Festivalis įžengė į „naujas žemes“

Festivalis įžengė į „naujas žemes“

Danguolė Vilidaitė

Liepos 12-ąją uostamiesčio aikštėje prie paminklo „Arka“ linksma ir žaisminga akcija startavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas XV tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – veržlus, demokratiškas, tradiciškas, kartu sugebantis prisitaikyti prie laiko poreikių ir galimybių – jis šiemet nuspalvintas Klaipėdos miesto 760-ojo jubiliejaus tema.

Pusantro mėnesio įvairiausiose Vakarų Lietuvos vietose, netikėčiausiose ir gražiausiose šio regiono erdvėse įvyks daugiau nei dvi dešimtys skirtingo žanro ir stiliaus renginių, atliepiančių, manyčiau, pačius įvairiausius publikos poreikius.

Apie margą festivalio veidą liudija ir trys pirmieji jau įvykę festivalio renginiai – teatralizuotas koncertas „In Theatre“, Martyno Švėgždos von Bekkerio ir Ayke Agus kamerinis koncertas, skambėjęs Palangos gintaro muziejuje, bei muzikinio teatro kolektyvo dalyvavimas Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios konsekravimo ceremonijoje Klaipėdoje.

Reikšmingi atradimai

Reikšmingų akcentų šiame „Muzikiniame rugpjūtyje“ bus ne vienas, svariausi jų numatyti festivalio pačioje pabaigoje (kad ir miuziklo „Velnio nuotaka“ premjera). Tad prisipažinsiu, kiek netikėtu atradimu tapo smuikininko M.Švėgždos von Bekkerio ir viešnios iš JAV A.Agus, beje, puikiai valdančios du instrumentus, ne tik smuiką, bet ir fortepijoną (koncerte ji pasirodė koncertmeisterio amplua) sėkmingas liepos 21-osios koncertas. (Muzikai susitiko Vilniuje, berods prieš metus, kai A.Agus atvažiavo susipažinti su gimtuoju savo mokytojo, didžiojo smuiko meistro, legendinio Jaschos Heifetzo miestu.)

Smuikininko M.Švėgždos von Bekkerio vardas Lietuvos melomanams tikrai nenaujas. Menininko kūrybingumas pasireiškia įvairiausiose srityse. Tai ne tik koncertinė veikla, master class ar pedagoginis darbas. Atlikėjas savo jėgas išbandė ir kompozicijoje – parašė 11-os miniatiūrų ciklą smuikui solo „La son et la parole“ („Garsas ir žodis“), jis yra tarptautinio nekomercinio muzikos festivalio „Alternatyva“ organizatorius (2006-aisiais daug šio festivalio koncertų vyko Klaipėdoje), „Vasaros menų akademijos“ Klaipėdos universitete iniciatorius. Šis muzikas taip pat daug dėmesio skiria lietuviško meno užsienyje sklaidai – dėl to pastaraisiais metais dažnai yra tituluojamas Lietuvos kultūros ambasadoriumi pasaulyje.

Nuopelnų daug, bet ne visi koncertiniai jo pasirodymai yra lygiaverčiai. Realizuodamas save įvairiausiose srityse, šis tikrai gabus muzikas, manyčiau, labai išsibarsto.

Kamerinė salelė

Tuo didesnis šįkart buvo nustebimas išgirdus nepriekaištingą visų skambėjusių opusų interpretaciją tiek charakterio, tiek technikos prasme. Žavėjo gražus, dainingas smuiko garsas, švari, skaidri jo intonacija, preciziškai pagroti sudėtingiausi melodiniai viražai, išspręstos komplikuotos ritminės schemos. Ypač įsiminė J.Brahmso sonatos smuikui G-dur Nr.1, op.78 romantiškas, veržlus, jausmingas tonas. M.Švėgžda von Bekkeris, atrodo, giliai išjautė, „pamatavo“ kiekvieną šio kūrinio žingsnelį.

Trūksta žodžių siekiant apibūdinti A.Agus fenomenalų ansambliškumo jausmą, jos sugebėjimą labai tiksliai, sinchroniškai pritarti net mažiausioms solisto inspiracijoms. Čia būtina paminėti, kad atlikėja buvo ne tik J.Heifetzo mokinė bet ir koncertmeisterė.

Kiti skambėję kūriniai – W.A.Mozarto sonata smuikui G-dur K. 301, J.Heifetzo transkripcijos smuikui ir fortepijonui pagal G.Gershwino operą „Porgis ir Besė“, M.Ravelio rapsodija „Čigonė“, M.Švėgždos von Bekkerio „Luminaris pulsus“ (solo smuikui), o bisui – F.Kreislerio „Schön Rosmarin“. Programa, kaip matome, sudaryta iš įvairių stilistinių periodų, atspindi skirtingą smuiko skambėjimo specifiką, vaizdo pilnatvei gal trūko tik barokinės kompozicijos.

