„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

Gytis Skudžinskas

Projekto kuratorius

Būtent 325 dienos prabėgo nuo projekto „Erozija” pradžios iki pabaigos. Gruodžio 1-ąją 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3), 18.30 val. – Fotografijos galerijoje (Tomo g. 4) ir 19 val. – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) atidaromos finalinės projekto ekspozicijos.

Katarina Radovic. Iš ciklo „Sukurtos tikrovės“, 2004-2005.

Beveik visus metus vykstantis projektas palietė kone visas fotografijos ir gretutinių vizualinių menų raiškos kryptis, o tai ir yra vienas iš pagrindinių projekto sumanymų – apžvelgti ir pristatyti fotografijos žanro lankstumą ir įvairialypiškumą.

Tai priartėdamos, tai nutoldamos nuo klasikinės fotografijos, ekspozicijos buvo išdėstytos kaip binarinės opozicijos, arba, kalbant paprasčiau, „siekėme pažaisti ping pongą su klasika”. Taigi projektas sumanytas kaip žanro ribų tyrimas, bet kad procesas netaptų destruktyvus ir tik savitikslis ribų perženginėjimas, jis visuomet aiškiai apibrėžė savo ryšį su chrestomatinėmis fotografijos tradicijomis.

Gal ir nėra paprasta „Eroziją” įsprausti tik į fotografijos rėmus, greičiau tai „žmonių su kameromis” kūrybą pristatantis renginys, kurį labiau galėtume apibrėžti kaip atvaizdo ar vizualiosios kultūros projektą.

Darbai finalinėse parodose, susieti su realaus(?) pasaulio fragmentais, iš esmės atvirai deklaruoja savo simulakrinį pobūdį. Autoriai nutolsta nuo pirminės fotografijos funkcijos kurti tikrovės ikonas, ir kūriniai tampa mentaliniais žemėlapiais šiuolaikinio vizualinio meno platumose.

Pristatomi darbai nesiekia žiūrovui suteikti informacijos apie tam tikrą vietą ar įvykį, bet siekia parodyti savitą žiūrėjimo būdą, o kartu tai – metaforos apie kasdienį gyvenimą, socialinius reiškinius, technologinę evoliuciją.

Iš pirmo žvilgsnio baigiamojoje parodoje dominuoja transformuotos neodokumentikos darbai, bet visuose juose akcentuojami ne personažai ir jų aplinka, o tai, kas vizualiai neišskiriama, – laikmečio diagnozė.

Parodoje susipina informatyvumo, sociokultūrinės situacijos, realybės atspindėjimo, simuliacijos ir paprasčiausia atvaizdo kūrimo technikos evoliucijos problematika.

Pasivaikščiojimas parodose nebus tiesiog geras laiko praleidimas stebint estetišką ir jausmingą ekspoziciją. Darbai čia, kaip ir visa šiuolaikinė kultūra, pripildo erdvę informacijos, kurią reikia perskaityti, o kad tai būtų paprasčiau žingeidžiam skaitytojui, pateikiame trumpus įdomiausių kūrinių pristatymus.

Svečiuose – kaimynai iš Latvijos

Kaimyninės Latvijos šiuolaikinei fotografijai projekte „Erozija” atstovauja du šiandien aktyviai besireiškiantys jauni autoriai. Pateikiame skaitytojams sutrumpintus žurnalo „Foto Kvartals” vyriausiosios redaktorės Alisos Tifentalės esė apie juos.

Iveta Vaivodė. Iš ciklo „Žydrieji portretai“, 2006. Alnis Staklė. Iš ciklo „Nieko asmeniško“, 2006.

Iveta Vaivodė

Šiais metais Iveta Vaivodė pradėjo studijas Bornmuto meno institute Jungtinėje Karalystėje, prieš tai ji trejus metus studijavo pas žymiausią Latvijos fotografą Andresą Grantsą. Jos mados fotografijos buvo publikuotos žurnaluose „Santa”, „Klubs”, „FHM” ir daugelyje kitų.

Galerijoje „Istaba” Iveta šiemet surengė pirmąją personalinę parodą „Paplūdimio portretai” (projektui „Erozija” pateiktus darbus I.Vaivodė pavadino „Žydraisiais portretais”). Rimtai ir atsakingai autorė portretuoja žmones, atsitiktinai sutiktus paplūdimyje, stengdamasi pabrėžti kontrastą tarp fono (minimalistinės aplinkos, ženklinančios atsipalaidavimo būseną) ir personažo kaip pasirinkto objekto. „Paprastumas yra visa „Paplūdimio portretų” koncepcija ir didžiausia potenciali vertė”, – rašė meno krtikė Anda Klavina.

