Džiazo liūtis nesiliovė keturias paras

Džiazo liūtis nesiliovė keturias paras

Rita Bočiulytė

Per patį šių metų vidurvasarį, liepos 12-15 dienomis, jau 14-ąjį kartą Klaipėda suposi Pilies džiazo festivalio bangose. Ir pirmą kartą per 14 metų šio festivalio istorijoje jis išvengė lietaus.

Rendės Krauford balso įtaiga – nepaprasta. Džo Samplas ir jo trio grojo itin subtiliai.

Dėl dažniausiai lietingų birželio pradžios orų Klaipėdos pilies džiazo festivalis šiemet buvo nukeltas į liepą ir pirmą kartą truko nebe tris, o jau keturias dienas – ilgiausiai per visus 14 metų. Jo rengėjų komanda – asociacija „Klaipėdos džiazo festivalis“, įkūrėjas ir globėjas Vytautas Grubliauskas-Kongas, prodiuserė Inga Grubliauskienė ir Klaipėdos džiazo klubo entuziastai – pažadą ištesėjo. Nuo pat pirmosios festivalio dienos uostamiesčio Teatro aikštėje, koncertinėse erdvėse Klaipėdoje, Palangoje ir Vilniuje skambėjo pačios aukščiausiosios prabos muzika.

Lietuvos kultūros ministerijos parama Klaipėdos džiazo festivaliui šiemet ženkliai ūgtelėjo palyginti su ankstesniais metais. Kultūros ministras Jonas Jučas, atvykęs tiesiai iš komandiruotės Kroatijoje, pasveikino festivalį ir jo publiką.

„Sugar blue“ energija iki aukščiausio laipsnio įkaitino publiką. Meisis Parkeris – tikras funk muzikos vulkanas.

Festivalio biudžetą šiemet padėjo surinkti gausus būrys rėmėjų. Iš privačių struktūrų uostamiesčio bendrovės „Mūsų laikas“ ir jos savininko Rimanto Cibausko indėlis – didžiausias. Rėmėjų dėka Klaipėdoje ir vėl džiazas skambėjo nemokamai. „Tiek žvaigždžių, kiek šiemet, dar nė vienais metais mūsų festivalyje nebuvo. Tiek jų reikalavimų – irgi“, – konstatavo V.Grubliauskas.

Geros muzikos dozė

Festivalio atidarymo koncerte Klaipėdos koncertų salėje pristatytas Lietuvos džiazo veterano Olego Molokojedovo projektas „Muzikinės instaliacijos”. Kartu su autoriumi jame dalyvavo Lietuvoje garsūs muzikai – prof. V.Vitaitė, jos dukra pianistė A.Žvirblytė su savo atžala Pauliumi Andersonu. Labai profesionalus ir jaukus, kone šeimyninis projektas pademonstravo, koks patrauklus gali būti klasikos ir džiazo suartėjimas. Skambėjo A.Remesos kūrinio „Stigmos“ parafrazės, J.S.Bacho kūrinys – Noros Džouns ir new country stiliumi, bliuzuojantis J.Bramsas, B.Dvariono ciklo, V.A.Mocarto 10-osios sonatos ir džiazo instaliacijos.

Didžiojoje festivalio scenoje Teatro aikštėje šiemet koncertavo vienas ryškiausių šių dienų jazz rock atlikėjų, jaunatviška energija trykštantis funk muzikos vulkanas 64-erių amerikietis saksofonininkas ir vokalistas Meisis Parkeris su grupe, išvakarėse groję Kopenhagoje. Labai „švariai“ grojo, tikri profai.

Jų pasirodymą Klaipėdos festivalio scenoje „apšildė” džiazuojantis Vilniaus KASP orkestras, kuriame groja daug klaipėdiečių arba Klaipėdoje baigusių muzikos mokslus. Kartu pagroti trimitu turėjo progą ir V.Grubliauskas-Kongas.

