Džiazo kariai prieš geltonuosius žmogeliukus, salsą ir roką

Džiazo kariai prieš geltonuosius žmogeliukus, salsą ir roką

Grupės „Tori and Vintage Jazzmen“ vokalistė Tori nusileido nuo scenos ir, bendraudama su publika, dainavo gospelus.

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Veik po mėnesio bandysiu bristi į jau istorija tapusio XII Klaipėdos pilies džiazo festivalio vandenis. Kuklūs, sunkiai beįskaitomi brūkštelėjimai užrašų knygelėje, šimtai fotografijų, kuriose užfiksuotos įspūdingiausios praėjusios džiazo fiestos akimirkos, namuose skambantys kai kurių dalyvių CD ir, žinoma, įspūdžiai, jau saugiai sugulę atminties lentynėlėse – tokie kuklūs šio į apibendrinimus bandančio pretenduoti užsiėmimo įrankiai.

Džiazo kūdikis išstypo

Jau sunku bepasakyti, kiek metų iš eilės tenka tris birželio dienas ir naktis „budėti“ Teatro aikštėje ir džiazo klube „Kurpiai“. Stebėti, kaip braukia prakaitą ir nuovargio debesis vaiko nuolatiniai festivalio organizatoriai, gėrėtis festivalio prodiuserio Vytauto Kongo Grubliausko iškalba ant scenos ir gebėjimu renginio rėmėjų logotipus paversti nauja meno rūšimi – verbaliniu džiazu. Džiazo skeptrą – triūbą – į politiko duoną iškeitęs muzikantas neapleidžia savo kūdikio. Tiesa, šįkart pirmą sykį per dvylika metų festivalio vairą perdavęs į žmonos Ingos Grubliauskienės rankas.

Tačiau vargu ar galima būtų teigti, kad kai kuriuos pokyčius festivalio struktūroje ir programoje lėmė ši nelabai svarbi rokiruotė. Rūpestingas Kongo žvilgsnis buvo juntamas ir šiame festivalyje, o šeimyninė ranga tik padėjo išspręsti kai kuriuos organizacinius rūpesčius ir išsaugoti politikui svarbią etinę subordinaciją.

Per dvylika metų klaipėdietiško džiazo kūdikis gerokai išstypo ir, natūralu, jo nepalenkė brendimui būdingi pokyčiai. Neabejoju, atsiras tokių, kurie šiemetinį Pilies festivalį nurašys į „tikro džiazo“ nuostolius. Bus ir tokių, kurie pozityviai vertins naujus šio vasaros pradžią pajūryje pranašaujančio renginio bruožus: vis ryškėjančią „pasaulio muzikos“ invaziją, kurioje lietuviškas džiazo vilkas Petras Vyšniauskas, ramų skandinavišką džiazroką grojęs suomių kvartetas „Lasse Lindgren & Sunburst“, Abramas Vilsonas su „Jazz Warrior“ ir britiška-amerikietiška džiazo tradicija atrodo tarsi kokie vieniši džiazo atskalūnai „world music“ katile.

Jeigu pabandytume įvertinti, kiek šiame festivalyje būta džiazo ir ne džiazo, tektų sutrikti: o juk nėra jokių itin konkrečių šį žanrą apibrėžiančių ribų. Kai kas teigia, kad džiazo skiriamasis bruožas – netikėtumo elementas, „džiazovu“ galintis paversti ir roką, ir hiphopą, ir salsą.

Šventė su džiazo elementais

„Jazzkantine“ (Vokietija) muzikantai publiką kaitino ir tikrais, ir įsivaizduojamais instrumentais.

Anot klaipėdiečio gitaristo Eugenijaus Jonavičiaus, kurį festivalio tarpduryje teko užklupti šiuo klausimu, niekas iš tiesų nežino, kas tas džiazas yra. Kaip nežino, kas yra meilė ir kitokie globalūs, bet kartu ir labai asmeniški reiškiniai. Prisiminęs tarp džiazo muzikantų sklandantį anekdotinį džiazo kilmės etimologinį paaiškinimą, gitaristas išpoškino: „Džiazas – tai kažkas tarp užpakalio ir jazmino… („jaz“ – „džasmin“, „as“ – užpakalis). Ir suprask, kad geras, žmogau…

Gal viskas savo vietose. Klaipėdos pilies džiazo festivalis, kaip ne kartą pastaruoju metu teigė pats Kongas, tai miesto šventė su džiazo elementais. Kažkodėl tuomet nekilo mintis paklausti, kodėl džiazo muzikantas taip savanoriškai į šalį nustumia galbūt labiau elitinei publikai skirtą žanrą ir pasirenka populiaresnį variantą, labiau prieinamą masėms?

