„Erozija”: kas yra svarbu?

„Erozija”: kas yra svarbu?

Projekto kuratoriaus užrašai

Gytis Skudžinskas

Rudenėjant Lietuvą apėmė fotografijos epidemija: fotografijos seminaras Nidoje, Vilniuje ir Kaune dideli festivaliai, na, ir uostamiestyje mažesnė, bet jau, sakykime, tradicinė fotografijos ir paralelinių meno formų bienalė „Erozija”. Šis renginys Klaipėdoje surengtas trečiąjį kartą, nuo aukščiau minėtų, be abejo, skiriasi savo mastais, bet svarbiau, kad toliau nuosekliai laikosi savo nusibrėžtos krypties – orientuotis į konceptualią fotografiją bei išplėstines fotografijos formas.

Šiuolaikinio meno orientyrai

Dar grįždami prie renginio apimties ir apžvelgę visus renginius negalime teigti, kad tai lokalus ir tik vietinės reikšmės įvykis. Visų pirma, šiemet „Erozija” išsiplėtė net už Lietuvos ribų: pirmoji paroda pristatyta Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne, kurioje rodyti klaipėdiečių fotografų darbai. Vokietijos sostinėje demonstruoti Remigijaus Treigio, Raimundo Urbono, Gyčio Skudžinsko fotoprojektai, orientuoti į šiuolaikines fotografijos praktikas. Pas mus vis dar atrodo lyg eksperimentavimas fotomeno priemonėmis, tačiau globalesniame kontekste skamba kaip įprasta ir aiškiai suvokiama šiandienė fotografija. Taigi čia tas didžiausias projekto „Erozija” pokytis nuo ankstesnių renginių – anksčiau tik uostamiesčio žiūrovams rodę pasaulio fotografiją šįkart klaipėdietišką fotoeroziją pristatėme pasauliui.

Tačiau pagrindinis bienalės akcentas liko nepakitęs – turtinga tarptautinė paroda Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Galbūt tas trečias kartas lėmė, kad šiemet auditorija, susirinkusi į atidarymą, nebeburnojo apie fotografijos meno išniekinimą, o replikas „Ir aš taip galėčiau” pakeitė konstruktyvūs ir logiški pokalbiai. Taip pat džiugu, kad uostamiestyje į atidarymą itin gausiai susirinko publika, taip lyg ir patvirtindama visur garsiai skambantį teiginį, kad fotografija – tai dominuojanti XXI amžiaus meno forma.

Vėlgi norisi pabrėžti, kad renginio sumanymas lieka nepakitęs. 2004 metais bianalės krikštatėvio Igno Kazakevičiaus išsakyta mintis „Tai – žvilgsnis už tradicinio fotoformato, nes tai – naujas požiūris į realybę, kurią norėtume įamžinti”, dabar skamba gal ir kiek naiviai, bet vis dar gali būti patogus raktas į projekto sumanymą plačiajai auditorijai.

Pozicija – aktuali ir kritiška

Šiemetės parodos atidarymo metu gana taikliai renginį apibendrino vienas iš parodos dalyvių Gintautas Trimakas: „Tai ne neigianti fotografija, ji neneigia nei spaudos, nei mados, nei dokumentinės fotografijos, tai tiesiog kita fotografija. Tiksliau, aktualus menas, kurį kuria autoriai, pasitelkę fotopriemones”.

Taigi, kad galutinai apibrėžtume, kas svarbu šiuose renginiuose, reikėtų pastebėti, kad tai šiuolaikinio meno problemų lauke dalyvaujantys kūriniai, atlikti pasitelkus fotografines bei greta šios medijos besivystančias priemones. Vadinasi, kad vertinant parodas nereikia vaikytis lietuviškosios fotografijos mokyklos, lemia-mo momento mokyklos ar kitų fotografinių standartų, bet vertėtų pasitelkti šiuolaikinio meno orientyrus.

Šiemetėje bienalėje svarbų vaidmenį atlieka jau prieš gerą dešimtmetį sukurti darbai.

Svarbu pabrėžti tokį sąmoningą organizatorių žingsnį – kaip nuorodą, kad aktualios ir kritiškos fotografijos kūrimo principai atsirado ne prieš kelerius metus, bet turi konkrečią bėgant laikui susiformavusią poziciją.

Realybės simuliakrai

Palangoje Antano Mončio namuo-se-muziejuje iki lapkričio 14-osios veikia Baltarusijos fotografijos klasiko Igorio Savčenkos personalinė paroda. Čia jau prieš 15 metų sukurti darbai pulsuoja šiandienos aktualijomis. Autorius itin kritiškai vertina galimybę fotopriemonėmis sukurti dar vieną realybės kopiją, pateikia visiškai juodus ir baltus fotografinius atspaudus, radikaliai pažeisdamas fotokamerų ir medžiagų panaudojimo taisykles. Kitas išskirtinis I.Savčenkos pasirinkimas – fiksuoti mus supančios realybės prezentacijas kitose medijose. Autorius, užuot atsigręžęs į tiesioginį tikrovės vaizdą, ją fiksuoja iš televizijos ekrano ar dienraščio puslapio, taip sukurdamas intriguojantį keliapakopį realybės simuliakrą.

