LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Eilėraštis purto arba ne
Sondra Simanaitienė
Auksinis ruduo, nekreipi dėmesio į sustingusią metaforą. Auksinis laureatų ruduo, irgi nekreipi dėmesio, kol neišgirsti – Daiva Čepauskaitė ir Donaldas Kajokas, du vieni savičiausių poetų Lietuvoje, bičiuliai Kaune, skirtingi, artimai tolimi. Mano draugė Daivos eilėraščių knygutę įsidėjo į rankinę ir nešiojosi visus metus, išsitraukia, paskaito tarsi su savimi pasikalba, – ramiau būti, kai yra žemėje panašiai būnančių.
Kauno apskrities viešoji biblioteka šį rudenį vykdė projektą „Auksinis laureatų ruduo“. Klaipėdietiškas auksas – 2000 m. „Poezijos pavasario“ laureatas Gintaras Grajauskas buvo pakviestas į Kauną, o iš Kauno į Klaipėdą atvyko D.Čepauskaitė ir D.Kajokas. Tai buvo seniai, lapkričio 23 d., todėl nebeverta kramtyti nagų, jei kas norėjo, bet pražiopsojo. Geriau susirasti naujausias Daivos ir Donaldo knygas – „Eilėraščiai“ (D.Č. rinktinė) bei „Kurčiam asiliukui“ – ir graužti jas ilgais bemiegiais vakarais. Pastebiu, padaugėjo iki gyvuonies nugraužtų nagų autobusuose… Bet ne apie juos dabar, – apie auksą.
Apie auksą, kuris byra iš poetų
burnų:
dar dvylika žodžių
Sigitui Gedai – su vyno taure
„tykiai sningant vienišiausi
vienišiau už vienišumą
bus arčiausiai lyg mirčiausiai
kalėdžiausio kalėtumo“
(D.Kajokas, eil. „kalėda dao“)
KALĖDOS – KALĖTI, eina S.Gedos smaragdinis šešėlis, eina jėga. Energija, kaip pasakytų D.Kajokas. Poetas vakaro metu vis kartojo žodį energija, pats save pagaudamas, kad per dažnai, ir mėgino paaiškinti: apie poeziją galiu kalbėti tik energetiniais terminais, kai skaitant kažkas pradeda purtyti.
D.Kajoko pomėgį kartoti žodį „energija“ galima susieti su jo, pvz., biografija: Donaldas yra sportininkas ir sugeba mosikuoti ne tik irklais (E. pašnibždėjo, kad jis – profesionalus irkluotojas, nors internete rašo, kad dirbo gimnastikos treneriu), bet ir eilėraščiais. Todėl žodis energija gali reikšti ypatingą susikaupimo būseną. Poetas pajuokavo, kad jau randasi abejojančių jo Kūno kultūros instituto diplomu, o poetas Aidas Marčėnas, kažkada išgirdęs Kajoko samprotavimus apie purtantį eilėraštį, pasiūlė apsilankyti Ignalinos atominėje, kur patirtų maksimalaus purtymo poeziją.
D.Kajokas, paklaustas apie prozos ir eilėraščio rašymo skirtumus, sakė, kad kai perkrovos yra didelės, pasiimti eilėraštį sunku, tuomet geriau rašyti prozą, kuri reikalauja ilgesnio proceso. D.Kajokas yra išleidęs turbūt devynias poezijos ir tris prozos (esė) knygas. Proza yra ieškesių laukas, o poezija kaip gaubtas.
