Dvidešimtoji Muziejų naktis Berlyne
Dalia Bielskytė
Muziejų naktis – ypatinga šventė, kurią savo nuolatiniams ir potencialiems lankytojams jau keletą metų rengia Klaipėdos ir Lietuvos muziejai. Vieni leidžia nemokamai aplankyti ekspoziciją, kiti – sumažina bilietų kainas, treti – organizuoja koncertus, instaliacijas, ypatingus parodų atidarymus, kad ši naktis paliktų neišdildomą įspūdį apsilankiusiųjų atmintyje.
 |
| Berlyno Muziejų nakčiai buvo skirtas specialaus maršruto autobusas. Į muziejus kvietė afišos. L.Kranacho miniatiūra. |
Europoje muziejų nakties tradicija turi gilesnes šaknis. Vieną, o kartais ir du kartus per metus Europos muziejai plačiai atveria savo salių duris tūkstantinei lankytojų miniai. Amsterdamas, Viena, Berlynas – miestai, muziejuose saugantys neįkainuojamus lobius, kelis kartus per metus leidžia žvilgtelėti į juos visiems – tik turėk noro ir sveikatos.
Rugpjūčio pabaigoje kelios Lietuvos turizmo agentūros pasiūlė specializuotą kelionę autobusu į Dvidešimtąją Berlyno muziejų naktį. Ir, nors autobuse laiko teko praleisti daugiau, nei jo liko ekskursijoms pasiekus kelionės tikslą, visiems smalsiems keliautojams norėčiau paliudyti – važiuoti verta.
Tik už 12 eurų
 |
| Kultūrforume – Rembrantas, prieigose – vynas ir linksmybės. Vengriškos vaišės Rotušėje buvo įvertintos Muziejų nakties lankytojų. |
Vokietijos sostinė svečius pasitiko pasišiaušusi milžiniškais kranais. Kiek aprėpia akys – statybų aikštelės. Taip Vakarų Berlynas plastinėmis operacijomis bando koreguoti Siamo dvynio, Rytų Berlyno veidą. Tačiau šis procesas vyksta be galo tvarkingai – tik geras dešimt minučių prastovėjęs prieš statinį pagaliau suvoki, kad matai apsauginį statybinį tentą, ant kurio – kompiuterinis būsimo, rekonstruoto pastato vaizdas!
Tačiau buitiniai rūpesčiai neužgožia kultūrinio miesto gyvenimo. Akivaizdu, kad ir berlyniečiai, ir miesto valdžia laukė bei ruošėsi šventei. Afišų stulpai mirga muziejų reklamomis, visur gali rasti renginio programą. Turistai ir miestelėnai zuja nešini lankstinukais, miesto planais, kuriuose pažymėtos visos šią naktį, nuo 18 iki 2 valandos, lankytinos vietos.
Kiekvienas įsigijęs 12 eurų kainuojantį bilietą gali aplankyti ne tik nuolatines ekspozicijas (kai kurios jų paprastą dieną atveria duris tik sumokėjusiems nuo 8 iki 10 eurų!), bet ir specialiai šiai nakčiai paruoštas programas.
Diskusijos ir kaukių baliai, paskaitos ir spektakliai, koncertai, meditacijos, giedojimai, egzotiškos vaišės, degustacijos, moksliniai seminarai ir amatų demonstravimas, filmų peržiūros, džiazo sesijos – vos pradėjus skaityti programą apsvaigsta galva.
Beje, į kainą taip pat įskaičiuotos kelionės viešuoju transportu – turintys bilietą į Muziejų naktį gali už tuos pačius 12 eurų važiuoti ir metro, ir maršrutiniais autobusais. Be to, Muziejų nakčiai skiriama atskira autobusų linija, kuria kursuojantis autobusas dykai veža pro visus Berlyno muziejus, o ypatingai malonus mechaninis diktorius prieš sustojant praneša, kurie muziejai yra arčiausiai tos ar kitos stotelės.
