Parodų atspindžiai
Fotografė atvežė Islandiją
Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ
Numalšinti Islandijos ilgesį klaipėdiečiai galės ir nenukakę į šią paslaptimi dvelkiančią, daugelį masinančią šalį. Pakaks užsukti į „Klaipėdos galerijoje“ atidarytą klaipėdietės fotožurnalistės ir fotomenininkės Aurelijos Čepulinskaitės atšiaurios šalies kampelių magija dvelkiančią parodą „Šalta. Karšta. Islandija“, kurioje eksponuojama pusšimtis per tris viešnagės dienas sukurtų spalvotų peizažų.
Pasveikino žuvėdra
Praėjusių metų birželio mėnesį per tris dienas išsinuomotu automobiliu Aurelija įveikė beveik 2 tūkstančius kilometrų ir išfotografavo kelias dešimtis juostelių. Fotografės kelionę finansavo Šiaurės ministrų tarybos biuras Vilniuje, pirmą kartą Lietuvai pristatantis visų Šiaurės salų – Islandijos, Grenlandijos ir Farerų salyno – kultūrą. A. Čepulinskaitės paroda – vienas festivalio „Ultima Thule“ renginių. Kovo mėnesį paroda buvo atidaryta Vilniuje, į Klaipėdą atkako iš Kauno. Ją turėtų išvysti ir Šiaulių, Panevėžio, Palangos fotografijos gerbėjai.
Savo kelionę fotografė pradėjo Reikjavike. Tačiau artimesnė pažintis su šia šalimi prasidėjo… paukščio kirčiu į kaktą. Trumpam stabtelėjusi užkąsti lietuviško sumuštinio, mirtinos tylos fone fotografė išgirdo čaižų klyksmą. „Mažas žvitrus paukštelis milžinišku greičiu skėlė man į galvą“,- pasakoja A.Čepulinskaitė. Tik vėliau sužinojo, kad ją išgąsdino, privertė pulti į automobilį ir susitrenkti galvą arktinė žuvėdra.
Patyrė nuotykių
Taip intriguojančiai pradėjusi savo kelionę, A.Čepulinskaitė apkeliavo ir juostose fiksavo visas Islandijos gamtos įžymybes: garsiąją geizerių kalvą, fiordus, krioklius, putojančius upelius, kalnus, ledynus ir net važiavo neasfaltuotais lavos dykumos keliukais. Kelionėje netrūko ir nuotykių – baigėsi benzinas, teko pasiklysti ir net rizikuoti.
Fotografijose neatsispindi A. Čepulinskaitės kelionės nuotykiai. Tačiau išliko magiškas Islandijos dvelksmas, kuris nejučia užburia šioje šalyje nebuvusį žmogų. Ne dokumentiškai tikslus tikrovės fiksavimas, o žvilgsnį prikaustantis subtilus ledo ir ugnies šalies atmosferos perteikimas, Islandijos kontrastai, paspalvinti trims dienoms užklydusio prašalaičio emocijomis.
Tortas Aurelijai
Tuo pat metu tik kitoje – Menininkų namų salėje Islandijos ledo vėsą ir geizerių karštį buvo galima pajusti niekada šioje šalyje nebuvusių Menininkų namų direktoriaus Igno Kazakevičiaus ir kaunietės menininkės Jūratės Rekevičiūtės instaliacijoje. Jie Islandiją pavaizdavo kaip ledo, žemės ir ugnies stichiją. I.Kazakevičius pasakojo, jog, norėdamas sukurti niekada neregėtos šalies atmosferą, kelias dienas meditavo.
Į užsukusius pažiūrėti „kambarinės Islandijos“ dvelktelėjo vėsa: visi Menininkų namų salės langai buvo aklinai uždangstyti, tik kur ne kur skverbėsi šviesos ruožai. Ant medinių pastolių suposi tikro ledo luitas. Tirpstančio vandens lašai tiško ant dirbtinio, iš šaldyto anglies dvideginio pagaminto ledo.
– 70 laipsnių Celsijaus iš Jonavos „Azoto“ atgabentas ledo pakaitalas masino žiūrovus. Norintieji jį paliesti buvo perspėti, kad už smalsumą gali sumokėti skausmu. J. Rekevičiūtė ir I.Kazakevičius parodos „Šalta. Karšta. Islandija“ autorei padovanojo ir savotišką „tortą“ – ugnikalnio imitaciją. Jo „viršūnėje“ I. Kazakevičius uždegė amonio bichromatą, kuris smilkdamas ir rūkdamas sukėlė veikiančio ir lavą spjaudančio ugnikalnio įspūdį.