„Apšildymą“ tęsė „multistilistinis”, „kosmopolitinis” „Oleg Kyreyev Exotic Band“ iš Maskvos. Jame world music stiliui atstovavo Rusijos, Ukrainos, Moldovos ir Baškirijos muzikantai, egzotiškai dėlioję muzikinę mandalą su svajingais folk motyvais. Gal tik kiek pristigo gyvumo ir išradingumo, jungiant folklorą su džiazu…

Pirmąkart Lietuvoje

Dainiaus Pulausko grupė su „Sutaru“ pristatė prieštaringai vertintą bendrą projektą.

Pagrindiniai festivalio akcentai tradiciškai sudėlioti šeštadienio programoje, kurioje šiemet dominavo džiazuojančios moterys. Lietuvos ir Klaipėdos padangėje pirmąsyk suspindo švedų džiazo ledi Rigmor Gustafson žvaigždė.

Pati tituluočiausia festivalio atlikėja Rendė Krauford ir legendinio džiazo pianisto Džo Samplo trio, daugeliui tapo didžiausiais festivalio atradimais. Jie pirmąsyk koncertavo Lietuvoje. Žavėjo R.Krauford įstabi balso valdymo technika ir muzikavimo gelmė. Labai subtilus garsių JAV žvaigždžių pasirodymas. Šiai amerikiečių ketveriukei buvo sumokėta trečdalis festivalio honorarų. Kas pasakys, kad nebuvo verta?

Tarp R.Gustafson kvarteto ir R.Krauford su Džo Samplo trio pasirodymų smagiai įsiterpė Heseno žemės jaunimo bigbendas. Jaunas ir puikus, tikrai vertas festivalio scenos.

Šeštadienio programos „sprogstamuoju užtaisu” tapo lūpinės armonikėlės virtuozo, dainininko Džimio Vaitingo, žinomo pseudonimu „Sugar blue”, pasirodymas. Šiek tiek priminė legendinį T.Tylemansą – pirmąją mega žvaigždę Klaipėdos Pilies džiazo festivalio istorijoje. „Sugar blue“ Teatro aikštėje atmosferą „įkaitino iki raudonumo“ – minia ošė ir šoko pagal pašėlusį muzikos tempą.

„Mirtinas“ kokteilis

Paskutinę festivalio dieną koncertavo šveicarų ir vokiečių ansamblis „Clients Funk Society”, laikomas vienu solidžiausių Europoje funk stiliaus ekspertų. Jis prieš kelerius metus grojo Vilniuje. Anot girdėjusiųjų abu koncertus, iš ankstesnės sudėties dabar likęs tik vardas ir pora muzikantų. Atrodytų labai gera grupė, jei nebūtų girdėję jos anksčiau…

Sekmadienį pasirodė itin sparčiai populiarėjančio folk’n’roll stiliaus flagmanas – D.Pulausko grupė ir liaudiškos muzikos ansamblis „Sutaras”.

Vytautas Grubliauskas-Kongas nepraleido progos pamuzikuoti su Vilniaus KASP orkestru. Latvių „Keksi“ labai priminė britų „Jive Aces“, jau dusyk šėlusius Klaipėdos festivalio scenoje.

Vis dėlto festivalio folk jazz – ir rusų, ir lietuvių kolektyvų pasirodymai, vienų nuomone, buvo nuobodoki, jiems pristigo išmonės, tonacinės įvairovės. Tačiau kitiems projektas su „Sutaru“ labai patiko.

Festivalio programą vainikavo nuotaikinga latvių grupė „Keksi“. Džiazas su rock’n’roll – „mirtinas“ kokteilis ketvirtą parą džiazuojančiai publikai. Pašėlo visa Teatro aikštė.

Kalbinti klaipėdiečiai muzikai ir tiesiog geros muzikos mėgėjai nebuvo linkę analizuoti, kritikuoti. Visi tiesiog džiaugėsi švente. Tiesa, ne vienas pastebėjo, kad vis dėlto muzika skambėjo per garsiai. Gal tik R.Krauford ir Džo Samplo koncertas buvo įgarsintas idealiai – atsiskleidė visos ir muzikos, ir atlikėjų meistriškumo subtilybės..