Galbūt daug ką lemia atvira, ir „bomželiams“, ir jaunimui, ir inteligentams, ir darbininkams prieinama vieta? Plius – renginys nemokamas. Festivalio publika jau seniai atsisijojo. Kodinio pavadinimo „džiazas“ vengia skustagalviai, treninguoti, riaušių mėgėjai. Policija šiame festivalyje beveik neturi ką veikti. Na, nebent perspėti kokį užuomaršą, kad iš stiklinės taros gerti čia negalima…

Dar vienas niuansas. Klaipėda, kaip miestas prie jūros, diktuoja atviresnes žanrų interpretacijas. Džiazo festivalius turi Kaunas, Vilnius, Birštonas. Šiek tiek „džiazova“ publika renkasi į Varnių bliuzo ir Visagino kantri festivalius. Klaipėdiškis festivalis ilgai ieškojo savo veido – nuo diksilendų iki pasaulinio garso žvaigždžių blykstelėjimo. Žinia, kasmet jų nepasikviesi. O aikštėje dažniausiai – lyjant lietui (dar vienas išskirtinis Pilies festivalio bruožas) ilgai ramiai nepastovėsi. Norisi pastrakalioti ir taip sušilti ar išjudinti kokią ilgai stovint nutirpusią galūnę. Todėl Pilies festivalio jaunoji publika prisigalvoja įvairių džiazo klausymosi formų – pučia muilo burbulus, spardo smėlio kamuoliukus arba šoka, jeigu muzika „veža“. Vyresnieji ramsto šalia esančių pastatų sienas, kas gauna suolą, – prisėda, lakesnės vaizduotės – pasipuošia perukais, ilgais sijonais ir šoka lindihopą…

Siūlė judinti klubus

„Džiazo švyturiu“ tituluoto Ronaldo Sneiderso kompanija scenoje mušamųjų turėjo ne mažiau nei čekų „Čankišou“. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Šie ir kiti klaipėdietiško festivalio bruožai – visko gali būti – organizatorius stumtelėjo prie judresnės, publikai prieinamesnės, lengvai pagaunamos muzikos atlikėjų pasikvietimo. Pamenate, pernai buvo „Gipsy Kings“? Tai irgi ne džiazas. Anksčiau būdavo regio atlikėjų – ne džiazas. Šiemet penktadienio koncertą užbaigė daugianacionalinė Lotynų Amerikos muzikos grupė iš Didžiosios Britanijos „Manteca“. Vakaruose slūgstanti latino populiarumo banga Lietuvoje vis dar tebėra populiari. Kas žino, gal prie šio stiliaus muzikos prisidėjo ir tautoje itin populiarūs serialai, pavyzdžiui, „Gvadelupė“?.. Taigi nenuostabu, kad niekuo ypatingu neišsiskirianti grupė buvo sutikta audringomis ovacijomis. Grupės vokalistė publiką kaitino ne tik uždegančiais salsos ritmais, bet ir lietuvių kalbos žiniomis: „Judink klubus“, „Aš jus myliu“. Bet buvo smagu… Ir po ilgesnio laiko vartant mintyse festivalio puslapius, „Manteca“ kažkodėl išsilaikė. Tiesiog kita spalva, nebūtinai geresnė ar blogesnė, pavyzdžiui, už geltoną ir jau antrą kartą Klaipėdoje viešinčius „The Jive Aces“. Žinoma, jie nieko naujo nepademonstravo. Į sceną išėjo tarsi nuo pernai užsikonservavę: tie patys geltoni kostiumai, praėjusį šimtmetį primenančios šukuosenos, neįtikėtinas šoklumas (šįkart vaikinai sugebėjo užsiropšti net ant LTV autobuso stogo) ir, žinoma, sproginėjanti, publiką priverčianti šėlti energija. Regis, to ir tereikėjo, kad šiuo geltonu akcentu baigtųsi ir taip susivėlinęs festivalio koncertas.

Tačiau po viso geltono šėlsmo į sceną išėjo grupė „The Gang“ (JAV ir Lenkija). Jos lyderis džiazroko tigru tituluojamas gitaristas Hiramas Bulokas su bosistu Styvu Loganu ir būgnininku iš Lenkijos Kšištofu Zavadskiu sukūrė tikrą roko ir džiazroko šou su funky, popmuzikos ir, žinoma, džiazo elementais. Atrodo, jog šis muzikantas gali groti viską, kas jam tuo metu šauna į galvą – nuo techno iki acid, nuo „Six Pistols“ iki Mailzo Deiviso.

Virto uždegančiu šou

Lietus ir skėčių margumynas tampa neatskiriamu Klaipėdos pilies džiazo festivalio akcentu.

Daugelis žinovų ypač teigiamai atsiliepė apie Abramą Vilsoną ir jo grupę „Jazz Warrior“. Skaidraus vokalo, nepaprastai emocionali, į vieno džiazo stiliaus rėmus netelpanti muzika. „Džiazo kariai“ įrodė, kad techniškai tvarkingai ir emocionaliai atliekamas acid džiazas vis dar gali būti patrauklus ir puikiai skambėti ne tik džiazo klube ketvirtą valandą ryto.

