(Er)etiška erozijos erotika

(Er)etiška erozijos erotika

Romano autorius Gintaras Grajauskas ir knygos viršelis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Ona Bartkiūtė

Kai spontaniškai parašiau tokį Gintaro Grajausko romano Erezija (Baltos lankos, 2005) recenzijos pavadinimą, fragmentiškai paskaitinėjusi šį kūrinį prieš pat jo pristatymą, po kurio laiko net išsigandau. Ne dėl žodžio „(er)etiška“. Ir ne dėl „erotika“. Dėl „erozijos“. Pagalvojau, kad bekrykštaujant dėl netikėtų romano grybštelėjimų tiesiog pernelyg įsibėgėjo mano vaizduotė. Tik skaitydama Ereziją jau nuosekliai, atsidusau kur kas lengviau, nes radau ir G. Grajausko parašyta: tikiu erozija ir Dievo valia. (p.205) Vadinasi, iš tikrųjų tik Dievo valia, kad „pasirašė“ tokia teksto antraštė. Belieka ją susieti su visomis trimis G. Grajausko kūrinio siužetinėmis(?) linijomis. Viena – svetimtaučių (romane pasirenkamas vienas vardas – Jeronimo Prahiškio) kelionių po Lietuvą įspūdžių postmodernia interpretacija. Kita – romantinio lietuvių kilmės mito „restauravimu“ ir „patvirtinimu“ šių dienų žmogaus „istorine“ patirtimi. Trečia – su šių dienų kūrėjo groteskiška padėtimi. Visos trys romano linijos „veikia“ tarpusavyje tarsi nesusikirsdamos, bet iš tikrųjų kūrinyje jos ritmiškai pereina viena į kitą – tarsi išteka viena iš kitos ir vėl įteka atgal, ištekėdamos ir įtekėdamos vėl ir vėl. Romane tiesiog priešinamasi gyvenimo ir dvasios erozijai, nors ir žinoma, kad nieko jau nebepakeist. Katu pastarąją tiesą eretiškai ir neigiant – tiesiog erotiškai atrandant naujas kūrybos gyvastingumo bei gyvenimo ir istorijos interpretavimo formas. Neatsiejamas nuo nieko neteigiančių ir nieko neneigiančių klausimų. Klausimų, tiesiog suaugusių su šiuolaikiniu gyvenimu. Tokiu, koks jis yra, – paradoksaliu, bet ir vieninteliu.

G.Grajausko romane faktiškai veikia tik vienas. Tačiau jis yra ir naratorius, ir mediatorius, ir interpretatorius. Jis yra ir teisėjas, ir budelis, ir auka. Taigi veikia jis keliuose asmenyse (keliolikoje asmenų!). Ir veikia amžinoje mirties ir gyvybės kovos arenoje, sukonstruotoje taip, kaip to reikalauja jau postmodernaus kūrinio intriga, atsiskleidžianti tik per kaitaliojančio žiūros taškus, keičiančio erdvės ir laiko parametrus bei vaidmenis ironiško/autoironiško pasakotojo žaismingą refleksiją. Knygoje nuolat vyksta erudito ir primityvaus naivuolio, istorijos protagonisto ir jos liudininko, istorijos kūrėjo ir jos interpretatoriaus bei dabarties rašytojo ir dabarties personažo/skaitytojo dialogai, kuriuose rašytojas ir skaitytojas yra nuolat besikeičiantys vietomis personažai: pats tu nykus, bet tavo istorija ganėtinai įdomi. […] Juo labiau, kad dabar ji jau ne tik tavo, bet ir mano istorija (228 p.). Romane pirmiausia reflektuoja stebintis, besistebintis ir klausiantis rašytinės istorijos protagonistas/interpretatorius/žudikas – žynio Gintauto, Ibučio, Jeronimo Prahiškio triada. Prie jos labai dera romane suformuotos sąvokos – Dieviškoji Kibirkštis, Versmė, Dieviškoji Šviesa bei jas lydinčių nuolat trejinamų dievybių bei simbolių erotizmas. Erotine kūrybos galia romane tiesiog eretiškai priešinamasi „etinėms“, „padorioms“, o iš tikrųjų pačioms eroziškiausioms žmogiškosios ir nacionalinės atminties formoms. Čia pat į tai reaguojama jau iš šiuolaikinio dualistinio skaitytojo/mediatoriaus/rašytojo pozicijų, o ši triada romane įvardijama jau tiesiogiai kaip samdomi žudikai ir auka. Kuris jų yra kuris, atsirinkti neįmanoma. Ši triada vėlgi daugiamatė, nes lygiaverčiais personažais joje tampa ir sukurtas tekstas, ir kompiuteris, ir kompiuterinė grafika ar net klaviatūra.

