Dviejų realybių briaunomis
Ignas KAZAKEVIČIUS
Klaipėdos menininkų namų ir Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerijos“ erdvėse pristatomi du labai skirtingi projektai, iš esmės bylojantys apie tą patį daiktą, apie tą patį žanrą, apie tas pačias vertybes. Tačiau labai skirtingai bylojantys…
Prologas.
Stalelio dekoras
Pristatydama projektą “Dekoruotas stalelis”, “Klaipėdos galerija” ir projekto dalyviai dailininkai (A. Banytė, J. Rekevičiūtė, M. Kosinskaitė, L. Kuklienė, N. Šaltenytė, A. Miežis, A. Mėčius, S. Bertulis, K. Grigaliūnas, G. Oškinytė, V. Mockaitis, V. Ajauskas, D. Drulys, A. Firinauskas) samprotauja apie kitokį požiūrį į taikomąjį meną. Jie atsako į klausimus, kas nuspalvina mūsų buitį, kas ir kaip pastūmėja žmones dialogui, kviečia pokalbio apie visiems rūpimus dalykus, galiausiai apie tai, kas daro mūsų namus tokiais jaukius ir žavingus. Čia akcentuojama mums įprastos buities detalės virsmas – fantazija. Baldas, staliukas – kas jis? Kam jis skirtas ir kam galima jį pritaikyti?
Pasvarstykime, kas yra stalelis. Kuo jis skiriasi nuo stalo. Nuo įprasto derybų, pietų, darbo stalo? Pastarasis stalas vadintinas griežtą funkciją turinčiu kambario baldu. O kambarinis stalelis atveria šeimininko vidų, tarsi į paviršių ištraukia tai, kas dažnai “slepiasi” po didžiuoju stalu.
Įkalino paviršiuje
Ekspozicijoje galime įsitikinti, jog tai, ką paprastai dedame ant kambarinio stalelio, jau gali būti amžiams įkalinta jo paviršiuje; tai, ką kasdien stebime aplinkoje, jau gali būti jame įamžinta. Arba įamžinta tai, ko mums trūksta, tarsi iš tiesų trūksta autoriams. Antai L. Kuklienė, regis, išsiilgusi romantikos, stalelį išmargina rožių žiedlapiais… Ir staiga, tarsi susizgribusi, jog nerimtai pasielgė, ji ima kitą, juodos ir baltos spalvų derinį apipina kaligrafiniais raštais. A. Banytė šaltai ištikima šaltam “elektriniam” koloritui ir vijoklinių augalų motyvams. N. Šaltenytė ant stalo viršaus “paberia” konservuotų herbarinių boružėlių saują. G. Oškinytės svaja nuvingiuoja švelniai erzinančiu optiniu zebru. Tai sterblinis stalelis su staleliu vaikeliu vidinėje lentynoje. Minėtų autorių braižas į stalo paviršių prasimuša labai asociatyviai.
O štai A. Mėčius ir A. Miežis stalo paviršių traktuoja lyg drobę ir išlieja ant jo savo tapybą, išlieja tuos tirščius, tuos fantazijos samčius. Ir švyti šių autorių kūriniai ryškia sodruma ir siurrealistiniais fragmentais iš tolo. Atpažįstami jie taip pat kaip ir švyti – raiškiai ir greitai. Žinoma, autorių braižo atsispindėjimas eksperimentiniame kūrinyje ir visomis prasmėmis laisvame projekte nėra svarbiausias faktorius ar juolab vertybė. Nes svarbiausia čia – kaip tą braižą turintis sugeba improvizuoti.
Svajonių lėktuvėliai
Kitaip (ir įdomiau, ir pagrįsčiau projekto atžvilgiu) baldo/meno kūrinio santykius su aplinka sprendžia, į kitokius objekto/idėjos sprendimus orientuojasi tik trys autoriai: J. Rekevičiūtė, K. Grigaliūnas, V. Mockaitis. Jie tai daro radikaliau ir griežčiau, nors pakankamai literatūriškai, konceptualiau, nors žaismingai. Jų kūriniuose paviršinio dekoravimo sprendimai “permetami” meno objekto link.
K. Grigaliūnas vėl intriguoja spalvos dekoratyvumo, savo grafinei manierai būdingos vaikiškos konstrukcijos samprata. Jo stalelis – vežimėlis-lėktuvėlis su ratukais ir propeleriukais – pateikiamas it koks staliukiškai funkcionalus žaislas. Taip iš pažiūros negalėtum pasakyti apie V. Mockaičio aprūdijusio metalo ir organinio stiklo objektą su inkliuzu – drugeliu pievų augalų pūkuose. Parodose kaip objektas jau eksponuotas kūrinys šįsyk tapo staleliu. Tai mažiausiai į stalelį panaši šios parodos versija, kurią pasistengus vis dėlto galima naudoti ir kaip stalą.
Skaito Šopenhauerį
O “Jūratė Rekevičiūtė skaito Šopenhauerį”. Taip pavadintas kūrinys turi tris dalis.
