Dvi pretenzijos į spektaklį

Dvi pretenzijos į spektaklį

„Mikas ir pusryčiai“ bei „Paikos mergaitės maldos“ – tai choreografiniai eskizai, projektą „Sukurta Klaipėdoje?“ lydintys renginiai, gruodžio 12 ir 15 dienomis pristatyti uostamiesčio Dailės parodų rūmuose.

Violeta Milvydienė

Pristatė baigiamąjį darbą

Modernaus šokio eskizas „Mikas ir pusryčiai“ – viena iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros penktakursės Ingos Kuznecovos baigiamojo bakalauro studijų darbo dalių, pristatyta pedagogų komisijos ir plačiosios visuomenės vertinimui.

Pati vakaro autorė jau užsirekomendavo kaip studentė, turinti išskirtinių charakterio bruožų, savitų būdo bei kūno konstitucijos savybių, potencialių kūrybinių galių. Ji – viena pirmųjų šiuolaikinio šokio grupės „In signum“ atlikėjų, kiek vėliau pagal Socrates/Erasmus programą metus studijavusi Stokholmo šokio akademijoje.

Akivaizdu – I.Kuznecovos sukurta trumpesnė nei pusvalandžio kompozicija nepretenduoja į „rimtą“ spektaklį, gvildenantį kažkokias opias problemas ar panardinantį į gilias filosofines mintis. Atvirkščiai – trumpai, aiškiai, šmaikščiai ir pikantiškai „išdėstyta“ pramoginio turinio „medžiaga“ lengvai suprantama ir puikiai pažįstama visiems… valgantiems, vadinasi, kiekvienam iš mūsų. Keturiuose epizoduose „gyvu“ muzikos akompanimentu, aktorine vaidyba ir šiuolaikinio šokio stilistika „kalbama“ apie skonio ir kvapo pojūčius: aitrumą, sūrumą, rūgštumą, saldumą. Pačios kūrėjos nuomone, „padidintomis dozėmis jie sukelia įvairias fiziologines organizmo reakcijas ar išprovokuoja emocines žmogaus būsenas“.

Kvapais, garsais ir prieskoniais

Pirmajame fragmente „Ašmenys“ aprėpiamos net dvi interpretacijos. Peilio aštrumą ant medinės pjaustymo lentelės, pasitelkdamas meistrišką perkusiją, demonstravo muzikantas Donatas Senkus, kartu aitriais prieskoniais pilna burna godžiai užkandžiavo Režisūros katedros studentas Mikalojus Urbonas. Kiek vėliau prisijungė ir šalia jo stalo klūpoję keturi šokėjai, energingais pasikartojančiais bei unisonu atliekamais rankų ir liemens judesiais tarsi papildydami skonio poveikį.

„Skambutyje“ vaizduojamas sūrumo pojūtis, kiekvienam pavieniui „žaidžiant“ su druskos kalneliais – mindžikuojant ant jų, saujomis beriant aplink save ir pan., neva tokiu būdu apsisaugant nuo gresiančių ar tariamų pavojų. Mat „statistika rodo, kad padauginus druskos stipriai padidėja žmogaus baimės jausmas“ (citata iš reklaminės projekto skrajutės). Klyksmas po šaižiai nuaidėjusio skambučio buvo tiek pat skambus, kiek ir juokingas, be to, šokėjų judėjimą erdvėje išryškino apšvietimas (Mariaus Pažerecko), ant salės sienų grėsmingai išdidinęs figūras.

Labiausiai imponuojantis tiek choreografiniu sprendimu, tiek simpatiška nuotaika trečiasis – citrinos „gaudymo-valgymo“ – epizodas, pavadintas „Lemon tree“ (muz. Latino cd 9 track). Pasirodo, „statistika rodo, kad padauginus rūgštį sukeliančių produktų, gali padidėti agresijos apsireiškimai“ (vėlgi teiginys iš skrajutės).

Žaismingai žongliravusį charizmatiškąjį lenkaitį Adamą Czaplisą lengvai suerzino atėjęs suvalkietis Mantvydas Žilinskas (abu – Choreografijos katedros trečiojo kurso studentai). Netrukus kilęs dviejų vaikinų konfliktas išaugo į trijulės „muštynes“ kartu su pasirodžiusia ir dėl citrinos sumaniusia pakovoti suome Riikka Ihalainen (atvykusia į KU iš Turku pusmečio studijoms). Tik Aistė Abromavičiūtė (katedros absolventė, beje, kaip ir Mantvydas šiek tiek studijavusi Stokholme) ramiai stovėjo nuošalyje, stebėdama aktyvius savo draugų (įvairia prasme – „užsieniečių“) veiksmus. Ne kartą „keliavusi“ iš vieno atlikėjo pas kitą, citrina galiausiai nuriedėjo grindimis ir buvo negailestingai sutraiškyta po padu. Šioje pikantiškoje „kovoje“ netrūko linksmo siausmo ir eskizo kūrėjai būdingo fantazijos šėlsmo. Nors panaši scenelė jau ne kartą kažkur matyta, svarbiau, kad čia ji prasmingai, motyvuotai ir natūraliai vientisai išvystyta, be to, netikėtai greitai pasibaigusi. Ypač įdomu buvo stebėti šokėjų mimikas jiems judant sulėtintai, lygiai kaip ir išraiškingai besiraukantį nuo rūgštumo Miko veidą.