D.Čepauskaitės poezijos knygas suskaičiuoti lengviau – keturios. Šiuo metu ji dirba Kauno kameriniame teatre, nors turi medikės diplomą. Jos eilėraščiuose gausu asociacijų, metaforų, kylančių iš žmogaus fiziologijos išmanymo ir stebėjimų. Apie savo dabartinį eilėraščių nerašymą ji sakė: Kiek galima save virškinti? Aš save suvirškinau, ir dabar tylu. Paklausta, ar ji skiria moterų ir vyrų poeziją, ironiškai perklausė: tai gal skirkime džiovininkų ir skrandininkų poeziją? Besiklausydama jos, negražiai pagalvojau, o vis dėlto būtų įmanoma analizuoti Daivos eilėraščius kaip medikės, kad ir nepraktikuojančios, nemažai kibirų prisipildytų – sąnarių, kaulų, dantų, kraujo…
„Jau nesvarbu, jau nieks
neklausia vardo,
jau renkas kandys į batus
tuščius,
ruduo praeidamas kelius išardo
ir pakeliui iškosėja plaučius.“
(D.Čepauskaitė, iš eil. „Lopšinė“)
D.Čepauskaitė šiuo metu daugiausia rašo pjeses ir į jų rašymą žiūri kaip į darbą. Eilėraščių rašymas jai niekada nebuvo darbas. Eilėraštis ir pjesė – skirtingų talpų indai. Kažkada ji patikėjo D.Kajoko pamokymu rašyti eilėraščius iki 35-erių, nes vėliau poezija nebekalbina žmogaus. Patikėjo ir neberašo. Pajuokavo, kad Kajokas ją apgavęs, pats toliau rašo ir gal rašys kaip Rytų poetai iki mirties, mat rytiečiai remiasi darnos pajautimu, o vakariečiai stipriausi tada, kai dramatizuoja. Kaip žinoma, į antrą gyvenimo pusę dramatinių įtampų mažėja, o visatos ir darnos pajauta, o gal ilgesys stiprėja. Panašu, kad D.Kajokas rašys iki gilios senatvės, nes jo mąstysena labiau orientuota į Rytų pasaulėžiūrą, kurioje savo vietą randa visi dievai: krikščioniški, rytietiški, budizmas, kuriame dievų apskritai nėra, tiek kalba, kurioje, anot Kajoko, yra užkoduoti visi pagrindai: kai pradedi jausti kalbą, pamatai, kad lietuvių kalba panaši į japonų ir t.t. Kajokas prisiminė S.Gedos žodžius: „…kiek daug Lietuvoje Japonijos, Japonijoje – Lietuvos“. Yra namai, kuriuose gyvena visos pasaulio kalbos, filosofas Martinas Heideggeris juos vadina būties namais. Rašytojai dirba su kalba, kuri juos nuveda į būties namus. Ir kuo į tolimesnius kambarius, tuo mažiau lieka skirtumų tarp hieroglifo ir raidės, tarp kvėpavimo ir skambėjimo.
Pagrindinė rašančiojo siekiamybė, sakė Kajokas, bendrąsias tiesas įkomponuoti į gyvenamą laiką pagal savo jėgą, aistrą ir asmeninę patirtį. Nors aplinkui daugiausia kurčių asiliukų, bet vis dėlto kalbėti noris.
Bylojo auksiniai poetai kurtiems asiliukams, susirinkusiems Gerlacho palėpėje, nelabai noriai, bet nuoširdžiai. Vakarą vedusiai Kauno bibliotekos skaitytojų klubo kuratorei Linai Sabaitytei lengva nebuvo. Ji stengėsi užduoti protingus klausimus, tačiau poetai muistėsi ir vis bandė išsisukti nuo tiesių atsakymų. Abu jie atrodė kaip brolis ir sesuo, vienas kitą papildydavo, be skrupulų perleisdavo žodį. Vakaro vedėja žaismingai pasiūlė poetams susikauti eilėraščiais, tačiau eilėraščių mūšis neįmanomas tarp poetų, kurie panašiai būna savo buvimą, o šiuo metu abu nerašo poezijos, kaip sakė: mes abu už durų.
D.Čepauskaitė ir D.Kajokas tarsi du dainuojantys rudenio lapai, trumpam nusileidę iš dangaus į kurčių asiliukų draugiją, nubrėžė nykstantį poezijos lanką ir ištirpo giliai alsuojančioje rudenio tamsoj.
„šiek tiek buvau
kur kas trumpiau dar būsiu
bet esu vis labiau“.
(D.Kajokas)
