Eskizai klasikos tema
Su Klaipėdos kameriniu orkestru – tėvas ir sūnus Sondeckiai
Danguolė Vilidaitė
Klaipėdos koncertų salės lapkričio repertuaras vėlgi kupinas naujienų, netikėtų muzikinių įspūdžių ir vilionių. Šįkart labiausiai dėmesį patraukė violončelininko Vytauto Sondeckio (šiuo metu gyvena Hamburge ir yra Šiaurės Vokietijos simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeisteris) ir Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovė – Liuda Kuraitienė) susitikimas diriguojant Sauliui Sondeckiui. Koncertu kamerinis orkestras pratęsė pasirodymų su žymiausiais Lietuvos dirigentais ciklą.
Dviejų mokyklų mokinys
Įdomu buvo išgirsti ir palyginti, kaip V.Sondeckio interpretacijoje susilieja dviejų žymiausių XX amžiaus violončelininkų – Mstislavo Rostropovičiaus (per V.Sondeckio mamą – violončelininkę Silviją Sondeckienę, ilgametę Lietuvos kamerinio orkestro artistę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorę ir sūnaus pirmąją violončelės pedagogę) ir Davido Geringo (iš dalies, nes šis muzikas irgi buvo M.Rostropovičiaus mokinys) mokyklos, kiek čia atrasta savo.
Bet turbūt didžiausia intriga – šio jauno menininko pasiekimai užsienyje: tarptautinių konkursų laureatas, koncertai žymiausiose Europos salėse, reikšmingos sutartys su prestižiškiausiomis įrašų kompanijomis (net septynias CD plokšteles išleido NAXOS) ir t.t. Juk neatsitiktinai?!
Vaizdų įvairovė
Vakare skambėjo Johanno Sebastiano Bacho čakona d-moll, Franzo Josepho Haydno koncertas violončelei ir orkestrui Nr.2 D-dur ir Wolfgango Amadeus’o Mozarto divertismentai D-dur, KV 136 (Zalcburgo simfonija Nr.1) ir D-dur, KV 205.
J.S.Bacho žymiąją čakoną d-moll iš partitos smuikui solo orkestrinį variantą išgirdau pirmą kartą (pritaikė S.Sondeckis). Sudėtinga faktūra, gili ekspresija, skausmingos rečitacijos ir virtuoziški pasažai, lyrinė kantilena ir dvasingas choralas – tai tik maža dalis muzikinių vaizdų įvairovės, kurią atlikėjas čia turi atskleisti lengvai, tarsi improvizuodamas. Kūrinys tikrai nėra vien tik variacijos ar paprastas ispanų šokis.
Šis uždavinys orkestriniame variante tarsi palengvėja, bet, manyčiau, tuo ir praranda didelę įtaigos dalį. Maloniai nustebino maestro S.Sondeckio kompozicinis kūrybingumas ir orkestrinės faktūros pažinimas, įsimintini styginių ansamblio, violončelių solo epizodai. Aranžuotė įdomi, nors gal ir ne visai baroko dvasios.
Muzikos sparnai
F.J.Haydno koncertas violončelei ir orkestrui Nr.2 D-dur suskambo lyriškai ir jautriai, subtili spalvų gama vyravo net greitosiose dalyse (panašiai atlikdavo M.Rostropovičius). Nors trūko dinamiškumo, ryškesnių atspalvių, stipresnio garso, tai, ką išgirdau, pakerėjo.
V.Sondeckio požiūris į muziką ir į garsą yra kažkoks sudvasintas, išskirtinis. Vertybe tampa ne tiek pats virtuoziškumas (techniškumas), stambūs dalių potėpiai, charakterio atskleidimas, kiek muzikos „mikroelementai“, jų švarus ir grynas intonavimas, trapus niuansavimas.
Tai tikra retenybė, žinant, kad šiais laikais madinga groti kuo greičiau, kuo jausmingiau ir kuo garsiau…
Koncerto pabaigoje kamerinis orkestras atliko du W.A.Mozarto divertismentus D-dur (KV 136 ir KV 205).
Šį žanrą galima laikyti savotišku pramoginiu klasicizmo popuri, kelių skirtingo charakterio, tempo ir tematikos pjesių rinkiniu.
Muzika klaipėdiečių orkestro interpretacijoje trykšte tryško „mocartišku“ lengvumu ir grakštumu, jaunatvišku optimizmu, man kiek netikėtu virtuoziškumu.
Atrodė, kad S.Sondeckio vadovavimas kolektyvui padėjo atsiskleisti dar labiau, tarsi suteikė sparnus, tą polėkį, be kurio neįmanoma įsivaizduoti gero koncerto.