Viskas – apie H.Niutoną
 |
| Politinė akcija-atrakcija Berlyno aikšteje: marionetė, vaizduojanti deputatą, meiliai patapšnoja per pečius praeiviui, o paskui be ceremonijų užlipa jam ant sprando. Dalios BIELSKYTĖS nuotraukos |
Berlyne – daugiau nei 200 muziejų: muzikos, teatro, kino, fotografijos, istorijos, technikos įvairiausių vaizduojamųjų menų, visų jų rūšių bei porūšių… Ekskursiją lydėjusi gidė iš karto įspėjo, kad eiti teks greitai, o einant greitai įmanoma aplankyti 5-6 pagrindinius muziejus.
Taigi – 18 val. Žemas startas. Toliau – viskas lyg kaleidoskope. Pirmoji stotelė – Fotografijos muziejus. Berlyno fotografijos muziejui neįkainojamas savo kolekcijas padovanojo žymusis fotomenininkas Helmutas Niutonas. Tuokart galerijoje buvo eksponuojamos garsiosios „Big Nudes“ir „Yellow press“ ir garsenybių portretų serijos, veikė nuolatinė memorialinė ekspozicija, kurioje galima pamatyti fotografijos genijaus gyvenimo ir buities smulkmenas nuo skutimosi peiliuko iki automobilio. Didelį įspūdį padarė videoinstaliacijos. Lankytojai gali nuolat stebėti filmus, kuriuose užfiksuotas H.Niutono kūrybos procesas: nūnai muziejuje eksponuojamos fotografijos filmuotoje medžiagoje dar tik gimsta – iš fotomenininko ir modelio, visažistų ir aprengėjų, apšvietėjų ir patarnautojų bendro triūso.
Sutiko burmistras
Kita stotelė – Miesto rotušė. Beje, Muziejų naktis vyko rinkimų į Berlyno savivaldybę metu, tad raudonu kilimu į miesto valdžios šventovę kopiantys turistai ir miestelėnai buvo labai maloniai pasitinkami.
Rotušėje tą naktį veikė gipsinių skulptūrų paroda ir vyko Vengrijos respublikos prisistatymo iškilmės: grojant vengriškai muzikai, teliūškuojant vengriškam vynui, po prabangiais krištoliniais sietynais garavo vengriškas guliašas.
Galutiniam atvirumo įspūdžiui sudaryti visi trokštantys galėjo aplankyti miesto burmistro, mielo vyruko beveik lietuviška pavarde – Klauso Vovereito – darbo kambarį. Kiek pasistumdžius eilėje, prieš akis atsiveria erdvus kabinetas, ant kurio galinės sienos puikuojasi įspūdingo dydžio modernus ryškiaspalvis tapybos darbas, o pats šeimininkas plačiai šypsodamasis spaudžia ranką kiekvienam įėjusiam. Pašmaikštauja su savo miesto avelėm, „You are wellcome!“-patikina tuos, kurie „anei šprechen, anei doič“. Išgirdęs, kad esama svečių iš Lietuvos, paprašo perduoti gražiai baltų šaliai linkėjimus. Miela, ar ne?
Nacionalinėje – Egiptas
Patrepenę minkštais raudonais kilimais ir pasidžiaugę germaniška prabanga bei svetingumu, vėl bėgte – per gyvybe pulsuojantį, klegantį, šviečiantį miestą į Nacionalinę galeriją, kurioje šiandien – Egiptas.
Tiurbanuotas arabas pritemdytame muziejaus hole virkdo keistą pučiamąjį instrumentą. Susėdę ratu jo klausosi jauni ir seni. Klausosi net maži vaikučiai, kuriuos tėvai be gailesčio tokį vėlų vakarą tąsė po senus muziejų rūmus. O bekraštėse muziejaus salėse verda gyvenimas. Aplipę stiklines vitrinas žmonės gėrisi gilią senovę menančiais indais ir ginklais, grožisi skulptūromis, piešiniais ir stebisi neįskaitomais raštais. Tyliai spragsi fotoaparatai: visi įeinantys įspėjami – fotografuoti su blykste draudžiama. Taip pat draudžiama neštis rankines – jas būtina palikti saugojimo spintelėse. Dar vienas draudimas – negalima neštis rūbų, persvertų per ranką. „Jei šilta – užsirišk megztinį ant juosmens“, – mandagiai šypsosi ginkluotos prižiūrėtojos ir čia pat nesuprantantiems vokiškai vaizdžiai demonstruoja, kaip privalu elgtis.