Šioje recenzijoje paminėti du svarbiausi kasdienybės paradoksų medžiotojai: Borisas Michailovas iš sovietinio bloko ir Martinas Paras iš kapitalistinio. Jūs nerasite I.Vaivodės fotografijose gerai žinomų meistrų ironijos, bet tai yra būdas sulaikyti žiūrovo žvilgsnį. Stebėtojas negali reikalauti grotesko ir pašaipos iš Ivetos, nes jos sutikti žmonės nėra profesionalūs aktoriai absurdo teatre, jie tiesiog gerai leidžia laiką. Nesikišimo taktika fotografijoje yra ne mažiau svarbi nei vaizdingi ir garsūs vizualinės kalbos pareiškimai. Jos fotografijose jūs galite surasti mielą, rafinuotą, estetišką išorę ir nepaliečiamą, daugiasemantinį turinį.

Alnis Staklė

Alnis Staklė yra fotografijos ir vizualiosios kultūros dėstytojas Daugpilio universitete. Šiemet apdovanotas pirmuoju prizu „Metų fotografija – 2006”, Alnis jau dalyvavo daugelyje parodų visoje Europoje: Norderlichte (Olandija, 2001), Art dans la ville (Prancūzija, 2002), 7-ojoje ir 8-ojoje fotografijos bienalėse Fotonoviembere (Ispanija, 2003, 2005) ir daugelyje kitų.

Parodose A.Staklė savo darbus rodo kaip racionalaus ir linijinio pasakojimo dekonctrukciją, varijuodamas darbų formatais, nespalvotos ir spalvotos fotografijos išdėstymu. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip devintąjį dešimtmetį dažnai matytų vizualinio meno parodų kopija. Bet Alnis gerai žino, ko sieks, ir ekspozicijos principai yra dalis bendros kūrinio idėjos. Rezultatas – siurrealios erdvės įspūdis, siekiantis toli už logikos rėmų. Šiek tiek linksmas, šiek tiek bauginantis, kartais kaip Deivido Linčo ar ankstyvieji Alfredo Hičkoko filmai. Nežinomybė be aiškios priežasties. Nebuvimas be paaiškinimo. Rimtumas, virstantis autoironija. Ženklai gali būti dramos pranešimas ar atsitiktinis šviesos ir šešėlio žaismas. Viskas priklauso nuo žiūrovo humoro jausmo.

Alnis, skirtingai nei Linčas, nerodo velvetinių uždangų ar neūžaugų, kad pritrenktų žiūrovą. Jis naudoja save kaip pagrindinį herojų. Šie epizodai nepasakoja apie save, o atsiskleidžia tik visoje serijoje. Negalime to pavadinti autoportretais, labiau vizijų ir svajonių portretais, prarastos logikos svajonių restauracija. Tai gera proga sugrįžti prie amžino klausimo: kodėl menininkai naudoja savo kūną ir intymią aplinką kaip meno medžiagą? Kas šiuo atveju svarbiau – menininko buvimas meno dalimi ar menininko darbas su savimi? A.Staklė, fotografas, doktorantas, mokytojas, užduoda šiuos klausimus savo darbais. Ir tai reiškia, kad jis negali rasti atsakymų į šiuos klausimus akademinėje veikoje.

Komentuodama A.Staklės darbus, aš norėčiau pakalbėti apie sentimentalumą. Ne tokį sentimentalumą, kurį jūs galite stebėti savaitgalio naktimis vokiškų melodramų pavidalu televizijos ekrane. Bet tokį sentimentalumą kaip „mąstymo atminties klaida”, kaip sekundės skilimas, kai atrodo, kad jūsų širdis iššoks lauk. Kai, pavyzdžiui, jūs stovite gatvės kampe, laukdami žalio šviesoforo signalo, o pravažiuojančio automobilio garsas sužadina emocijas ir ilgai lieka atmintyje. Šie duomenys turi būti ištrinti! Bet ne jie čia! Tai panašu į Alnio fotografijas – jos primena kažką labai pažįstamo ir gerai žinomo, jos grąžina jūsų atmintį atgal, primena kvapus, garsus, prisilietimus. Ar tai galima pavadinti pasąmonės manipuliacija? Manau, kad ne, nes aš nenoriu po Alnio parodos pritarti kokiai nors politinei partijai ar įsigyti specialios firmos jogurto. Tai darbai su uždaresne ir intymesne aplinka, individualia patirtimi ir savianalize. Autorius turtingą asmeninę patirtį paverčia universalia kolektyvine atmintimi. Ir tai nėra reali tikrovė, nesvarbu, kad autorius gyvena posovietinėje valstybėje, jo personaliniai motyvai mažai svarbūs. Daug svarbiau, kad vaizdas nuo popieriaus pradeda gyventi žiūrovo sąmonėje. Tai nesvarbu, kad suvokėjas nežino autoriaus asmenybės, nieko nežino apie jo namus, nepažįsta skurdžių interjerų, įkalintų vaizduose. Kažkas realioje tikrovėje yra nematoma, kas paliečia mus visus. Jūs suprantate apie ką aš, ar ne?