Šį koncertą gaubė kažkoks ypatingas pojūtis, padvelkęs XIX a. saloninių vakarų dvasia, pakurstytas, greičiausiai, mažutės ir jaukios grafų Tiškevičių rūmų židinio menės aplinkos.

Vėjų „nublokšti“

Manyčiau, kad „Muzikinio rugpjūčio“ atvirumas „visiems vėjams“ yra gana rizikingas dalykas. Dėl to kartais nukenčia kokybė, pradedama laviruoti ties saviveiklos riba. Silpnas šiemet man atrodė festivalyje pristatytas tarptautinis projektinis darbas „In Theatre“.

„In Theatre“ nauda pačiam Muzikiniam teatrui tikrai neabejotina: užmegzti tarptautiniai ryšiai, išliks kūrybinių dirbtuvių patirtis. Tik gaila, kad gražios idėjos scenoje, deja, buvo realizuotos nepakankamai profesionaliai. Silpna siužetinė linija (scenarijaus autorius – Andrzejus Ozga), atskiri numeriai sujungiami dirbtinai, daug plakatiškumo, nors šiame projekte dalyvavo net trys režisieriai (Miroslavas Stedleris, Karina Novikova, Jerkeris Fahlstromas), maža scena neleido įsijausti, o ir gamtos sąlygos atlikėjams nelabai padėjo.

Lietuviškoje projekto dalyje buvo akcentuojamas dainuojamosios poezijos žanras (Vytauto Kernagio, „Anties“, „Aktorių trio“ dainos), atliktų dainų periodas apėmė maždaug 40 metų. Toks pasirinkimas, mano nuomone, labiau atspindėjo ne, kaip anonse pasakyta, šalies istoriją, o vieną ryškesnį jos periodų arba, tikriausiai, subjektyvų kažkieno požiūrį. Ar visos parinktos dainos yra Lietuvos neoficialūs nacionaliniai himnai? Vargu. Ievos Narkutės „Raudoni vakarai“ dar tik skinasi (nors ir labai sėkmingai) kelią į populiarumą, tą patį galima pasakyti ir apie Virginijaus Pupšio kūrybą.

Lenkai ir švedai atlikimui pasirinko V.Kernagio dainas („Karosas keliauninkas“ ir „Geri vyrai geroj girioj gerą girą geria“). „Karosas keliauninkas“ Lietuvoje, manyčiau, yra mažiau žinoma daina, nei to paties autoriaus „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ arba „Kaip gražu miške“, „Kolorado vabalai“ ir kitos, ir tikrai nėra, anot projekto iniciatoriaus, ta daina, kurią dainuoja tiek jaunas, tiek senas. Šia prasme tikslingiausiai buvo sudaryta švedų programa, labiau atspindėjusi įvairius istorinius šio krašto periodus.

Bendra vakaro nuotaika gera, šou tikrai buvo žaismingas, nuotaikingas ir išmoningas. Klaipėdos publikai labiausiai turbūt patiko Marylos Rodowicz „Malgośka“, Ulfo Lundellio „Tėvynė“ („Mu Ruoktu“, tikrai neoficialus Švedijos himnas) ir „Anties“ „Kažkas atsitiko“, man asmeniškai dar įsiminė XVIII a. švedų poeto Carlo Michaelio Bellmano užstalės daina („So trolln wir uns“).

A.Remesos sugrįžimas

Stiprų muzikinį įspūdį paliko kompozitoriaus Alvido Remesos kūrinių koncertas, Klaipėdoje skambėjęs liepos 22-ąją ir skirtas Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios konsekravimo iškilmėms – klaipėdietiškas festivalio akcentas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras (dirigentas – Stasys Domarkas) atliko Jubiliejines šventąsias mišias (solistai: Rita Petrauskaitė – sopranas, Artūras Kozlovskis – bosas) ir VI simfoniją „Prisikėlimas“ (žodžiai lotynų ir aramėjų kalbomis, tekstas liturginis, praėjusių metų premjerinis kūrinys, Klaipėdoje skambėjęs pirmąsyk).

Monumentalus, galingas garsas kūrė šventišką, atitinkančią renginį nuotaiką. Tik gaila, kad akustinė koplyčios erdvė nelabai tų kūrinių galingam skambesiui tinkama.

by admin