Supo mistiška atmosfera
Ketvirta stotelė – garsusis Pergamono muziejus. Antika, antika, antika… Nesuskaičiuojama galybė salių, jose – kolonos, skulptūros, mozaikos, bareljefai… Šviesos ir muzikos efektai sustiprina įspūdį, nuovargis nutriną ribą tarp sapno ir realybės. Tačiau taip galbūt dar gražiau – neatsimeni vardų ir datų, tačiau įspūdis įsirėžia lyg tatuiruotė: sėdžiu užtemdytame amfiteatre, supama meditacinės melodijos, o siena slystantis baltas šviesos spindulys vieną po kito lėtai išlupa iš tamsos bareljefe gyvenančių mitinių dievybių veidus bei kūnus, pasakoja keistas jų istorijas…
Toks pat mistiškas buvo apsilankymas Berlyno katedroje. Vidunaktis. Groja orkestras. Muzika po aukštais skliautais atrodo tiesiog apčiuopiama. Žmonės eilėm, eilėm lyg paukščiai sutūpę klauso… Jau nežinia ko – ar nakties, ar melodijos, o gal patys savęs…
Kultūrforumo laiptais
Iki Kultūrforumo, modernių parodų rūmų, galą kelio teko pavažiuoti Muziejų nakčiai skirtu autobusu. Gili naktis – o visi lyg skruzdės bėginėja trokšdami kuo daugiau pamatyti.
Į Kultūrforumą vedantys ilgi laiptai (tuo metu man jie kiek priminė kopimą į Vilniaus Tauro kalną) sėte nusėti žmonių. Visur vynas, visur greitas maistas, visur muzika ir gera nuotaika.
Tik turistams kiek sunkiau – įėjusi į Kultūrforumą aš jau godžiai žvelgiau į eilėn surikiuotus vežimėlius neįgaliesiems (kojos jau baigė sulįsti atgal ten, iš kur kažkada išdygo). Beje, tokių vežimėlių yra visuose dideliuose Berlyno muziejuose – neįgalūs ar vyresnio amžiaus sunkiai vaikštantys žmonės gali sėsti į šias transporto priemones ir komfortabiliai keliauti po ekspozicines sales.
Taip pat muziejuose pastebėjau „budinčių“ vaikiškų vežimėlių – gal kieno vaikas jau per didelis važinėtis vežimėliu mieste, tačiau muziejuje vaikai greitai pavargsta, tada – prašom, paslaugos jums ir jūsų šeimai.
Daug daug Rembranto
Deja, šiaip pavargusiems vežimėlių niekas neduoda – turi šliaužti savomis kojomis. Blogiausia – kad ir norisi šliaužti, nes Kultūrforumas tą naktį siūlė gausybę vaizduojamojo meno ekspozicijų. Rinkis, lankytojau, – nuo klasikinio iki modernaus. O ypač viliojo speciali dovana – Rembranto piešinių paro-da. Vasarą Londone, norint patekti į šią parodą, reikėjo prieš savaitę pirkti bilietą, o Berlyne – pašom. Už tuos pačius 12 eurų!
Nors laikrodis rodė pusvalandį po vidurnakčio, gausybė žmonių vaikštinėjo po sales. Botičelis, Rafaelis, Kranachas, van Eikas ir daug daug Rembranto… Laikas pralėkė akimirksniu.
Dar vis skimbčiojant vyno bokalams ir iš rūmų gilumos sklindant flamenko melodijai, metalinis balsas pranešė: laikas baigėsi. Kaleidoskopas sustojo. Finišas. Prieš akis – vėl naktis. Berlynas, klaidūs metro požemiai ir mažas rusų viešbutėlis, saldus miegas, kuriam užvaldant, dar spėji pagalvoti, jog per vieną pusnaktį sukaupei tiek prisiminimų bei įspūdžių, kad galėtum ir pasidalinti. Dalinuosi.