Uostamiesčio muzikos pedagogai didžiuodamiesi rodė į savo vaikus – jie užaugo su Klaipėdos Pilies džiazo festivaliu. Prieš 14 metų į džiazo koncertus vesdavosi juos už rankos, o dabar – jau studentai, bebaigią mokslus, mėgsta ir supranta gerą muziką.

Rimtesnis ir gilesnis

Klaipėdietė muzikologė Danguolė Vilidaitė entuziastingai dalinosi įspūdžiais:

– Klaipėdos džiazai, kaip visada, fantastiški: ir šiemet daug geros nuotaikos, gero džiazo, virtuoziškų improvizacijų, o dar ir oras geras. Man net labai patiko, kad šių metų Klaipėdos Pilies džiazo festivalis rimtesnis ir gilesnis, kaip sakoma, – „aukščiausios prabos“. Jeigu festivalio organizatoriai ir toliau taip lepins Klaipėdos publiką, tapsime labai išrankūs. Gaila, bet buvau tik dvi paskutines dienas, kai ką girdėjau tik fragmentiškai.

Iš to, ką girdėjau, stipriausią įspūdį paliko „Joe Sample trio“ ir Rendė Krauford. Čia tai jau tikrai be žodžių, nepaprasta šios vokalistės balso įtaiga. Soulo, bliuzo, charizmatiško paprastumo ir dar daug ko stebuklingas mišinys.

Kas be ko, ir „Sugar blue“. Tas lūpinės armonikėlės valdymas kažkoks „nenormalus“, neįmanomas, virtuoziškumu turbūt nenusileidžia bet kuriam soliniam instrumentui. O kokia energija!.. Senamiesčio grindinio akmenys turėjo pradėti judėti.

Gera švedų grupės vokalistės Rigmor Gustafson technika, toks labiau instrumentinis balso valdymas. Nė vieno garsiuko pro šalį, stebėtinai švari intonacija. Puikus jaunimėlio iš Vokietijos orkestras. Na, grojo iš natų, mažiau laisvės, bet užtat su kokiu užsidegimu! Stebėjau dirigento plastiškus ir tikslius judesius, žodžiu, buvo ką veikti.

Dainiaus Pulausko grupės projektas su „Sutaru“… Yra buvę ir geresnių džiazo su folkloru jungimo variantų. „Sutaras“ keitė dainų tekstus, nes netiko skiemenų skaičius žodyje, sūpuoklinę dainą pavadino balade – smulkmenos, bet neprofesionalu.

Net labai patiko sekmadienį grojusi šveicarų ir vokiečių funk muzikos grupė „Client’s Funk Society“ – turbūt subjektyvu. Kojytės jiems grojant kilnojosi pačios, ir nebesigilinau, kas ten ir kaip.

Skirtas jaunimui?

Deivas Feusi su „Clients Funk Society“ siekia vieno tikslo – energijos. Nė garso pro šalį – taip dainavo Rigmor Gustafson. Olegas Kirejevas su egzotiška grupe kruopščiai dėliojo muzikinę mandalą. Tūkstantinė festivalio publika klausėsi, ošė ir šoko pagal muziką. Nerijaus Jankausko, Vytauto Liaudanskio ir Roberto Gabrio nuotraukos

Verslininkas, džiazo muzikos žinovas ir VšĮ „Muzikos magija“ vadovas Artašesas Gazarianas buvo santūresnis:

– Man sunku vertinti festivalio programą. Muzika skirtingose erdvėse ir skamba skirtingai. Kai klausausi muzikos namie, renkuosi tai, kas man patinka. Kai ateinu į festivalį, tiesiog dalyvauju renginyje, kuriame daug skirtingų žmonių, skirtingų skonių, ir tai toleruoju. Net jei skamba tokia muzika, kuri man ne itin patinka, betgi matau, kad ji kitiems patinka.