Vis dėlto stereometrinėje G.Grajausko triadoje veikia tik vienas dualistinis personažas – intelektualusis ir ironiškasis Plunksnos Brolis. Brolis Plunksnuotis, blin – savižudis/žudikas rašytojas (Jeronimas Prahiškis irgi) ir žudikas/savižudis skaitytojas: Nuo jaunų dienų žinau: kur rašytojas, ten nelaimė. Tai rafinuotasis, gurmaniškai žaidžiantis tiek klasikine pasaulinės literatūros patirtimi, tiek autobiografinėmis rašytojo refleksijomis skaitytojas. Jo priešybė, analfabetinis naujasis Dekartas, gebantis tiesiog būti – nesukant sau galvos ir liguistai nesvarstant, kas, kaip ir kodėl (p.169), – rašytojo žemosios gyvenimo patirties atspara. (Giluminėje romano plotmėje jam atsiliepia žynys Gintautas – jau kaip Jeronimo Prahiškio svarbiausias oponentas.) Gyvenimo dugno „akademikas“ Keisas (sarkastiškasis idealistinio vardo Keistutis rezultatas) – tikras primityviojo skaitytojo vitališkų reakcijų kūryboje etalonas. Jis ir būtų tikrasis knygos žudikas. Samdomų žudikų auka – tiesiog jo išvirkščiasis „aš“… Bet mažas apsimyžęs rašytojas romane lieka gyvas, nes tik jis yra kūrėjas, demiurgas. Tik jam yra pavaldi mirties ir gyvenimo riba. Nors ir prisipažįstant: „Aš labai bijojau“. Tačiau elgiantis išdidžiai: „Bet aš labai įsiutau“ (p. 229) – pagal postmodernaus žaidimo taisykles žūsta budeliai, o ne auka. Tiksliau – tariama auka iš tikrųjų ir yra tikrasis budelis. Tik jis žino paradoksalią mirties kūryboje erotiškumo paslaptį: Nė viena knyga nėra verta mirties. Bet kiekviena mirtis verta knygos (p.228). Tik apie tai eseistiškai paradoksaliai ir mąstoma Erezijoje žaidžiant tiek istoriniais bei išgalvotais vardais, tiek istorinėmis bei dabarties detalėmis, tiek kalbos formomis – ypač jomis.

Autorius, remdamasis romantiškuoju lietuvių kilmės mitu, pirmiausia atranda komiškąsias lietuvių ir lotynų kalbų giminystės interpretacijos galimybes. Tai daroma tiesiog vitališkai žaidžiant „nepadorios“ lietuviškos leksikos ir lotyniškų pavadinimų sąskambiais arba per vertimą atrandant lotynų kalbos lietuvišką erotinę Versmę. Nuo eufemistinės kalbos žudikiškos nuobodybės ginamasi viskuo – tiek slaviškąja/germaniškąja/anglosaksiškąja naujakalbe, tiek kompiuterinių simbolių bei terminų raiškos galimybėmis. Meistriškai valdydamas sakinį G. Grajauskas šioje srityje tiesiog nokautuoja gyvybingos lietuviškos leksikos ir moksliškai anemiškų jos atitikmenų komiškais kontrastais. Vyksta žaidimas ir atvirkščiai. Viešąją, sceninę, „monumentaliają“ filologinę/lituanistinę kalbinę laikyseną parodant kaip tikrąją ir pagrindinę kalbos bei tautinės dvasios erozijos ar net mirties priežastį. Erezijoje groteskiškai vaizduojama provincijos lituanistės,[…] kas antrame sakinyje vis pamininčios Marcinkevičių (p.178), užkulisinė pačių žemiausių instinktų apraiška (p.179). Ar ne todėl romane ir išsprūsta: vis vaimėjasi, kad visus dvasingus beigi gelmingus, tuos uolius ir taurius tradicijų puoselėtojus gerokai pašankinus išgirstum vieną ir tą patį: „O, Hans, tiefer, tiefer!”( p.180) – pigiausių vokiškų pornokomedijų stiliumi. Tokios kalbinės veidmainystės pasekmė – Keiso slengo žudikiškas erotiškumas, Erezijoje besireiškiantis jau „globalinės“ patirties jėga. Keiso kalbinė raiška romane tokia vykusi, kad tai – jau net ne slengas, o svingas. Nebeįmanoma nepasiduoti muzikiniam G.Grajausko kalbos erozijos erotiškumui. Autorius vos ne pornografinio džiazo gabaliukais paverčia net ir „lietuvių dainas“. Net jų žanro pavadinimą išgirsta kaip rusiškai stačiokišką prašymą – daj na. Neartikuliuotų skiemenų ir svetimų keiksmažodžių nuotrupų ritminis junginys, pateiktas kaip lietuvių liaudies dainos etalonas – tai ne tik paties primityviausio lituanų būvio parodija. Tai ir lietuviškos tautinės autoironijos šedevras. O kai pridedami dar ir grajauskiškai „istoriški“ –– Ibučio/Jeronimo Prahiškio tų daj na „vertimai“, skaitytojui nebesikvatoti pačiu kvailiausiu juoku jau tiesiog nebeišeina. Nykstančio vitališko lietuviškumo ir globališkumo apraiškų, perduodamų vien garsiniais/muzikiniais efektais, erotika kalboje – pats žaviausias dalykas G. Grajausko Erezijoje. O kai dar su nuoširdžiausiu atvirumu pasaulinei kultūrai imama „liūliuoti“ ir angliška melodija… G.Grajausko romanas iš tikrųjų gali „nužudyti“ pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių skaitytoją. Nuo dabartinio paauglio iki smetoninio gimnazisto dvasią tebesaugančiojo – istorinio lietuvių identiteto tebeieškančiojo.