Kaip nepaminėti fleitininko Ronaldo Sneiderso?! Apie jo pasirodymo kokybę byloja tai, kad šis muzikantas Klaipėdos festivalio publikos buvo išrinktas „Džiazo švyturiu“. Geriausiu Europos fleitininku tituluojamam muzikantui simpatiją pareiškė 315 festivalio žiūrovų.

Su šia pirmo ryškumo žvaigžde į sceną išėjo dar dvylika muzikantų, nors paprastai R. Sneidersas koncertuoja su penkių muzikantų grupe. Prieš festivalį fleitininkas labai domėjosi, kokia Klaipėdos džiazo festivalio publika, ir parengė jai specialų repertuarą. „Ronald Snijders extended band“ atliko afrikietiškų ritmų prisodrintą muziką, kurioje nesunkiai galima buvo aptikti ir džiazo. Gana lyriškai prasidėjęs pasirodymas baigėsi teatrališku ir publiką uždegančiu šou, kurį lydėjo įspūdingos R.Sneiderso fleitos improvizacijos.

Bene ryškiausia festivalio žvaigžde netikėtai tapo gerokai nuo džiazo nutolusi grupė iš Čekijos „Čankišou“. Į sceną prisitempusi nesuskaičiuojamą gausybę būgnų, būgnelių, aborigeniškų dūdų, čia pat paskleidė ir niekur neegzistuojančios genties legendą. Jų atliekama muzika – visiškai nenusakomo žanro, kurioje persipina įvairių tautų folkloro elementai, padvelkia Kusturicos filmais, Bregovičiaus muzika ir net lietuvių liaudies dainomis. Ypač didelių matmenų grupės dainininkas šėlstančiai publikai atidavė visą savo „dūšią“. Ir ji cypė, rėkė tarsi kokiame laukinės genties suvažiavime, kėlė į dangų rankas ir kartu su nenusakomais, žemų vibracijų lydimais ritmais meldėsi nežinia kokiems dievams. Gal kas ir buvo išmelsta, nes lietaus nebeliko, o gaivalinga čekų ritualinė muzika tikrai permušė po jų grojusius preciziškus vokiečius „Jazzkantine“, nors šie ir pretendavo į XXI amžiaus džiazo favoritus…

Džiazo reikia paieškoti

Pasak kadaise festivalio krikštamote vadintos ilgametės Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos, dabar – Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, jai patinka vis labiau į „pasaulio muziką“ („world music“) besiorientuojančio festivalio koncepcija. „Norint klausyti grynojo džiazo, reikia kiek susikaupti. Tam geriausiai tinka koncertinė salė. O Teatro aikštėje – šurmulys, koncertai nemokami, publika įvairi. Pamenu, kai klausiausi prieš kelis metus čia Tylemanso, kad ir kokia nuščiuvusi buvo aikštė, vis tiek norėjosi sienų, pro kurias neprasibrautų pašaliniai miesto garsai“, – svarstė N.Laužikienė. Anot jos, dabartinis festivalio formatas – kaip tik tinka aikštei.

Galbūt bus įdomi ir kiek kitokia, kritiškesnė elektroninio žurnalo „.JAZZ“ redaktoriaus Viktoro Jakovlevo nuomonė: „Klaipėdos pilies džiazo festivalio tradicijos neaplenkė procesai, vykstantys visose pasaulio muzikos scenose, – marginalinių kultūrų  muzikos („world music“) okupacija. Gitaristas Hiramas Bulokas šeštadienį pusė trijų nakties pagaliau užlipęs ant scenos ironizavo: „Ar tai turėtų būti džiazo festivalis? Aš negroju džiazo, aš groju tik „džiazovai“. Ši frazė puikiai apibūdina ne tik patį Buloką, bet ir visą festivalį – „džiazova“ „world music“ fiesta. Tikro, gryno džiazo Klaipėdoje šiemet reikėjo paieškoti, ir tai greičiau buvo tik prieskonis…

Svarstau, kas labiau išlepę – festivalio publika ar žiniasklaida? Atsakymas aiškus, bet, tiesą sakant, sunku neišlepti, kai pagalvoji, kad prieš keletą metų ant tos pačios scenos stovėjo Meinardas Fergiusonas, Bilis Kobhemas, „Soweto Kinch“ ar Tutsas Tylemansas. O jei jau taip kryptingai linkstama į „world music“, galbūt ir apie šį festivalį reikėtų galvoti kaip apie marginalinių kultūrų muzikos šou, kuriame galima išgirsti ir džiazo. Dabar vis dar ieškoma džiazo, tačiau jis yra lyg gaivaus oro gurkšnis smogo pritvinkusiame mieste..“

by admin