Mažai kas šiais laikais galėtų pasakyti, kas yra grynas džiazas. Kai meinstrymo nebeliko, kiekvienas darkosi kaip gali. Bet yra ne grynas džiazas ir visai ne džiazas. Tai irgi egzistuoja. Mano galva, Klaipėdos Pilies džiazo festivalis galėtų transformuotis į world jazz, fusion muzikos festivalį – demokratiškesnį, platesniam žmonių ratui. Kaip pastebėjau, šiemet festivalis buvo skirtas daug labiau jaunimui nei anksčiau. Ir Teatro aikštėje buvo matyti daug daugiau jaunimo. Jeigu tai renginys jaunimui ir skamba muzika, kuri patinka jaunimui, – kodėl gi ne? Ir nėra reikalo svarstyti, ar tai džiazas, ar ne. Tau arba patinka ta muzika, arba ne.

Viskas, ką girdėjau, man buvo tinkama, toleruotina. Bet nebuvo nieko, kas asmeniškai labai patiktų, be išlygų. Džo Samplo trio man atrodė kiek „šaltokas“, visai ne amerikietiškas, labiau skandinaviškas pagal skambesį. Jis bando groti soulą, bet kažkaip neužtikrintai, ir tai, ką jie grojo, „pjovėsi“ su soulu. O Rendę Krauford jau buvau girdėjęs Amerikoje ir nepasakyčiau, kad jos dainavimas man labai patinka.

Bet man patinka muzika ir žmonės. Dar labiau patiko tai, kas vyko ne scenoje, o aplink ją. Būtent žmonės, kurie taip gausiai susirinko, džiazavo, buvo puikios nuotaikos – tai yra fantastika! Kaip džiazo mėgėjas, nedaug ką radau savo skoniui, bet kaip Klaipėdos pilietis festivalyje girdėjau pakankamai geros muzikos – graži dovana klaipėdiečiams.

Yra kuo papildyti

A.Gazarianas tvirtino:

– Aš nenoriu būti teisėjas. Aš tik mėgėjas, tiesa, su stažu. Džiazo klausausi nuo tol, kai pats nustojau groti, jau 40 metų. Stengiuosi turėti muzikos, kuri man patinka, įrašų. Man labai patinka Džonas Koltreinas (1926-1967). Tai mano mylimiausias muzikantas – amerikiečių džiazo saksofonininkas ir kompozitorius. Jis grojo tokią muziką, kuri man arčiausiai širdies. Taip pat Čarlzas Mingusas, patinka, kaip dainavo džiazo dainininkės Ela Ficdžerald, Bili Holiday. Vinilo plokštelės dar išsaugojo jų balsų grožį, emocijas, dvasią. Gyvai jų nebeišgirsime, bet Klaipėdos Pilies džiazo festivalis galėtų pasikviesti Esmeraldą Spaulding, grojančią kontrabosu ir fantastiškai dainuojančią, kurią girdėjau džiazo klube Niujorke. Šio festivalio dvasiai ji tiktų ir jaunimui patiktų.

Bet yra tokių muzikantų, kuriems toks festivalio formatas – didelė scena aikštėje, įgarsinimas, minia žmonių lauke – netinka jų muzikai. Jiems reikia kitos aplinkos – kamerinės, klubinės. Taip jau yra, kad Klaipėdos džiazo festivalis yra aikštės festivalis. Bet jis galėtų turėti ir klubinę programą, gal ir mokamą. Ten ateitų 20-30 žmonių, bet jie būtų susikaupę, nusiteikę atidžiai klausytis. Rigmor Gustafson kvarteto, Džo Samplo trio ir Rendės Krauford pasirodymai man inspiravo tokias mintis. Bet aš nekritikuoju rengėjų, o galvoju, kuo festivalį dar būtų galima papildyti. Aš rimtesnį džiazą įleisčiau į klubinę aplinką, o aikštėje skambėtų dar daugiau demokratiškesnės world muzikos, džiazo ir folko, džiazo ir roko muzikos lydinių. Kad jaunimui būtų kuo smagiau. Man labai smagu matyti jaunimą, kuris „kaifuoja“ nuo muzikos, o ne nuo alaus.

by admin