Festivalis „Parbėg laivelis“: tradicinių kultūrų blyksniai
Keturias dienas Klaipėdos širdis plazdėjo tradicinės muzikos ritmu, vasaros kaitrą malšindama folkloro bangomis, gaiviais naktišokių šuorais, tautinių kostiumų klosčių plevenimu, lauktais ir netikėtais tradicijų pliūpsniais.
Irena Armonienė
Liepos 15–18 dienomis Klaipėdoje šurmuliavo 8-asis tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“, kas antrą vasarą suburiantis savos bei svečių šalių pamatinės kultūros puoselėtojus bei gerbėjus.
Svečiai sutikti ypatingai
Paleidęs skristi sparnuotą šūkį – „Tradicijų uostas atviras Jums!“ – festivalio organizatorius Klaipėdos etnokultūros centras sulaukė gausaus būrio folkloro kolektyvų iš Lietuvos bei svečių šalių – Bosnijos ir Hercegovinos, Belgijos, Lenkijos, Meksikos, gražaus spiečiaus amatininkų bei kulinarinio paveldo gamintojų iš visos mūsų šalies. Visais būdais – tiek organizacine prasme, tiek programos režisūra siekta pabrėžti, kad Klaipėda yra itin svetingas miestas. Krašto tradicijos nuo seno teikia ypatingą dėmesį svečių sutikimui bei priėmimui.
Šių metų festivalio reklaminė medžiaga suintrigavo raitų, Mažosios Lietuvos tautiniais kostiumais vilkinčių merginų paveikslu. Šis „vaizdelis“, kaip gali pasirodyti, – ne iš piršto laužtas. „Lietuvininkas gimė su kamanomis rankoje“ – byloja istorinę tiesą priežodis. O ši tiesa galiojo tiek vyrams, tiek moterims. Moterys buvusios puikios jojikės, žirgą suvaldydavo laikydamos vien už karčių. Į bažnyčią, į miestą, pas gimines ar į laukus – vis raitos jojusios, o turgaus dieną, mena istorinė medžiaga, buvo matomi ir jaunų, ir vyresnio amžiaus raitelių pulkeliai. Kai Friedrichas Vilhelmas IV važiavo į Klaipėdą, jį pasitiko net 24 raitos merginos, vilkinčios lietuvininkų tautiniais drabužiais – tai buvęs išskirtinio dėmesio ir pagarbos aukštam svečiui ženklas.
Kas stebėjo penktadienio vakaro koncertą „Ir parbėgo laivelis“, regėjo festivalio svečių laivo sutikimo ceremoniją, kur tautiniais kostiumais vilkinčios raitelės atjojo tiesiai iš Turgaus gatvėje vykusio „jomarko“, sutiko į „Tradicijų uostą“ atkakusius svečius bei įteikė jiems dovanų.
Pažintuvės su kitomis kultūromis
Tradiciniu festivalio „Parbėg laivelis“ renginiu tapusios kūrybinės dirbtuvės kaskart skleidžiasi skirtingomis spalvomis, pavilioja etninės kultūros žinovus ir smalsuolius svečių šalių kultūros atodangomis bei gimto krašto tradicijų įdomybėmis. Šįsyk pažintuvės su tautiniu kostiumu, tradicinio dainavimo bei muzikavimo subtilybėmis, instrumentų įvairove, etnochoreografija, istoriniu lietuvių genties kostiumu truko dvi dienas.
Folkloro ansamblis „De Krekels“ (flamandai, Belgija) atskleidė atskirų savo krašto regionų tautinio kostiumo bei šokio elementus. Buvo pailiustruoti vienbalsio ir dvibalsio flamandų tradicinio dainavimo būdai, populiariausių šokių muzikinis instrumentarijus (dūdelės, cimbolai, fleita, smuikas, akordeonas ir kt.). Kolektyvo programos pagrindą sudaro flamandiški liaudies šokiai bei vėliavnešių pasirodymai. Vėliavnešių tradicija datuojama nuo viduramžių. Tai labai vizuali ir atraktyvi belgų programos dalis.