Taigi skaito ji jį ant mistinių filosofinių draperijų (pirmoji dalis – rausvomis rožėmis dekoruota juoda didelė, juodai didelė staltiesė) išsitiesusi. J. Rekevičiūtė vykusiai derina du besibučiuojančių žuvų formos žemus staliukus (antroji dalis – jau įvardinta) ir ant porceliano širdies, taurės (trečioji dalis – aksesuarai) pabertas Šopenhauerio mintis apie tikrą draugystę, tikras iliuzijas ir tikrus pinigus.
Toks gūdžiai patraukliai dekoratyvus kompozicinis ir idėjinis sprendimas byloja autorę kuriant ne konkretų daiktą, bet aplinkos ir buvimo joje stilių. Štai taip stalelis tampa žaislu, daiktiškąja menininko identifikacija, meno objektu, kursai pajungia sau kitas interjero detales ar netgi siūlo keisti pastarojo formavimo principus.
Epilogas.
Suaugusiųjų grafitai
Dailininkai gretina estetines ir funkcines baldo paskirtis. Ekspozicijoje pateiktos drąsios dekoro variacijos, įdomios puošybinės idėjos ir įvairūs nestandartiniai jų įgyvendinimo būdai. Susipina menas – kaip dizainas, dizainas – kaip menas, objektas ir jo turinys.
Trapi realybė.
Nauja pradžia
Projektas – “Trapi realybė”. Menininkų iš Kauno grupė – “4.9”. Autoriai: Agnė Danelevičiūtė, Justina Samalionytė, Asta Vilminskaitė, Audrius Vaišnys. Projekto trukmė: 2004 10 29 – 12 08.
Jei „Klaipėdos galerijoje“ su mažomis išlygomis matėme paviršiaus meną, tai Klaipėdos menininkų namai pristato struktūrinius ir technologinius ieškojimus.
Menininkų namų salė išties pavirto keturių jaunų VDA Kauno dailės fakulteto studentų ir jau neseniai meninio stiklo specialybę baigusiųjų kūrybos namais, o teisingiau – jų kūrinio aplinka. Nes pastarasis ir buvo specialiai šiai vietai sukurtas. Tai keturių mėnesių darbas, pjaustant ir laužant storą 2-10 mm stiklą, surenkant didelės kompozicijos mažus fragmentus.
Stiklo misterija
Urbanistinis romantizmas – toji jaunųjų menininkų dėlionė iš plokščių permatomo stiklo gabaliukų. Autoriai realybės formas paverčia stiklo skulptūromis. Pastarosios padarytos iš bespalvio, neapdirbto langinio (nuo 2 mm iki 10 mm storio) stiklo. Spalvos nebuvimas sustiprina norimą išgauti efektą – labiau išryškinti formą.
Autoriai kviečia į stiklo misteriją, kurioje realybės trapumą visomis prasmėmis atspindi šventinei vakarienei padengtas stiklo stalas, stiklo kėdės, stiklo įrankiai ypatingiems stiklo patiekalams…
Personaliai anonimiškas
Įdomus autorių ramaus-tradicinio ir aštraus-novatoriško derinys, netgi harmonija. Realybės perkūrimo objektu pasirinkę stalą interjerinėje aplinkoje ir natiurmorto žanrą (tradicija), išraiškos forma jie renkasi aštrų minimalizmą, agresyviai spindinčias nešlifuotas briaunas.
Anonimiškumas – išraiškoje ir kūrėjų santykyje. Mes nežinome kiekvieno jų indėlio į šį kūrinį. Tas grupės kūrinys – personaliai anonimiškas. Grupė teigia madingą (bent jau šiuo metu) tendenciją – perkurti daiktus, perkurti juos iš kitų, įprastame klimate jiems nebūdingų medžiagų.
Pats parodos objektas nebylus. Jis nebyloja apie daiktiškumą, jo asociacijas. Šaltai, be aistros ir spalvos, be išlankstymų jaukių traktuojama medžiaga, pasirinktos formos, konstravimo principas taip pat palieka mus už jaukios naminės ir buitinės ribos. Kad stiklas gali būti spalvingas, žinome. Kad jis gali būti plastiškas pačia plastiškiausia šio žodžio prasme, – taip pat. Stiklo menas daugeliui (prisipažinkime) asocijuojasi su vazomis, šviestuvais, buitiniais vitražiukais. Šiuo atveju menininkai plastiką sieja su optika, judesys atrandamas briaunų paviršiuje, slysta jomis atšvaitai jaukiai mielai atšiaurūs, nors formos čia stačiakampės. Taigi iš pažiūros daiktas atšiaurus, tačiau agresiją gesina jau minėtas jaukus sprendimas.
Jei “Dekoruoto stalelio” idėja – siekis buitiniam formos ir turinio santykiui suteikti konceptualumo, surasti tinkamą dekorą, tai “Trapioje realybėje” išgrynintas stiklo formatas kuriamas pasitelkiant minimalizmo, techno- ir aštrių briaunų meno estetiką, specialius apšvietimo efektus.
