Fotografės „Namuose“ – egzistencijos šablonai
Danguolė Ruškienė
Sausio pabaigoje Klaipėdos fotografijos galerijoje buvo pristatytas iš Klaipėdos kilusios, šiuo metu Vilniuje gyvenančios fotomenininkės Akvilės Anglickaitės fotografijų ciklas „Namai“ (2004–2005). Tris savaites, iki vasario 19-osios, viešėjusioje parodoje – jaunos autorės subjektyvaus įspūdžio, patirto Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje, fiksacija. Daugiau nei prieš metus šį fotografijų ciklą A.Anglickaitė eksponavo su Ugniumi Gelguda bendroje fotografijų parodoje „125 bpm“ Vilniaus fotografijos galerijoje.
Individualūs, bet standartizuoti
Šešiuose didžiulio formato fotografijos lakštuose – vienodų namų virtinės, įkyriai peršančios klonavimo proceso įspūdį. Kaip parodos atidarymo metu teigė pati autorė, namai pirmiausia jai asocijuojasi su šiluma ir jaukumu, todėl standartizuoti individualūs būstai užmiesčio rajonuose ją pribloškė. Fotomenininkė, pasinaudodama pirminio įspūdžio ekspresija, fiksavo savo patirtis, anot jos, įsitraukdama į šių namų monotonišką buvimą, nepaliekantį vietos jokioms improvizacijoms ar chaotiškai būčiai.
Daugelio vidurinio sluoksnio atstovų siekiamybė – individualus namas, kaip išskirtinio gyvenimo garantas, lieka tik iliuzija. Tokiuose tipiniuose namuose, kaip ir mūsų skausmingai eksploatuojamuose daugiabučiuose, sėkmingai tiražuojami standartiniai gyvenamieji plotai, su apibrėžtu langų ir durų skaičiumi, primygtinai „rekomenduojantys“ judėjimo kryptis ir paliekantys nedidelę paklaidos galimybę. Gyvenimas taip organizuotose erdvėse neabejotinai turi ir privalumų: svetimuose namuose be didesnių trukdžių galima judėti pagal įprastas trajektorijas, iš anksto užprogramuotas architektūriniuose brėžiniuose.
Dabarties pėdsakai
Stebėtina, kad Akvilės „Namai“ – ne Lietuvoje ir ne sovietmečio palikimas. Tai – naujos statybos miegamieji rajonai paprastai idealizuojamoje Vakarų Europoje. Taigi jie, nieko bendro neturėdami su ne taip jau seniai mūsų (iš)gyventa ideologija, kurios svarbiausias tikslas buvo teisingas gėrybių paskirstymas, yra kitos, daugiau ar mažiau visame pasaulyje pasireiškiančios ekonominės sistemos – kapitalizmo, padariniai. Pastarasis, priešingai nei socializmas, yra linkęs gėrybes ne skirstyti, o tiražuoti, tokiu būdu pasitenkinimą garantuodamas kiekvienam.
Fiksuodama nuosavus namus, fotomenininkė pasirenka pasyvaus stebėtojo poziciją. Paradoksalu, kad subjektyvizuotas pirminis (todėl stipriausias) įspūdis atskleidžiamas sąmoningai simuliuojant objektyvumo momentą. Prašalaitišką žvilgsnį koncentruodama į panoraminius miegamųjų rajonų vaizdus, neišskiriant jokių detalių, vien tik ritmiškas standartinių pastatų eiles, autorė užprogramuoja šios vietovės ir savo anonimiškumą.
Akvilės nuotraukose – vien tik esamo gyvenimo pėdsakai. Tiksliau, čia eksploatuojamos būties šablonai. Ko gero, žmonių figūros, tokios pat nuobodžios, kaip ir jų namai, tik trikdytų darnią pastatų kompoziciją, suterštų kadrą „triukšmais“, kurie priverstų suabejoti čia gyvenančių gerove ir pasitikėjimu savo santvarka. Standartiniuose namuose gyvenantys standartinio sudėjimo žmonės, kuriems garantuota standartizuota gerovė ir saugumas, formuoja sterilaus gyvenimo įspūdį, verčiantį bodėtis ne tik jų namais, bet ir jais pačiais.
Pauzės – improvizacijoms
Kaip ir ankstesnė A.Anglickaitės kūryba, fotografijų ciklas „Namai“ turi nemenką socialinės kritikos dozę. Autorė jau kuris laikas analizuoja stereotipų ir įvaizdžių pasireiškimą visuomenėje ir jų kaitos įmanomybę. Fotomenininkė nesitenkina paviršiniu realybės sluoksniu, ji siekia prasibrauti iki jos konstrukcinio pagrindo, ant kurio be didesnių pastangų formuoja savąjį tikrovės interpretavimo variantą.
Hipnotizuojanti gyvenamųjų namų horizontalių ir vertikalių ornamentika, sudėliota iš kelių skirtingų realybės atkarpų, ekspozicinės salės pabaigoje „atsiremia“ į iš pasąmonės ištrauktus siurrealius, sunkiai su tikrove identifikuojamus jos fragmentus. Taip suardydama nuoseklią fotografijų ciklo suvokimo schemą, Akvilė palieka pauzes, kuriose vis dar įmanomas nenuspėjamumas ir improvizacija, aplenkianti racionalius ir logiškus standartizuotų „Namų“ modelius ir išlaisvinanti iš įkyraus sterilios realybės pojūčio.
