Festivalyje „Salve Musica“ – du galingi orkestrai

Festivalyje „Salve Musica“ – du galingi orkestrai

Klaipėdos koncertų salė ir vėl mus pakvietė į šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“. Šiųmetinį renginių ciklą sudaro aštuoni įvairių žanrų meniniai projektai, suteikiantys progą prakilniai praleisti advento laikotarpį ir šventiškai sutikti paskutines didžiąsias išlydimų metų šventes. Festivalis pradėtas didinga gaida, pristatant įdomias ir reikšmingas dviejų didžiausių šalies orkestrų programas.

Rūta Vildžiūnienė

Gruodžio 3-iąją Klaipėdos koncertų salėje muzikavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, o gruodžio 9-ąją klausėmės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro.

Tokios galingos meninės pajėgos suteikė progą ne tik išgirsti pasaulinius muzikos šedevrus, bet ir pasiklausyti Lietuvoje skambėjusios premjeros – N.Rosauro „Rapsodijos“ solo perkusijai ir orkestrui.

L. van Beethoveno fenomenas

Turbūt neatsitiktinai abiejų orkestrų programose nuskambėjo Ludwigo van Beethoveno opusai.

Gruodį minime šio genialaus kūrėjo 240-ąsias gimimo metines. Įdomu, jog tiksli kompozitoriaus gimimo diena nėra žinoma, tik išliko krikšto data – 1770 m. gruodžio 17 d. Vokietijoje, Bonoje, kurfiursto rūmų muzikanto šeimoje – tėvas buvo dainininkas, smuikininkas ir klavesininkas – gimęs berniukas pasižymėjo ypatingais muzikiniais gabumais (sakytume, nebloga genų kombinacija). Pastebėjęs sūnaus talentus, tėvas vertė jį kasdien groti po 5–8 valandas, tikėdamasis koncertinėmis kelionėmis po aukštuomenės menes susilaukti tokios pat komercinės sėkmės ir šlovės, kaip ir vunderkindo W.A.Mozarto atveju.

Tačiau pirmąja koncertine kelione aštuonerių L. van Beethovenui užkariauti pasaulio nepavyko. Jo gyvenimo kelias susiklostė kitaip – jis buvo sudėtingas, pažymėtas didžiuliais dvasiniais ir fiziniais sukrėtimais. Nuo 26-erių jam pradėjo silpnėti klausa – svarbiausias kompozitoriaus instrumentas, kuriuo galima pasitikrinti savo vidinį girdėjimą ir ženklais užrašytą muziką. Ir nors 1792 m. atvykęs į Vieną L. van Beethovenas pelnė šlovę kaip puikus pianistas atlikėjas ir improvizatorius, jis savo gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Komponavimo subtilybių mokėsi pas W.A.Mozartą (trumpai), J.Haidną ir kitus žymius kompozitorius. Tačiau progresuojanti liga trukdė svajonėms išsipildyti. Lūžio ir dvasinio apsisprendimo momentas įvyko 1802 m. Gydymui nedavus teigiamų rezultatų, kompozitoriui kilo noras nutraukti gyvenimą. Dažnai yra cituojamas tais lemtingais metais Heiligenštadte jo parašytas testamentas, leidžiantis bent iš dalies suprasti šio genijaus būsimų kūrinių meninius idėjinius vaizdus: „Man negalima palikti pasaulį, neįvykdžius to, kam jaučiuosi pašauktas. Mane sulaikė tik viena – menas“. O laiške draugui jis rašė: „Noriu sučiupti likimą už gerklės, visai palaužti manęs jam nepavyks“.

Lai šios kelios biografijos nuotrupos bus kuklus priminimas ir pagarbos ženklas menininkui, palikusiam pasauliui nepranokstamus muzikos šedevrus.

Trys Vienos klasiko partitūros

Šventiniuose koncertuose turėjome progą pasidžiaugti trimis Vienos klasiko opusais.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), diriguojamas austrų dirigento Georgo Marko, grojo du L. van Beethoveno kūrinius: uvertiūrą „Koriolanas” op. 62, sukurtą 1807 m., bei Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.3 c-moll, op 37, sukurtą 1800 m. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, atliko „Likimo“ simfoniją Nr.5 c-moll, op. 67, sukurtą 1808 m.

Uvertiūra ir penktoji simfonija parašytos po lemiamo apsisprendimo, kai kompozitorius kibo į kūrybą su visu įkarščiu ir temperamentu. Ir vienoje, ir kitoje partitūroje atsiskleidžia dramatizmas, ryškus patosas bei tragiškos lemties momentai. G.Marko diriguojamas LNSO atskleidė „Koriolano“ uvertiūros daugiaplanį, antikinėms tragedijoms būdingą siužetą – išdavystės ir pasirinkimo, valdžios ir savanaudiškumo, meilės ir ištikimybės temas. Kontrastingų temų priešpastatymas, plati dinaminė skalė, preciziškumas – tai svarbiausios interpretacinės savybės, kurios būdingos 70 metų jubiliejų švenčiančiam LNSO, vadovaujamam Juozo Domarko. Šis kolektyvas visada žavi savo profesionalumu ir įtaiga.

Trečiasis iš penkių L. van Beethoveno fortepijoninių koncertų yra priskiriamas lyriškiesiems opusams, nors bethoveniški dramatiniai epizodai, meniniai idėjiniai vaizdai braunasi ir pro šios partitūros puslapius. Reikia prisipažinti, kad solisto Daumanto Kirilausko interpretacija šiek tiek nuvylė, pritrūko jėgos ir minties gilumo. Techniškai virtuoziškai sugroti pasažai – tarsi be vidinio jaudulio, gebėjimo „iškelti“ mintį mažai tepriminė gaivališkąją kompozitoriaus dvasią.

