Fantastika kvadratu
Valerija Lebedeva
Anatolijus Klemencovas nebijo stambaus mastelio, skambių epitetų, garsaus juoko. „Fantastika“, – pokalbio metu nesyk pakartojo menininkas, nusakydamas įspūdį, kurį jam sukėlė įdomus kūrybinis sprendimas, gražus miestas, neįprasta bendravimo situacija arba nuo vaikystės galvoje kirbanti alternatyvios Klaipėdos, kur virš paslaptingos dvasios gaubiamo senamiesčio gatvių lyg Marco Chagalo paveiksluose sklendžia žmonės bei neregėtos būtybės, vizija.
Pastarąjį dešimtmetį klaipėdiečiams labiausiai pažįstamas kaip Jūros šventės dailininkas A.Klemencovas daug nuveikė, kad minėtoji vizija bent kartą per metus taptų miesto realybe.
Vaizdžiai jo dėstomi ir sodriai įgyvendinami sumanymai žadina estetinį bei kultūrinį apetitą. Tarp aktualiausių darbų – Kaliningrade rugpjūtį pristatyta viešojo meno (angl. public art) instaliacija „Amžinosios tiesos“. Pusšimtis inter-
aktyvių objektų, skardinių ruporų, dekoruotų kaip senų šventraščių puslapiai, vaizdžiai interpretuoja „Twitter“ socialinio tinklo, virtualios komunikacijos, skleidžiamą „čiulbėjimą“, kuris neišvaduoja nuo abejingumo ir susvetimėjimo.
Iškart po to menininkas, dalyvaujantis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kartu su part-
neriais Kaliningrade bei Gdanske įgyvendinamame projekte „Pažink svetimšalį“, vyko apsižiūrėti į Lenkiją, kur turėtų įgyvendinti kitą projekto dalį.
Inspiracijų naujiems sumanymams, pasak A.Klemencovo, čia esą apstu. Atokiau nuo nudailinto Gdansko senamiesčio, apleistame miesto rajone, šiuolaikinių menų centro Łaznia padalinys įkurdintas neatsitiktinai – anot klaipėdiečio, juo tarsi norima „suerzinti“ pilką aplinką, ir, pavertus naująjį objektą kultūros židiniu, ilgainiui suteikti pridėtinės vertės visam kvartalui. „Priemonės, tiesą sakant, man pasirodė šiek tiek paviršutiniškos – grafičiai, gatvės menas. Rajonas tarsi sugeria naujuosius ženklus, tačiau manau, kad išdažyti šiukšliadėžes kūlverstukais dar nėra viskas, nes grafičiai nėra toks svarus kultūros elementas“, – svarstė pokalbininkas.
Reikia kozirio
– Anatolijau, kuo, jūsų nuomone, galima būtų sužadinti Klaipėdą?
– Kad ir nudažyti senamiesčio namus, verslui ir miestui susimetus pinigų. Senamiestis toks mažas, o pridėjus ranką ir šiek tiek lėšų, atrodytų visai kitaip. Padėti iš tiesų gali tik kultūra. Gal koncertai, gal parodos po atviru dangumi? Kalbu apie katalizatoriaus būtinybę – kitokios išeities nėra. Miestas privalo turėti savo kozirį. Ir labai smarkiai jį propaguoti.
Senamiestis, be abejo, tai parduotuvės, kavinukės, atlapotos durys, svečių srautas. O dabar jau esame priėję pavojingą ribą – pradedama kalbėti, neva normalu, kad Klaipėdoje tiek mažai žmonių, jog gali vienui vienas praeiti senamiesčio grindiniu. Miestas, kurio senoji dalis – kad ir nedidelė, neturinti ryškių dominančių, bet savita, – nebėra prekinis ženklas, turi liūdnų perspektyvų. Jeigu tylą imame vadinti pranašumu, tai, sakyčiau, prastas ženklas. Labai seniai kalbame apie pilies atstatymą. Atrodo, štai, jau tuoj tuoj, ir vėl viskas subliūkšta. O kiti miestai kaupia įdirbį ir pelnosi iš turizmo.
– Savo kozirį profesiniame, asmeniniame gyvenime svarbu rasti kiekvienam. Kaip atradote savąjį – miesto šventes?