Šiandien kolektyvo vilkimi kostiumai, kad ir kaip būtų gaila, stilizuoti. Tačiau atskiros detalės – galvos dangos, net merginų apatiniai rūbai – pagaminti pagal muziejuose išlikusius pavyzdžius. Ansamblio vadovas Walter Casteels apgailestavo, kad tiesioginė sąsaja su tautiniu kostiumu ilgai buvo nutrūkusi, tradicine apranga labiau susidomėta tik po Antrojo pasaulinio karo.
Lenkai žavėjo ir kostiumais
Folkloro ansamblis „Magurzanie“ (pietinė Lenkija, Šlionsko vaivadija) itin turtingas tautinių kostiumų bei programų, kurias sudaro Żywieco kalniečių ir Šlionsko regiono dainos bei šokiai.
Ansamblio vadovė Krystyna Mikociak kūrybinių dirbtuvių metu supažindino su skirtingų tipų tradicine apranga – geriausiais Żywieco kalniečių, miestiečių ir Krokuvos krašto kostiumais. Išskirtinio dėmesio sulaukė Pietų Lenkijos regiono XIX a. jaunavedžių aprangos stilius. Merginos kostiume stebėtinai daug rankomis siuvinėto balto tiulio, iš kurio pasiūta prijuostė, apykaklė, skraistė ir kt. Net keturi apatinių sijonų sluoksniai suteikia jaunosios rūbams išskirtinę formą. Jaunikio tradicinis kostiumas ne mažiau įspūdingas – akį traukia aukso siūlais siuvinėta plati juosmens juosta, daili vilnonė sermėga. Netekėjusių lenkaičių galvas dabino gėlių žiedai, ištekėjusiosios gobėsi gausiai siuvinėtomis skaromis. Puošnūs ir vaikinų galvos apdangalai, primenantys vėduokles iš povo plunksnų. Daugelyje demonstruotų tiek vyriškų, tiek moteriškų kostiumų vyrauja raudona spalva. Ji nuo seno buvusi magiška priemonė ir apsauga nuo piktųjų jėgų.
Kūrybinėse dirbtuvėse pristatyti ir „Magurzanie“ gimtinės karnavalinės apeiginės aprangos pavyzdžiai. Vienas jų – gyvybę, pavasarį, žydėjimą, turtingumą, vaisingumą simbolizuojantis žirgas, sutinkamas Lenkijoje pavasario švenčių metu. Tradiciniai ansamblio šokiai organiškai susipynę su žaidybiniais elementais, instrumentinės muzikos pritarimu, dainavimu, specifiniais šūksniais. Pademonstruotas ir tradicinių muzikos instrumentų – dūdmaišio, smuikų, basetlės, daudyčių, įvairių armonikos tipo dumplinių – skambesys.
Nuotakos spindi auksu
Folkloro ansamblis „Bosiljak“ į Klaipėdą atvyko iš Bosnijos ir Hercegovinos. Šis kolektyvas kryptingai puoselėja serbų tradicijas ir folklorą.
Klaipėdiečiams ir miesto svečiams ansamblis, vadovaujamas Stanos Nagradić, atskleidė tradicinius serbų šokių elementus, aprangos ypatumus. Kolektyvo rūbai žavėjo autentiškomis detalėmis – ilgais kutais puoštomis merginų prijuostėmis, vilnonėmis liemenėmis. Dalis serbų kostiumų amžiumi siekia net 200 metų, kai kurie rekonstruoti pagal išlikusius pavyzdžius. Akį traukė tradicinis apavas, siūtas iš ėriuko odos, spalvingos vilnonės kojinės, ypač vyrų kostiume mirgančios siuvinėtais augaliniais elementais.
