Ernestas Noreika

Ernestas Noreika (g. 1989): Gimiau Pravieniškėse, vadinamajame geležinių erškėčių krašte. 2008 m. baigiau Rumšiškių vyskupo A.Baranausko vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti lietuvių filologiją. Su kolegomis universitete esame įsteigę „Literatų arką“ – kuriančių studentų draugiją. Kviečiamės įvairius rašytojus, kritikus. Kalbam, skaitom, diskutuojam bei organizuojam literatūrinius renginius. Dalyvauju įvairiuose poezijos skaitymuose, kultūrinių renginių metu mėgstu pabūti ir stebėtojo pozoje. Taip pat užsiimu ir muzika – repu. Tikriausiai repo tekstai ir buvo tas taškas, nuo kurio atsispyrė mano poetinis aplinkos suvokimas ir jos siurrealistinio vaizdo kūrimas. O mano kambario erdvė byloja apie mėgėjišką tapymą bei „įdomių“ dalykėlių kūrimą. Tokių kaip „klepsidra“ ar „butelis-projektorius“. Kartais mėgstu ilgai sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką, kol jis virsta įvairiais vaizdais. Grožiuosi visokiais gamtos elementais: žiogais, snaigėm, sraigėm, žibuoklėm, lietum, povais, upėm ir mirtimi. Mirtis savotiškai žavi savo paslaptimi, todėl kūryboje nevengiu mirties tematikos. Sako, poezija yra iš liūdesio, ne iš džiaugsmo – tuo visiškai tikiu ir vadovaujuosi. Mano kūrybą yra publikavę „Šiaurės Atėnai“, „Gintaro lašai“, „Literatūra ir menas“, „Metai“ bei įvairūs poezijos almanachai. Poezija man yra poezija, ir jos kitaip negalėčiau apibrėžti. Tiesiog rašau, kai žinau, kad yra ką rašyti, ir nerašau, kai neturiu ko pasakyti. Tikriausiai jokios mistikos. Tik iškreipta realybė.

Ernestas Noreika

skiepas

paskiepijo ją nuo mirties, nuo paukščių,

sapno,

žvaigždžių vargonais tąkart grojo lietūs

tyliai

ir sprogo užtaisai žibuoklių baisiai kvapnūs,

taip baisiai, kad labiau labiau nebyliai,

susprogo paukščiai: kanarėlės ir lakštutės

ir dar vanduo, kuris retai retai čiulbėjo,

plokštelė sapno plyšo, nes ankštu taip,

lyg tolti sraigėmis nuo tavo apogėjaus,

paskiepijo ją nuo manęs ir nuo mirties,

ugnies mėnulį auginu mažam vazone,

kas rudenį sakai sapne – iries?

sakau, kad gyvenu rudens pašonėj,

sakau, kad trūksta tavo perlo man

ir veidrodėlio siuvinėto tavo veidu,

žvaigždžių lietaus, o tu sakytum kam?

dėl to, kad skiepijo, bet ne nuo aido,

kur sapnuose žuvim įplaukęs pasilieka

su veidrodėliais žvyno ir balsu anapus

ir kartais trūksta stipriai trūksta miego,

tas skiepas nuo mirties, bet ne nuo kapo

by admin