Esamojo laiko skerspjūvis
Videokūrėjo darbuose nyksta žanrų ribos, susipina meno ir gyvenimo paralelės
Gytis Skudžinskas
 |
| Sąsajos: tokia meno ir gyvenimo simbiozė, kaip E.Janso darbuose, aptinkama itin retai. |
Visą rugsėjo mėnesį Klaipėdos dailės parodų rūmų erdvėse demonstruojama vieno kontroversiškiausių viduriniosios kartos Lietuvos menininkų Evaldo Janso videofilmų retroperspektyva.
Artimi namų video
E.Jansas priklauso vadinamajai emisijos kartai, kartai, kuri, pasak menotyrininko A.Andriuškevičiaus, sinchronizavo lietuviško šiuolaikinio meno tėkmę Vakaruose vykstančių procesų atžvilgiu.
Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje iškilusi jaunų kūrėjų karta į vizualiosios kultūros erdvę įvedė tuomet pas mus dar neregėtus instaliacijos, performanso, videomeno žanrus. E.Jansas, Vilniaus dailės akademijoje baigęs tapybos studijas, pasireiškė visose anksčiau minėtose srityse, bet nuosekliausiai vysto videomeno kryptį.
E.Janso videofilmai artimi namų videožanrui: drebanti kamera, tikroviškas garsas, fragmentiška kadruotė. Vaizdo kamera autoriui tarnauja kaip regos tęsinys, kaip galimybė pateikti autentišką patirties atkarpą. E.Janso darbai nepersonalizuoja ir nesureikšmina į kadrą patenkančių herojų, paprasčiausiai įvykio tikroviškumas kūrinį daro prieinamą kiekvienam suvokėjui. Kaip teigė pats autorius: “Specifinė erdvė, kur vyksta menas menui procesai, manęs nedomina. Bėgu nuo abstrakcijų ir forma, ir turiniu. Tokia pozicija leidžia meno objektui būti įskaitomam ir eiliniam žiūrovui”. Būtent autentiškumas, gyvenimo ir meninės praktikos persipynimas yra pagrindiniai formalūs E.Janso kūrinių elementai.
Meno ir gyvenimo simbiozė
Modernistinė epocha žlugo dėl pernelyg neadekvačios reakcijos į aplinkos veiksnius, daugelis menininkų šiandien kalba apie neatsiejamą meno ir gyvenimo susipynimą. Tačiau tokia meno ir gyvenimo simbiozė, kaip E.Janso darbuose, aptinkama itin retai. Dar daugiau. Neretai, kalbant apie vieną ar kitą E.Janso kūrinį, nuslystama iki paties kūrėjo asmenybės aptarinėjimo. Tokios prielaidos kyla dėl autoriaus pozicijos nagrinėjamą temą pateikti betarpiškai per pačią artimiausią ar net intymią aplinką. Juolab kad ta personalinė autoriaus patirtis neretai balansuoja ties legitimuoto socialinio normalumo riba.
Sujungdamas asmeninę patirtį, socialinę provokaciją ir autentišką darbų formą, E.Jansas juda dviem kryptimis – ikisocialinio natūralumo studijos ir sociokultūrinės situacijos refleksija. O pasiektas rezultatas veikia suvokėją ir efektingai, ir efektyviai.
Kritiškas ir ironiškas žvilgsnis
Pirmiausia visa informacija, pateikiama akimirksniu, gali šokiruoti ar sukelti atmetimo reakciją, bet kartu filmuose užkoduotas ir tikslus esamojo laiko skerspjūvis.
Paviršutiniškai peržvelgus E.Jan-so filmus, gali susidaryti įspūdis, kad tai savitikslis žiūrovų šokiravimo būdas. Bet nesivaikydami išankstinių socialinių dogmų suvokiame, jog tai kritiškas ir ironiškas žvilgsnis į neretai absurdiškus bei inertiškus mūsų gyvenimo procesus. Skirtingai nei daugelis populiariųjų socialinės dokumentikos laidų, autorius nesiekia sukelti tik jausminę žiūrovo reakciją rodomo personažo atžvilgiu.