Europiniam lituanų mentalitetui patvirtinti kaip svarbiausias argumentas Erezijoje vėlgi pasitelkiama komiškoji erotika – tik su tuo, kas yra žemiau juostos iš priekio, linksmai susiejant jau ir valstybinius simbolius. Toks ironiškasis dabartinio rašytojo/skaitytojo požiūris į romantinį lietuvių susireikšminimą G.Grajausko romane visgi paradoksaliai ir paneigiamas – Jeronimo Prahiškio patirties. Pastarojo intelektualumas ir erudicija yra tokia pat komiška kliūtis suprasti „barbarus“, kaip kad ir Keiso primityvumas skaitant užsakyto nužudyti rašytojo kūrinį. Istorijos iš „Lietuvos istorijos“ G.Grajausko Erezijoje kuriamos irgi svinguojant. Postmoderniai apvertus istorinius faktus ir linksmai dėliojant bei perdėliojant istorines figūras tarsi prisidedama prie tikrųjų istorikų – Gudavičiaus ir Bumblausko – „erezijų“. O tiesiog vis pasišaipant ieškoma to, ko iš tikrųjų net ir nėra – suėsta erozijos. Todėl šiame kontekste tiesiog ir atsisakoma individo atsakomybės už istorinio liudijimo tikrumą. Todėl su žyniu Gintautu kalbamasi ne tik simboliais – neverbalizuota kalba, bet linksmai pakylama ir iki europinio to meto filosofijos lygmens – (ar) iš tiesų aš, Jeronimas Prahiškis, ką tik pagonių žyniui Žemaitijos pelkėse citavau Archilochą. Galų gale G.Grajausko erezija pasiekia tokį lygmenį, kad ima ir dingsta skirtumas tarp lituanų Dieviškosios Kibirkšties ir krikščionių Dieviškosios Šviesos (!). O kai imama liudyti, kad regėta, kaip žynys Gintautas, pasikėlęs nudrengtą apsiaustą keliavo vandens paviršiumi (p.168), kaltės pašaipiai suversti žemaitiško alaus prisisiurbusio Jeronimo Prahiškio haliucinacijoms jau tiesiog nebeišeina. Eretiškesnių aliuzijų kilti nebegali… Tiesiog belieka Jeronimą Prahiškį pasmerkti mirčiai. Kaip ir šiuolaikinį G.Grajausko rašytoją/mediatorių/žudiką – ryškiai autobiografišką keturiasdešimtmetį, gimusį vasario dvidešimt devintąją, todėl valiūkiškai nepaklūstantį nei horoskopams, nei kalendoriams – vadinasi, net ir likimui. Kaip ir tebemiegančiam nuo pasaulio sukūrimo Dievui. Dar daugiau. „Aš“ vardu Dievui net grasinama – pirmadieniu, nes kūrėjo (Plunksnos Brolio/Brolio Plunksnuočio) santykis su Kūrėju postmoderniame pasaulyje yra tiesiog ekvivalentiškas. Užtat ir Erezija apie kultūringąjį europietį ir lituanus – Žemaitijos pelkių „čiabuvius“ ir dabartinius „laptopininkus“, kuriais kaip spalvotomis kaladėlėmis postmodernizmo smėldėžėje „svaidosi“ istorijos interpretatorius, pačioje pabaigoje meistriškai ir baigiasi išsvajotuoju fintu/puantu. Bet kuriame veiksme tik mirtis yra puantas (p.203) – tai atvira ir net šiek tiek deklaratyvi G.Grajausko romano kūrybinė refleksija. Bet kai ji per kūrinio personažų veiksmus atgyja kaip performansas – su vitališka lytinio akto galia ir net dieviškuoju seksualumu, jau savaime opozicišku gyvenimo erozijai, tai tokia refleksija romane pasiekia ir parabolinį lygmenį. Tiesiog labai paprastai įrodoma, kad mirtis ir gyvybė visada eina kartu, kad mirtis visada yra ir naujos gyvybės pradžia. Jeronimo Prahiškio, sudeginto kaip eretiko, pelenai, supilti į Reiną ir tarsi išnykę, nugrimzdę į dugną, paskutinėje romano skiltyje atgimsta jau mitologine praėjusio ir dabartinio laiko, lietuviškos ir europinės kultūros jungtimi – nesudeginta ir nesudeginama, tekančia, nutekančia, atitekančia ir ištekančia vėl: Kažkur tolybėse prie upės kranto stovėjo vyras, vardu Ibutis.[…] Loštelėjo, lyg ką prisiminęs, numojo ranka ir skubriu žingsniu dingo miške. // Už kelių žingsnių, stropiai sergstima Žemaitijos pelkių, garavo Versmė.