Na, o LVSO „Likimo“ simfonijos interpretacija, diriguojant G.Rinkevičiui, su kaupu išryškino šios partitūros didingumą, meninių idėjų sodrumą, simfoninį plėtojimo gylį, persekiojantį lemties motyvą ir visas šias gijas temperamentingai suvedė į optimistinę finalinę ciklo dalį, pagrindžiančią kovos prieš nenumaldomą lemtį prasmę. Šio kūrinio atlikimas tapo abiejų koncertų emocine kulminacija.

L. van Beethoveno kūriniai pastaruoju metu koncertų salėse skambėdavo ne taip dažnai. Todėl džiugu klausytis pažįstamų ir pasiilgtų temų bei išgyventi muzikinių dramų ir emocijų maištingą poveikį, gėrėtis atliekamos muzikos interpretacijos subtilybėmis.

Jubiliejiniais R.Schumanno metais

Jubiliejinės datos šiemet yra susijusios ir su dar dviem iškiliomis muzikų asmenybėmis: Roberto Schumanno ir Frederico Chopino vardais. Visas pasaulis švenčia 200-ąsias šių kompozitorių romantikų gimimo metines.

LNSO koncerto antroje dalyje skambėjo R.Schumanno ketvirtoji simfonija d-moll, op. 120. Tai keturių dalių simfoninė drobė, kurią kompozitorius ėmėsi kurti savo kūrybinguoju laikotarpiu, po laimingų vedybų su puikiąja pianiste K.Vyk 1841 m., partitūrą redagavo ir užbaigė tik 1851 m. Klausantis gyvybingos, romantiškai pakylėtos muzikos, mintyse iškildavo šio menininko nenuilstantis, pilietiškai aktyvus portretas. Jo gyvenimas tarsi „degė“ įvairių idėjų sūkuryje. Savo revoliucingomis nuotaikomis kompozitorius kovojo prieš nusistovėjusią meninę rutiną. Būdamas 24-erių R.Schumannas su bendraminčiais išleido „Naująjį muzikos žurnalą“, kurio puslapiuose pliekė muzikoje klestintį miesčioniškumą ir banalybę. Dešimt metų jis buvo šio leidinio idėjinis vadas ir redaktorius, turėjęs puikią literato gyslelę. Dar prieš imdamasis šio darbo, R.Schumannas išgyveno vidinę dramą, turėdamas atsisakyti atlikėjo pianisto karjeros (savo sukonstruotu specialiu mechanizmu pertempė ranką). Tuomet jis atsidėjo kompozicijai, recenzijų

rašymui, naujų menininkų vardų propagavimui ir t.t.

Toks intensyvus, nenustygstantis gyvenimo būdas nepraėjo be pėdsakų, vėliau atsiliepė jo dvasinei pusiausvyrai.

Ketvirtąją simfoniją kompozitorius ketino pavadinti simfoninėmis fantazijomis. Tai keturių dalių ciklas, kuriam būdinga tradicinė struktūra. Tačiau beveik kiekvienai iš dalių autorius paliko nurodą „Lehaft“ (gyvybingai) – tai, ko jam kartais ypač trūkdavo.

Tačiau to gyvybingumo netrūko koncerto metu. Pabrėžtinas austrų dirigento temperamentingas, plataus mosto dirigavimas, kuriam nuoširdžiai pakluso orkestro artistai. O matyti dirigentą sudėtingą partitūrą diriguojantį mintinai – ypač retas įvykis. Romantinio polėkio ir įkvėpimo muzika paliko ryškų įspūdį. Kad ir negausiai (kažin kodėl?) susirinkusi publika šiltais aplodismentais ir atsistojimu pagerbė atlikėjus.

Profesionalu ir artistiška

Temperamentingoji LVSO programa, taikliai pavadinta „Likimo ir nakties simfonija“.

Išraiškingai nuskambėjo LVSO atliekama M.Musorgskio simfoninė poema „Naktis raganų kalne“. Šis programinis kūrinys įspūdingai perteikė nežabotos energijos, gaivališkos jėgos įniršį ir siautulį. O svarbiausiu raganiumi galėjai laikyti maestro G.Rinkevičių dėl jo kaip visada temperamentingos, išraiškingos ir „pasiutimu” pulsuojančios dirigavimo manieros.

Galėtume įtarti, kad į LVSO koncertą gausiai susirinkusi publika buvo paviliota taip pat ir Pavelo Giunterio, kuris tą vakarą atliko minėtą brazilų perkusininko ir kompozitoriaus N.Rosauro „Rapsodiją“ solo perkusijai ir orkestrui. Kūrinys išties įspūdingas, turintis savo dramaturginę programą, kurią kiekvienas, ko gero, „persiskaitė“ savaip. Ji vedė nuo konkrečių gamtos garsų, paukščių čiulbesio ir kitokių iliustratyvių momentų, per aistringus ir temperamentingus Lotynų Amerikos ritmus ir melodijas, kartais priminusias XX a. šeštojo dešimt-

mečio kino filmų muzikinį apipavidalinimą, bei ritminius mušamųjų instrumentų viražus iki simbolinio „sugrįžimo“ atgal į gamtą. Šio kūrinio centrinė figūra – solistas P.Giunteris spinduliavo artistiškumu, įsijautimu ir virtuoziškumu, pademonstravo visą perkusijos įvairovę ir turtingumą. Ne menkesnis ir spalvingas „Rapsodijoje“ orkestro vaidmuo.

Į pabaigą artėjantis festivalis ir kituose koncertuose klausytojams pažėrė malonių ir žavingų meninių susitikimų bei patirčių.

by admin