Dvi kūrybos laivės – viename krante

Dvi kūrybos laivės – viename krante

Kristija Jokubavičienė

Dvi gerai žinomos klaipėdietės dailininkės – Audronė Adomavičienė ir Daiva Ložytė, prieš išsiųsdamos savo darbus į parodas Europoje, nusprendė juos parodyti uostamiesčio publikai “Klaipėdos galerijoje”.

A.Adomavičienės batika ir D.Ložytės keramika kūrybos laivėmis suplaukė į bendrą parodą “Klaipėdos galerijoje” . Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Tai jau ne pirmoji bendra šių dailininkių, Lietuvos dailininkų sąjungos narių, turinčių meno kūrėjo statusą, ekspozicija. Dvasinį vienos dailininkų kartos bendrumą patvirtina ir artimi kūrinių motyvai bei jų sprendimai.

Stebina kaita

Daiva Ložytė keramikos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 1984-asiais. Jos kūriniai eksponuojami bendrose ir personalinėse taikomosios dailės parodose jau nuo 1983-iųjų, o pirmąją individualią parodą keramikė surengė 1990-aisiais Klaipėdoje. Jos darbai buvo eksponuoti parodose Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kitose šalyse, juos turi įsigiję daugelio pasaulio šalių meno mėgėjai. Būdama Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcijos vadovė, D.Ložytė organizuoja parodas, skatindama jose dalyvauti visus sekcijos narius. Paskutinis sėkmingas jos projektas – Klaipėdos taikomosios dailės paroda, praėjusiais metais vykusi Kaliningrade.

Dailininkės keramikos darbų nereikėtų pristatinėti iš naujo, jei ji kiekvieną kartą nestebintų nuolatine plastikos kaita ir atsinaujinimu.

D.Ložytės keramika pasižymi tradiciniu indo paskirties suvokimu, yra funkcionali. Kartu tai modernios formos, originalaus, skulptūriško, išraiškingo silueto kūriniai.

Išlaikydama formos monumentalumą, akcentuodama plastišką siluetą, keramikė didelį dėmesį skiria detalėms ir spalviniam sprendimui. Tai yra labiausiai kintantys jos kūrinių elementai. Gerai prisimename natūralių, žemės tonų indus, kuriuose buvo derinamas aptakus siluetas, smulkios, beveik kaligrafiškos detalės, ažūrinio ornamento intarpai, keramikos ir kitų medžiagų (medžio, metalo, gintaro) deriniai.

Vadina lėlėmis…

D.Ložytės keraminės lėlės iš ciklo “Labas, tai aš…”

Šioje parodoje eksponuojamus keramikos kūrinius D.Ložytė vadina “lėlėmis”. Pavadinimas kelia daug asociacijų – su trapumu, grakštumu, nerūpestinga vaikyste. Tačiau nematome nieko, kas galėtų asocijuotis su sentimentalumu, jausmingumu. Baltaveidės moterys, išsirikiavusios ekspozicijoje, – monumentalios, užsisklendusios savyje, orios. Atrodo šiltos ir jaukios, kartu visai nenuspėjamos. Jos – autentiškų vaikystės prisiminimų rezultatas, išreikštas giliai jaučiančios, subtilios menininkės vaizdiniais. Pasak autorės, įkvėptos turėtos lėlės rūbo, močiutės skarelės raštų, įvairiausių prisiminimų, kurių spalvos, motyvai atvilnija netikėtai, su, atrodo, seniai pamirštų kvapų, garsų šuorais.

Savotišku ekspozicijos raktu galėtų būti kompozicija “Minties laivė”, kurioje vyrauja plokštuma, kontūrai, laivo ir profiliu pasuktų moters bei vyro figūrų fragmentai. Tai amžinosios vyro ir moters temos variacija.

Orios baltaveidės

Toliau tema plėtojama jau apimtinėse, gausiai ornamentu, lyg „siuvinėjimais“ dekoruotose figūrose – induose. Iš tikro visos „Lėlės“ yra indai, su dangteliais-galvomis, su ertmėmis kažkam sudėti, pamerkti, su stalčiukais… Jos paslaptingos, kartu tikros puošeivos – batukai su sagtelėmis, rūpestingai suklostyti plaukai, puošnūs rūbeliai.

Puošnumo įspūdis slypi labai smulkiame, rūpestingai, kaip kokio juvelyro ar kaligrafo nuklostytame reljefiniame ornamente, kuris iš pirmo žvilgsnio primena renesansinį, barokinį audinį, o iš arčiau atrandame labai paprastus, kasdieniškus motyvus: spiralės, kopėtėlės, drugeliai, žmogiukai, katės…

Ornamentinėse pynėse atsiranda ir beveik išnyksta spalva – matinės žalsvos, melsvos, rusvos glazūros vietomis visai nutrintos, efemeriškai vos paliečia paviršius, vietomis sužvilga storesniu sluoksniu. Veidai visai balti, po kaukės baltumu slepiantys skirtingus charakterius.

Dailininkė, kurdama iš pirmo žvilgsnio paprastus motyvus, užduoda mums savotišką galvosūkį, leidžia kiekvienam pasirausti savo prisiminimų kloduose ir atrasti žodžius, tinkančius prabilti į baltaveides statiškas figūras.

Vėjo gūsiai batikoje

A.Adomavičienės batikos kūriniai “Tatuiruočių meistras” ir “Pokalbis”.

A.Adomavičienė 1979-aisiais baigė dizaino studijas VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, nuo 1980-ųjų dalyvauja parodose. Batika yra svarbiausia jos kūrybos sritis. Parodoje dailininkė eksponuoja pastarųjų trejų metų darbus.

Kaip ir D.Ložytės keramikoje, moters, vyro figūra nuolat kartojasi A.Adomavičienės batikoje. Ir kūrinio, įvedančio į dailininkės vaizdų pasaulį, pavadinimas skamba panašiai: „Ir plaukė laivė…“. Banguojančias, aptakias formas papildo smulkus linijų raizginys, jūros, laivo ir ritmiškai komponuotų figūrėlių motyvai jungiasi į lyriška nuotaika nuspalvintą visumą.

A.Adomavičinės kūriniai pasižymi tvirtu kompoziciniu konstruktu. Dažniausiai pasirenkanti vertikalų formatą, dailininkė jame komponuoja dvejopai. Vienu atveju, griežtomis horizontaliomis ar vertikaliomis juostomis atidalina atskiras kompozicijos dalis, kuriose ritmiškai dėsto pasikartojančius motyvus, taip išgaudama stambaus figūrinio motyvo ir jį papildančių, multiplikuotų elementų (paukštis, figūrėlės), minkštai modeliuotų ir geometriškai aiškių fragmentų kontrastus. Kitu atveju, figūros (pusfigūrės) komponuojamos bendrame batikos plote, o visuma sujungiama laisvai dėstomais tekstais (iš V.Šekspyro, D.Kajoko poezijos) ar smulkiomis, lūžtančiomis linijomis apibrėžtais motyvais. A.Adomavičienės batikoje kaligrafiškai užrašytas tekstas yra ne tik vizualinis, bet ir prasminis akcentas.

Žvelgiant į dailininkės kūrinius, akivaizdu, kad jos kūryba išgyvena keitimosi, atsinaujinimo periodą, naujų idėjų ir formų kristalizacijos metą. Tai atsispindi ir spalviniuose sprendimuose (nuo natūralių smėlio, žolės, vandens tonų iki sodrių, gilių raudonų, violetinių atspalvių), ir komponavime bei vyraujančiuose motyvuose.

by admin