas neplojo tarp kūrinio dalių ir mobilusis telefonas čirškė tik vieną kartą.

Pamąstymui. Klaipėdos koncertų salė rengia edukacinius projektus, kuriuose, be abejonės, ypač svarbus ir tiesiog būtinas įtaigus vedėjo žodis. Šįkart (ir ne tik), manau, jau po pirmo „Cameratos” atlikto kūrinio buvo aišku, kad susirinko ta publika, kuriai jau nebereikia mokyklinio lygio komentarų, kaip antai Bachas – baroko genijus…

Pakerėjo Vagneriu

Laikas – gegužės 20-oji, šeštadienis, vieta – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. XIX sezono uždarymas. Richardo Vagnerio operų fragmentai.

Naujoji teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė tesi savo ambicingus pažadus. Ne, ne, teatro statyba dar neprasidėjo, tačiau Bairoito dvasia jau sklando Klaipėdoje – sezono uždarymui skambėjo šešių garsiojo operos reformatoriaus, muzikinės dramos kūrėjo sceninių veikalų fragmentai.

Savo veiklą uostamiestyje pradėjusi didingu V.A.Mocarto „Requem“ projektu, koncertiniam atlikimui prikėlusi P.Čaikovskio „Pikų damą“, sukrėtusi 13-ąja D.Šostakovičiaus simfonija su garsiu bosu M.Svetlovu-Krutikovu, teatro vadovė sezono pabaigai ėmėsi savo dievaičio R.Vagnerio. Visi projektai – su užmoju, tad gal ir ne visai nepagrįstas koncerto pradžioje kalbėjusios M.L.Knechtel (ji – ir koncerto leidinio sudarytoja) Žigaitytės palyginimas su pačiu Vagneriu…

…Tai buvo savotiškas Vagnerio topšešetukas: skaidrioji „Lohengrino“ įžanga ir efektingoji trečiojo veiksmo įžanga bei Elzos sapnas (netikėtas retokai girdimos V.Balsytės amplua); du fragmentai iš „Tanhoizerio“ – Volframo daina (atliko E.Kaniava), puikus Svetlanos Konstantinovos (Elizabeta) pasirodymas, įspūdingas A.Kozlovskio Votanas iš „Reino aukso“ ir stipri ne tik koncerto, bet ir viso sezono kulminacija – Izoldos mirties scena iš „Tristano ir Izoldos“. Joje dar kartą sužibo D.Kužmarskytė. Nuo Eglės (A.Žigaitytės „Žilvinas ir Eglė“) vaidmens šios solistės karjera vystosi svaigiu greičiu: dramatiškoji Santuca (P.Maskanjo „Kaimo garbė“), o dabar ir vokalinio meistriškumo viršūnė – Izolda.

Vėl ir vėl stebina teatro orkestras (tiesa, papildytas kviestiniais stygininkais), šiuokart atlikęs „Dievų eiseną į Valhalą“ iš „Reino aukso“, Gedulingą maršą iš „Dievų sutemos“, „Tristano ir Izoldos“ įžangą bei minėtus „Lohengrino“ fragmentus. Tokia programa – kietas riešutėlis ir simfoniniam orkestrui… Mūsų teatro orkestro muzikantai, užtikrintai vedami dirigento I.H.Lapinio, meistriškai rezgė leitmotyvais grįstą Vagnerio „begalinę melodiją“. Puikūs pučiamieji (būsiu subjektyvi: varis – ypač), efektingi kulminaciniai epizodai, dinamiški styginiai…

Atrodo, teatro vadovė, pati seniai užsikrėtusi „vagnerizmu“, bacilą išplatino ir uostamiestyje… Taiklūs jos komentarai padėjo klausytojui suvokti didingas Vagnerio idėjas, „iššifruoti“ jo muzikos kodus. Daugeliui tai buvo pirmoji rimta ir išsami pažintis su šiuo vėlyvojo vokiečių romantizmo genijumi.

Dar pamąstymui. Ne kartą kalbėta apie kultūrinių renginių koordinavimą. Publikai renkantis į koncertą, prie savivaldybės eisenai rikiavosi Klaipėdos krašto vaikų ir jaunimo dainų šventės dalyviai… Daugelis choristų ir chorų vadovų tik skėsčiojo rankomis – jie puikiai žino, kad Vagneris Lietuvoje retai atliekamas ir kitos progos gali tekti labai ilgai laukti…