Istoriniai momentai aiškūs ir Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki lapkričio 2-osios veikiančioje parodoje. Čia pristatomi du jau chrestomatiniais tapę lietuvių fotografijos kūriniai.

Gintaro Zinkevičiaus 1991 metų akcijos dokumentacija. Šiame projekte ekspozicinės erdvės įrengiamos tiesiog miesto gatvėse, ganyklose, kapinėse. O tai reiškia, jog fotoatvaizdai iš sterilios fotografinės erdvės perkeliami į erdvę, kurio-je ir yra užfiksuoti, taip realybė priešimama savo atvaizdui. Negana to, G.Zinkevičiaus projektas reabilituoja autsaiderio poziciją ir stipriai sudrebina modernistinio muziejaus ar galerijos pamatus.

Kitas autorius G.Trimakas apskritai atsisako fiksuoti bet kokį realų vaizdą, jo atspauduose – tik tarp kadrų likę tuštumos segmentai. Eksponuojamas kūrinys tiesiog gali įprasminti tarp kūrinių esantį sienos ar erdvės fragmentą, bet smalsesnį suvokėją nuveda toli egzistencijos realiatyvumo labirintais.

Interjeruose – susvetimėjimas

Tokių megauždavinių nebesprendžia šiandieniai autoriai, nes tie klausimai jau įteisinti meno scenoje. Dabar svarbiau pasinaudojant ankstesniais

atradimais iškelti šiandienai aktualius klausimus. Bene aiškiausiai suvokiama ir garsiai eskaluojama šiandienio pasaulio problema – susvetimėjimas. Galbūt asmeninė patirtis ir intymus pasaulis užima tokią svarbią vietą dabar kuriamų kūrinių problematikos lauke.

Pavyzdžiui, Vesna Rohaček ir Jaroslava Snajberkova žiūrovus pastato tiesiai prieš intymias ir nepagražintas erdves, taip oponuodamos šiuolaikiniam gyvenimo būdui, kai prabangos prekių prifarširuoti interjerai tampa socialinio statuso ir sėkmės rodikliais. Autentiškumo paieška tampa atsvara vartotojiškam mentalitetui. Joana Deltuvaitė ne tik fiksuoja „nepatogius” interjerus, bet ir randa atskalūniško bendruomeninio gyvenimo principą neinstitucinėse ir nelegaliose erdvėse. Joanos fotografijos šią problemą dar išplečia iki sociokultūrinės situacijos kritikos ir politiškai nepatogių nuosavybės ir turto klausimų. Vokietė Claudia Reinhardt, šiuo metu gyvenanti Norvegijoje, pasitelkia savo vaikystės prisiminimus ir namų interjero fotografijas lokalios namų metaforos analizei.

Žengia į urbanistinę erdvę

Dar kiti autoriai išeina iš uždarų patalpų ir apžvelgia urbanistinę erdvę. Ar galimas alternatyvus judėjimas miesto erdvėje? Klausimas automatiškai kyla stebint Shelly Renan-Kuris videoprojektą. Autorė, netradiciškai judėdama miesto erdvėmis, sukuria videošokio performansą, kartu paliesdama ir architektūrinio planavimo, ir moteriško seksualumo, ir stereotipo klausimus. O videomenininkas Antonios Goutos fiksuoja savo buvimą mieste, neatlikdamas jokių specialių veiksmų, jo projektas paremtas nieko nedarymu, o vaizdai tiesiog išryškėja ir vėl pranyksta dėl egzistuojančio urbanistinio landšafto. Tad šiame projekte aiškiai pabrėžiama, kad galima egzistuoti sukurtoje aplinkoje ir be dalyvavimo kasdienėje veikloje.

George’as Drivas savo fotosekvencijose pateikia dviejų žmonių istoriją, bet pasirinkta filmo aikštelė – Berlynas – ir permanentiška kelionė iš rytinės dalies į rytinę byloja ne tik apie personažų, o ir apie miesto patiriamą transformaciją.

Šiose pastabose neaptarti visi darbai, kuriuos galima pamatyti Klaipėdos dailės parodų rūmuose, bet išryškintos pagrindinės tendencijos, apibendrinančios bienalės „Erozija” problemų lauką. Dar yra laiko parodą aplankyti ir pagalvoti, kas šiandien yra svarbu? Sau, kitam, pasauliui…

by admin