Arturas Valiauga: Tylusis identitetas

Fotografijos galerijoje gruodžio 1-ąją pristatoma žymaus viduriniosios kartos lietuvių menininko Arturo Valiaugos paroda “Tylusis identitetas”.

Arturas Valiauga. Iš ciklo “Tylusis identitetas” (fragmentas), 2005.

Pernai A.Valiauga dalyvavo Tarptautinio fotografijos tyrimų tinklo (IPRN) projekte “Kintantys veidai”. Lietuvos, Vokietijos, Olandijos, Suomijos, Islandijos, Čekijos ir Didžiosios Britanijos fotografai turėjo vykti į pasirinktą šalį ir ten sukurti fotografijų ciklą tema “Darbas”. Arturas lankėsi Olandijoje ir joje ieškojo lietuviško identiteto pėdsakų, o Lietuvoje – olandiško gyvenimo ženklų. Jūsų dėmesiui pateikiame sutrumpintus Arturo Valiaugos komentarus apie sukurtą ciklą “Tylusis identitetas”.

Olandų gatve…

Gimiau ir augau Vilniuje. Daugiau nei dešimt metų važiuoju į darbą fotografijos studijoje Olandų gatve. Ji prasideda sankryža, kurioje pavasarį žydi tulpės. Geriausiai žinomas objektas šioje gatvėje yra laidojimo rūmai – sovietinės moderniosios architektūros palikimas.

Ne tik senesniems miesto gyventojams, bet ir mano amžiaus žmonėms ši vieta sukelia liūdnus prisiminimus apie mirusius giminaičius ir draugus. Daugybę kartų važiuodamas šia gatve mąsčiau apie ryšį tarp šios gatvės, jos pavadinimo ir savęs. Kas yra olandai Lietuvoje? Kas yra lietuviai Olandijoje?

2005-ųjų gegužę ir birželį fotografavau aštuonias olandų privačias erdves įvairiose Lietuvos vietose (Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Radviliškyje ir Trakų rajone).

Tai įvairaus amžiaus žmonės (nuo 30 iki 60 metų), darbo reikalais atsidūrę Lietuvoje. Kai kurie iš jų vedė lietuves.

2005-ųjų birželį ir liepą fotografavau Olandijoje.

Atsiliepė šešiolika lietuvių iš įvairių Olandijos miestų (Hagos, Amsterdamo, Roterdamo, Delfto, Enschedės, Eindhoveno, Alfeno, Drachteno, Soesto ir Utrechto). Šių įvairaus amžiaus žmonių (nuo 30 iki 80 metų) gyvenimo ir darbo Olandijoje aplinkybės ir motyvai skirtingi.

Dažniausiai tai lietuvės, ištekėjusios už olandų, ar jaunosios kartos žmonės, baigę mokslus Olandijoje ir pasilikę čia gyventi bei dirbti. (…)

Kaip jaučiasi kitur

Fotografuodamas lietuvius Olandijoje ir olandus Lietuvoje, neieškojau panašumų ar skirtumų.

Visus mano nufotografuotus žmones sieja gyvenimo užsienyje patirtis.

Tačiau pastebėjau, kad lietuviai Olandijoje lieka lietuviais, tik prisitaiko prie aplinkos, ir tampa sunku juos pastebėti.

O olandai Lietuvoje aktyviai kuria stereotipinę olandišką aplinką, aiškiai apibrėždami savo kultūrinę ir socialinę poziciją.

Mane domina, kaip jaučiasi žmogus, atvykęs į kitą šalį. Žmonės migruoja dėl įvairiausių socialinių, ekonominių, politinių ar asmeninių priežasčių. Jie neišvengiamai atsineša savo tautybę ir kuria individualią aplinką.

Į privačias gyvenamąsias erdves žiūriu kaip į vietas, kur vyksta kultūros ir vartojimo tradicijų kaita. Tai svetimoje šalyje dirbančių žmonių pasaulio žemėlapiai, kuriuose pasirodo ir nyksta tautinės tapatybės ženklai.

by admin