– Tiesiog turėjau vaikišką svajonę matyti miestą lyg gyvą fantasmagorišką scenografiją, kurioje kiekvieno vaidmuo būtų buvimas savimi, ir daug beprotiškų idėjų, kaip atitraukti žmones nuo kasdienybės pilkumos. Man prikaišiojamas miesčioniškumas – neva štai, Klemencovas vėl dirba su auksu, – juokiasi. – Tačiau tai sąmoninga provokacija, mat auksas visuomet atkreipia dėmesį, savo banaliu, bet akinančiu ir nori nenori intriguojančiu blizgesiu sukeldamas vien jam būdingą emociją. O dėl kozirio… Tiesą sakant, pasiskaičius kritikų debatus interneto komentaruose, neretai norisi viską mesti ir išvažiuoti kuo toliau. Tačiau momentai, kai, tarkime, parduotuvėje prieina solidus žmogus ir dėkoja už gerą darbą, įprasmina gyvenimą ir veiklą. Jaučiu, kad Klemencovų komanda turi didžiulį potencialą, – sakė menininkas, studijoje dirbantis su ištikimiausiais bendraminčiais – šeimos nariais.
– Kadangi šiandien visas pasaulis yra pasiekiamas kompiuterio klaviatūra, iš Klaipėdos galite dirbti ne tik Klaipėdai?
– Taip, galiu pasitelkti savo žinias ir gebėjimus, bet asmeniškai jaučiuosi įaugęs Klaipėdoje. Gimiau ir augau „rybporte“, Žvejybos uosto rajone, kuris tuomet buvo labai sodrus, su savo šarmu. Dabar jo jau nebėra. Kaip viename interviu sakė aktorius Vytautas Paukštė, viskas gerai, bet „kvapelio“ nebeliko… Tą vietą prisimenu kaip itin nutrūktgalvišką, chuliganišką, tarptautinę, sportišką – futbolas buvo gyvenimo būdas, žaisdavo visi.
Nebeliko svertų
– O kaip iš kiemo futbolininko tapote aktyviu miesto menininku?
– Jokio genealogijos nulemto polinkio nebuvo, tačiau mama nuvedė į ką tik atsidariusią Adomo Brako dailės mokyklą, vėliau įstojau į tuomet tik atsidariusią Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedrą (šiuo metu – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas – aut. past.). Naujoji specialybė buvo labai gaivus reiškinys. Visi dėstytojai buvo vos porą metų vyresni tuomečio Vilniaus dailės instituto absolventai. O institutas – tai jau „markė“, mokykla, prestižas.
Po studijų kurį laiką dirbau Kaliningrade, vėliau grįžau į Klaipėdą. Kūriau grafiką, plakatus, mozaikas, firminį stilių, mažąsias skulptūros formas ir t. t. Kartą gavau vaikų darželio užsakymą papuošti interjerą. Labai apsidžiaugiau ir įkvėptas ėmiausi darbo.
Nepašykštėjau fantazijos – į medį patupdžiau baltą katiną įkypomis akimis, pievutėje – milžinišką žiogą, kuris užstrigo žolėje… Paveikslėliai išėjo kiek siurrealistiniai. Vėliau darželio vedėja sakė: „Geri tavo darbai, Anatolijau, geri, tokie paslaptingi… Bet, žinai, vaikučiai bijo“, – juokiasi. – Užtat labai gražus ir malonus gyvenimo etapas buvo bendradarbiavimas su režisieriumi Alvydu Vizgirda, kuris į Klaipėdą iš Vilniaus atvyko panašiu metu, kai pats grįžau iš Kaliningrado. Jis – labai talentingas kūrėjas, įdomi asmenybė. Labai daug padėjo man kaip menininkui. Kartu dirbome prie 12 spektaklių. Tandemu ruošdavome ir pasirodymus Jūros šventei, eisenas…
– Ar pasikeitus santvarkai teko patirti profesinį kultūrinį šoką, kūrybinių platybių svaigulį?
– 1994-aisiais mane pakvietė į Kaliningradą bendradarbiauti su Tarptautiniu Baltijos šalių menų festivaliu. Štai tada pirmąkart pasinėriau į didžiulio masinio renginio dvasią. Jokio pataikavimo publikai nebuvo reikalaujama – išreiškiau tai, kuo labiausiai žavėjausi… Griuvus uždangai žmonės buvo pagauti euforijos ir norėjo visko. Šiuo požiūriu šis periodas buvo fantastiškai įdomus, lydimas nežaboto troškimo išsiskirti iš minios, atskleisti savo individualumą, šiuolaikiškumą. Menininkui tai buvo labai naudinga dėl visiškos laisvės reiškiant savo kūrybinę poziciją. Paveikti tave ar pastumti buvo nebeįmanoma – nebeliko svertų.