Netrūko ir įdomybių – brandos sulaukusių serbių rūbai išsiskiria galvos danga ir priekyje ryšimu audeklu, kurie nusagstyti aukso monetomis. Toks „nešulys“, sveriantis apie 6–7 kilogramus, informuoja ne tik apie merginos socialinę, materialinę padėtį, bet ir apie sveikatos būklę (silpnos sveikatos merginai tokia „našta“ vargu ar būtų pakeliama). Auksinėmis monetomis padabintos ir jaunuolių liemenės. Serbai festivalio dalyvius vaišino tradiciniais kepiniais, nacionaliniu stipriuoju gėrimu – rakija.
Sombrero išpopuliarino serialai
Meksikos folkloro ansamblis „Tsasna“, Lietuvoje viešėjęs pirmą kartą, pripažino, kad jų regiono etninės kultūros paveldas sudėtingas ir multikultūrinis. Tai atsispindi tiek aprangoje, tiek instrumentuose, tiek dainose.
Ispanų, įvairių afroamerikiečių, vietinių indėnų, atskirų Karibų jūros regiono tautų etninės kultūros ištakos suformavo muzikinį žanrą „son“, kuriam ir atstovauja „Tsasna“. Ansamblis demonstravo tradicinius muzikos instrumentus – įvairių pavidalų gitaras, mušamuosius, saviskambį instrumentą, pagamintą iš asilo kaukolės, ir kitus.
Meksikiečių pasirodymuose ryškiai išsiskiria moterų solinis šokis, kuriame svarbiausia ritmika. Ritmui sustiprinti šokama su metalu kaustytais bateliais.
Tradiciniai moteriški ir vyriški meksikiečių kostiumai pasižymi gausiu marškinių siuvinėjimu, dažniausiai kartojasi augaliniai motyvai. Plačios, spalvingos moterų juostos austos rankomis. Jų ilgis siekia apie porą metrų. Siauresnės austinės juostelės nešiojamos ant kojos, rankų, naudojamos gitaroms pasirišti. Kolektyvo vadovas Manuel Mendez Alonco akcentavo, kad meksikiečių serialai paveikė visuotinę nuomonę, neva išskirtinė Meksikos gyventojų aprangos detalė – itin plačių kraštų veltinės skrybėlės, vadinamos sombrero. Ispanų kalboje šiuo žodžiu apibūdinama bet kokia skrybėlė, o Meksikoje dažniausiai nešiojamos šiaudinės skrybėlės, kurias ir pademonstravo ansamblio „Tsasna“ nariai.
Kaip senovėje rengėsi lietuviai
Festivalis „Parbėg laivelis“ dovanojo klaipėdiečiams puikią galimybę iš arti pamatyti vilnietės archeologės dr. Daivos Steponavičienės vadovaujamos darbo grupės rekonstruotų istorinių lietuvių genties kostiumų kolekciją. Ji skirta Lietuvos tūkstantmečiui, pirmą kartą buvo pristatyta Vilniuje 2009 m. dainų šventėje.
Klaipėdiečius su kolekcija supažindino pati projekto iniciatorė D.Steponavičienė, gerai žinoma sceniniu Rugiaveidės vardu. Šešios poros kostiumų atstovauja konkrečių skirtingų istorinių laikotarpių ir socialinių sluoksnių Lietuvos gyventojų aprangos stiliui: I–IV a. (romėniškasis laikotarpis), V–VI a. (tautų kraustymosi laikotarpis), IX–XII a. (vikingų laikotarpis), XIII–XIV a. (Europos madų įtaka), XV a. (dvariškių apranga, Trakai), XVI a. karališkoji pora (Vilnius, renesanso laikotarpis).