Lengvai apsvaigino gausiai dezodorantų skleidžiami kvapai bei šnypščiantys garsai paskutiniame epizode – „Parfume“. Čia euforijos apimtą Adamą, ilgai besisukantį vietoje lyg turkų dervišą, įsimylėjo ir sustabdė ne mažiau žavinga Riikka, o užgimusį judviejų jausmą dar „pasaldino“ trumpas pas valse pagal popsinę melodiją. Kitas duetas nuobodžiavo: ši bereikšmė pauzė – netyčinė siužetinės linijos klaida ar specialus režisūrinis „triukas“, nukreipiant žvilgsnį kitur?

Tuo metu rijūnas Mikas, intensyviai pripurškęs grietinėlės ant torto pagrindo, toliau bejausmiškai kramtė didžiulius kąsnius, o netrukus į jį žnektelėjo visu veidu. Šis sušaržuotas vaizdelis atrodė ir komiškai, ir bauginančiai – tarsi žmogus būtų nevalgęs visą savaitę. Visuma nuteikė pozityviai ir sukėlė begalę teigiamų emocijų.

Tad šį pirmąjį savarankišką diplomantės darbą drąsiai galima laikyti sėkmingu jaunos, perspektyvios ir ambicingos šokio kūrėjos startu.

Nukėlė į kitą dimensiją

Menininkų grupės „Žuvies akis“ statomo šiuolaikinio šokio spektaklio „Paikos mergaitės maldos“ eskizas (visą spektaklį planuojama parodyti pavasarį tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“) pagrįstas XIX a. estetika. Jo turinį formuoja minėto amžiaus pabaigos dailė ir filosofija. Literatūriniu pagrindu pasitarnavo Rembo „Paika mergaitė“. Trijų šokėjų scenoje pasakojama istorija – tai lyg vienos moters būtis laike ir erdvėje, tarsi sudaužytas vidinis veidrodis. Raktas – malda.

Šie spektaklio sumanytojų pateikti apibūdinimai byloja, kad naujasis kūrybinis darbas bus skirtas specifinei publikai – intelektualiai, išprususiai ar bent jau susipažinusiai su avangardinių meno krypčių (modernizmo, postmodernizmo) apraiškomis.

Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulyje jau žinoma choreografė, katedros pedagogė Agnija Šeiko, šįkart atlikėjiškai partnerystei pasitelkusi Muzikinio teatro artistes Beatą Molytę ir Aušrą Krasauskaitę (ji dar ir Choreografijos katedros trečiojo kurso studentė), kartu su scenografu ir kostiumų dailininku Artūru Šimoniu kol kas pristatė 40 min. trukmės spektaklio eskizą.

Galiausiai įtikino

Prologas užsitęsė, sukeldamas nuobodulį, stebint trijų moterų kaupimąsi savajai maldai.

Ilgokai stigo dinamikos, ir toliau įtampa tarytum tvyrojo ore – tai išaugdavo (pvz., fragmentuose su kardais ar veidrodžiu), tai vėl nuslūgdavo, tuomet, natūralu, nuslopdavo ir dėmesys. Tai negalėjo išprovokuoti kažkokiai kontempliacijai.

Dar tenka apgailestauti, kad nevisiškai panaudotos individualios baleto artisčių ypatybės (universalumas, artistizmas, virtuoziškumas) bei įgimtos ir įgytos fizinės galimybės: platūs mostai, ilgos galūnės, aukšti šuoliai ar kiti efektingi pas. Nors saikingai naudojama leksika ir įprasminta, vis dėlto paties šokio čia ne itin daug (asmeniškai man jo pritrūko).

Reikia pripažinti – fatališkųjų moterų monologai susipynę organiškai ir stilingai. Be to, ne vien judesiais ar žodžiais – juos labiau jungia subtiliai dvasinga, rafinuotai jausminga, paskui depresinė ar skausmo ir nevilties kupina veido išraiška. Nors ypatingo santykio tarp šokėjų lyg ir nebūta, akių kontaktas, žvilgsnių sąveika probėgšmiais buvo juntami. Išoriškai moterys taipogi panašios, ir ne tik dėl vienodų šukuosenų ar įspūdingų suknelių. Berods dera ir jų dvasiniai pasauliai, vienija vienas tikslas, tad atlikėjos pasirodė lygiavertės. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Kuo toliau, tuo labiau išryškėjo mergina, moteris, motina, o gal ji vaizduojama tik viena trijuose asmenyse?

Ypač įtaigiai sukurtas, galima įtarti, dar ir savotiškai interpretuojamas jauniausios ir atrodančios trapiausiai A.Krasauskaitės solo. Ekspresyviais jos sukiniais išreikštas vidinis blaškymasis, vėliau ženklus įvairių prieštaringų emocijų antplūdis, tarsi iš sielos gelmių besiveržianti dejonė, išaugusi į raudą, stipriai glumino ir jaudino.

Pamažu kažkokia neapčiuopiama jėga užbūrė, net muzika (kompozitorius Petaris Doundakovas) užhipnotizavo – tiesiog intuityviai buvo juntama magiška bet kokio judesio pulsacijos trauka, galiausiai įtikinusi ir užvaldžiusi. Tiesa, neilgam – netikėtai priartėjo epilogas.

Nepaisant to, kad matytieji šokio eskizai visiškai skirtingos koncepcijos, tematikos, leksikos ir nuotaikos, skiriasi kūrėjų bei atlikėjų patirtimi, kitais aspektais, abu ateityje pretenduoja į spektaklio statusą. Ir tegyvuoja sveika konkurencinė kova, nuolat bet kokiomis sąlygomis stumianti jaunuosius menininkus pirmyn, kartu verčianti tobulėti ir toliau drąsiai žingsniuoti profesionalumo keliu.

by admin