E.Janso filmai išryškina bendruomenės, kintančios politinės situacijos ar ekonominių permainų suformuotas ydas ir judina pačius konvensionaliausius sociokultūrinius pamatus. Tad po retroperspektyvos peržiūros nereikėtų stačia galva pulti daryti radikalių permainų ar pasikliauti komfortabilia nusistovėjusių normų puoselėjimo pozicija, bet įdėmiau žvelgti į patį save, į artimiausią aplinką, į esamąjį laiką.
Atidžiai stebi ir konstatuoja
Retroperspektyvoje rodomi filmai, sukurti per pastarąjį dešimtmetį, nužymi ir keletą posūkių E.Janso kūryboje.
Vienas iš ankstyvųjų autoriaus kūrybą tęsiančių filmų “Dūjis” pasižymi kruopščiu marginalinių socialinių sluoksnių dokumentavimu. Narkomanų kasdienybę fiksuojantys kadrai pasižymi neestetizuotu autentišku dokumentalumu, o ribinę visuomenės grupę pateikia kaip organišką ir natūralią sudėtinę sociumo dalį. Paprastai visuomenės paribių laikomos grupės atstovai pasitarnauja kaip meninė medžiaga, bet autorius nehierarchizuoja veikiančių personažų, o tiesiog atidžiai stebi ir konstatuoja, kad čia ta pati visuomenė. Filme “Dūjis” labai ryški antiherojaus metafora ir autoriui būdingas siekis demitologizuoti egzistencinio didvyrio tipą. Dažnai E.Janso filmų veikėjai kovoja ne dėl komfortabilesnės padėties bendruomenėje, bet vien dėl paprasčiausio išgyvenimo. Jiems nebeveikia saugumo ir patogumo kategorijos, racionali ir koncentruota sistema, linkusi juos nustumti į paribio teritoriją. Tad filmo neturėtume suvokti kaip tiesiog egzotiškų personažų demonstracijos, tiksliau, tai analitinis žvilgsnis į socialinio normalumo konstrukciją.
Paveikia autentiškumo ataka
Kitas filmas “Daugiaprasmiškumo antologija” tematiškai plėtoja panašią problematiką, bet remiasi visiškai kitokia meninio kūrinio strategija. Čia autorius atsisako dokumentinio kūrinio formos, o renkasi sukurtos ir atliktos situacijos fiksavimo taktiką. Dar tiksliau būtų teigti, kad tai videoperformansas. Čia neaptinkame iš pačios realybės išplėštų scenovaizdžių, bet susiduriame su paties autoriaus atliekamu veiksmu. Nors filmas pasižymi jau visai kitokia montažo ir “scenografijos” charakteristika, jame išlieka ta pati radikali trauminė patirtis ir žiūrovą paveikiai atakuojanti autentiška kūrinio forma.
Cikliškai pateikiamas beprasmiškas, o galbūt esminis veiksmas nėra tiesioginė realijos ikona kaip “Dūjyje”, čia pasitelkta indekso – tiesioginės patirties ir nuorodos jungtis. Taip autorius tolsta nuo tiesioginės šokoterapijos, bet išlieka aktyvus ir fiziologiškai veikiantis menininkas.
Kultūros atspindys ir variklis
E.Janso darbai supina ne tik meno ir gyvenimo paraleles, bet ir visai panaikina ribą, kurioje galėtume išskirti dailę, dokumentinį kiną, teatrą. Autoriaus darbai rodomi ne tik dailės, bet ir kino salėse. Maža to, Klaipėdoje demonstruojamas “Dūjis” taip pat yra ir narkomanų reabilitacijos centre, kur jis rodomas kaip prevencinė priemonė. Būtent menas, neišsitenkantis siauruose vienos medijos rėmuose, peržengiantis sterilias galerijų sienas ir užčiuopiantis ne tik trivialias estetinio pasitenkinimo temas, ir yra šių dienų kultūros atspindys bei variklis.
Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatytas tik pirmas videomenininkas iš grupės kūrėjų, šiuo metu reprezentuojančių lietuviškąjį šiuolaikinį meną, bet, reikia tikėtis, uostamiestis sulauks ir kitų novatoriškų bei aktualių kūrėjų pristatymų. Jei klaipėdiečiai turės galimybę periodiškai stebėti šiandienį meno procesą, tik tada galėsime šiuos rūmus vadinti svarbiausia Vakarų Lietuvos regiono ekspozicine erdve.