Lietuvoje gyvavusi degintinių kapų tradicija daug įkapių sunaikino, tad sudarant kolekciją, pasirinkti tie pavyzdžiai, kurie pasižymėjo įkapių gausa. D.Steponavičienė pripažino, kad daug dalykų sunyko negrįžtamai, atkuriant kostiumus belieka tik kurti versijas, galimus variantus. Tačiau jų niekas negali nei paneigti, nei patvirtinti kaip istorinės tiesos ar netiesos. I–XII a. kostiumai išsiskiria namudinio darbo vilnoniais audiniais. Įdomios adata nertos kojinės, vyrų vytinės juostos, puoštos sagtimis, apsiaustų kraštai su privytomis juostomis. Krinta į akis mėlyna rūbų spalva. Siūlų dažymui visoje Europoje naudota mėlžolė – sodria mėlyna spalva dažantis augalas, paplitęs plačioje teritorijoje. Prabangiausia spalva buvusi raudona, mat augalai, dažantys raudonai, buvę labai reti ir brangūs. Prasidėjus tautų kraustymosi laikotarpiui paplito žemės kolorito spalvos.
Nunykus namudiniams verslams, Lietuvoje pradėjo dominuoti įvežtinės medžiagos, papuošalai, – tai atspindi prabanga pulsuojantys XIII–XVI a. kostiumai.
Kolekcijos sukūrimą parėmė Lietuvos Kultūros ministerija. Šiandien ji saugoma Lietuvos liaudies kultūros centre.
Savos etnokultūros įdomybės
Folkloro ansamblis „Sasutalas“ (vad. A.Morkūnas) visus detaliai supažindino su dvejinių, trejinių ir keturinių sutartinių vokalinio perteikimo tradicijomis, žinomomis šiaurinėje Aukštaitijos dalyje. Šokamosios sutartinės sulaukė ypatingai šiltų ovacijų.
Folkloro ansamblio „VISI“ vadovas E.Vyčinas pristatė ratukinės rylos retą egzempliorių, kurį pats rekonstravo su kitu vilniečiu tradicinių muzikos instrumentų meistru A.Bugailiškiu. Ratukinė ryla – Lietuvoje unikalus tradicinis muzikos instrumentas, seniau dažniausiai vartotas elgetų bei Užgavėnių persirengėlių. Apie jį dokumentinės bei istorinės medžiagos išlikę mažai.
Kūrybinėse dirbtuvėse susitiko ir bendravo visi festivalio „Parbėg laivelis“ dūdmaišininkai – folkloro kolektyvų „Ratilio“, „Lipk ant sienų“, „Radasta“, „Magurzanie“ muzikantai. Renginyje dalyvavęs garsus Lietuvos instrumentalistas, folkloro entuziastas, keliautojas, dūdmaišių tradicijų žinovas Gvidas Kovėra nepailsdamas pasakojo apie šio instrumento istoriją, ypatybes, grojimo manierą, repertuarą, perspektyvas. G.Kovėra organizuoja dūdmaišininkų „susipūtimų“ dienas, sukūrė internetinę svetainę www.dudmaisis.lt, kurioje galima rasti daug informacijos apie dūdmaišius, juos gaminančius meistrus bei pačius muzikantus. Kūrybines dirbtuves vainikavo savotiškas „dūdmaišininkų paradas“, kuriame visi muzikantai „supūtė“ festivalio dainą „Parbėg laivelis“.
Sugrįš po poros metų
Vasaros karštymetį atlaikęs tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ sugrįš į tradicijų uostą po poros metų ir vėl atplukdys pasaulio regionų etninės kultūros pavyzdžius, liudys apie neišsemiamus tradicinės kultūros klodus bei vėl leis džiaugtis gražiomis Mažosios Lietuvos tradicijų gelmėmis.
„Parbėg laivelis“ yra įtrauktas į CIOFF (tarptautinės liaudies meno organizacijos prie UNESCO) festivalių kalendorių. Festivalyje jau yra dalyvavę folkloro ansambliai iš Švedijos, Indijos, Lenkijos, Rusijos, Kroatijos, Vengrijos, Latvijos, Čekijos, Ukrainos, Graikijos, Anglijos, Turkijos, Rusijos, Italijos, Portugalijos, Belgijos, Slovakijos, Norvegijos, Suomijos, Vokietijos.