Versmė, Dieviškoji Kibirkštis ir Dieviškoji Šviesa – tai tarsi savaime didžiosiomis raidėmis užrašomos sąvokos. Tačiau tai netrukdo G. Grajauskui su literatūros apie indėnus azartu taip parašyti ir lytinių organų pavadinimus – tiesiog linksmai ar Brolis Plunksnuotis – jau tik ironiškai. Bet apie kūrybos „brolį“, knygoje „išmėsinėjusį“ tikrą sūnų ir dar pasigyrusį uždarbiu, išsitariama jau tik su pasidygėjimu. Taigi Erezijoje prasimuša ir tvirta etinė pozicija. Tačiau tai ne moralisto pozicija. „Sum, ergo sum“ – pagrindinis žmogaus vertės devizas. O rašytojo užduotis tą tiesiog sužaisti. Esu, taigi esu – sukurta tikrovė. Bet jai reikia ne tik Dieviškosios kibirkšties, bet ir techninių įgūdžių – žavì romano pasakotojo pastaba pačiam sau: bent jau elementariausio slengo išmoktumei, rašytojau (p. 234) Pačiam G.Grajauskui, atrodo, nestinga nieko. Ypač – komiškosios gyvenimo ir groteskiškosios jo interpretavimo pagavos, per visą romaną laikant komiškai sutrikusius tiek personažus, tiek ir skaitytoją. Tiesiog visus besijaučiančius atvirai mulkinamais kvailiais. Beje, romanu to atvirai ir siekiama. Žinoma, ir G.Grajauskas neišvengia pigokų, tik „masių“ palinksminimui skirtų „kabliukų“. Kaip ir paviršutinio pafilosofavimo. Visgi grajauskiškoji etika, nors ir postmoderniai atsainiai, bet vis dėlto pakankamai svariai gina žmogų. Tiesiog tik esantį. Tą, kurio gyvenimo prasmė – gal tik savasis kūdikis. Aš jį labai myliu. Ir spjaut man, jei dabar pasakysit: aha, zekiška sentimentalšina, prastas skonis, jeseninas & veitsas & visockis. Ką gi, vadinasi, jūs esat labai rafinuotos bei elegantiškos dvėselienos. Su kuo ir sveikinam. Ir linkim viso ko geriausio, ir t.t., ir pan., ir etc., ir zjb. Kad jau prasidėjo keiksmažodžiai, tai reikia sustoti.

G.Grajausko Ereziją skaityti buvo labai smagu. O recenzuoti – atvirkščiai. Pritrūkau ir stereometrijos, ir kompiuterinės grafikos, ir džiazavimo, ir moderniosios literatūrologijos tobulesnio išmanymo. Prastas iš manęs mediatorius. Tad skaitytojui teks jau pačiam grožėtis ir džiaugtis G.Grajausko Erezijos gaivališku erotiškumu. Labai etišku erotiškumu.