Palaimintoji ugnis
– Per 20 metų ši situacija pasikeitė?
– Visuomenė tapo apatiška, pragmatiška, apsinešė pilkšvu reikalingumo-nereikalingumo, atsargaus vertinimo, svarstymo sluoksniu. Anuomet buvo įprasta tiesiog domėtis viskuo, kas nauja, žmonės plūste plūdo į parodas bei kitus renginius. Aišku, prikaišioti dėl to, kad dabar šitaip nėra, nebūtų kam. Kita vertus, ar tai, jog mano namuose kabo koks nors meno kūrinys, ką nors keičia manyje?.. Jaunimas atsakytų, jog viską gali pasižiūrėti kompiuterio monitoriuje.
Į priekį išsiveržė dizainas, aktualus visiems. Šiandien menas suvokiamas kaip nuobodoka smegenų mankšta, o įvertinti patogų fotelį arba išmanųjį telefoną gali kiekvienas. Iš tiesų manau, kad pasaulis krypsta į meno ir dizaino sintezę. Lankydamasis su sūnumi Milane, vaikščiojau po parodą ir priėjau didžiulį skaidrų kubą. „Pajutęs“ žmogų, šis pradėjo keisti spalvą, virto sodriai raudonu, o man nuėjus, pradėjo blykšti. Nežinau, kaip tai padaryta, esu auklėtas tradicine meno samprata, bet čia, prie šios modernios Malevičiaus kvadrato versijos, patyriau didžiulį estetinį malonumą. Na, kurgi tuomet prasideda ir baigiasi menas?..
Bet kuriuo atveju manau, kad ne dailininko reikalas atsakyti į šį klausimą. Turi būti skirtingas, mainytis kaip šis kvadratas. Menininkas negali būti suprogramuotas kaip koks nors grafinis stilius. Prekinis ženklas sukausto. Pablas Picassas yra pasakęs, jog baisiausia, kai menininkas yra vienodas. Manau, nereikia baimintis žengti į šoną ir kuriam laikui išnykti, nes bent laikinai tampi neatpažįstamas. Asmenybės substancija turi pasireikšti visaip. Ir itin ryškiai – per ieškojimą, per sumanymus, kurie iš pažiūros atrodo beprotiški.
– O kokia menininko žmogiškoji misija?
– Neseniai susitikau savo dvasiškąjį tėvelį. Užėjo kalba apie stebuklus, palaimintąją ugnį, kuri įsižiebia ant Jėzaus Kristaus kapo Jeruzalėje, ir esą nedegina rankų, turi įvairiausių galių… O dvasininkas pasakė: „Žinote, man atrodo, didžiausias stebuklas, kai rytą pabudęs peržegnosi nuodėmingą sielą, pastovėsi bent porą minučių prie ikonų ir pagalvosi, kad turi aplankyti sergantį giminaitį ligoninėje“. Manau, kad suvokus, jog praėjai pro šalį ir nepadėjai žmogui, kuriam reikėjo tavo pagalbos, palaimintosios ugnies galios nėra jau tokios aktualios. Stebuklas gimsta viduje, kai žmogus keičia savo gyvuliškas savybes, peržengia abejingumą ir apatiją, sulaužo ego.
Vizitinė kortelė
A.Klemencovas gimė 1954 m. Klaipėdoje.
1973 m. baigė Adomo Brako dailės mokyklą.
1974–1978 m. studijavo dabartiniame Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.
Nuo 1979 m. dalyvauja parodose. Darbai pristatyti renginiuose Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Čekijoje ir kitur.
2002 m. – Šiaurės ir Baltijos šalių chorų šventės vyriausiasis dailininkas.
2003 – Pasaulio lietuvių dainų šventės pagrindinio koncerto „Mes“ dailininkas.
2008, 2012 m. – Kaliningrado miesto dienų vyriausiasis dailininkas.
1997–2008, 2010–2013 m. – Klaipėdos Jūros šventės dailininkas.
2009 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.
Už 2012-aisiais minėto Klaipėdos 760 metų jubiliejaus vizualinį stilių „Klemencov Group“ pelnė „A’Design Silver Award“ (Milanas / Komas, Italija).
Kūrybos sritys: grafika, plakatas, kaligrafija, scenografija, instaliacija, taikomoji grafika.
Lietuvos grafinio dizaino asociacijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Vedęs. Sūnūs Romanas (25 m.), Ilja (24 m.) – dizaineriai.
