Fotografijos „Tyla“
anguolė Ruškienė
Klaipėdos fotografijos galerijoje iki sausio vidurio veikė kasmetė jungtinė Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus narių darbų paroda. Jau ketvirti metai iš eilės ji – teminė (2010 m. – „Stagnacija“, 2009 m. – „Nuogas kūnas“, 2008 m. – „Post scriptum“). Šįkart uostamiesčio fotografai gilinosi į tylos temą.
Pratęsė ilgametę tradiciją
Ilgamete tradicija tapusioje parodoje savo darbus pristatė 21 autorius: A.Katkovas, D.Vaičekauskas, G.Skudžinskas, R.Vaitkus, A.Sen-drauskas, A.Kalvaitis, K.Mizgiris, S.Jokužys, K.Slivskis, G.Survila, V.Butkus, A.Stubra, L.Kuliešienė, A.Darongauskas, A.Stanevičius, V.Karaciejus, A.Šeštokas, A.Rut-kaukas, R.Gabrys bei du naujai prie Klaipėdos skyriaus prisijungę nariai iš Mažeikių – J.Strazdauskas ir A.Tirlikas.
Parodos atidarymo metu buvo galima susipažinti ir su naujausiais Klaipėdos skyriaus narių fotografijų albumais. Jų užderėjo kaip niekad gausiai, net septyni: K.Slivskio „Moteris ir šautuvas“, J.Strazdausko „Žemaitijos rūkai“, G.Skudžinsko „Tyla“, V.Karaciejaus „Klaipėda. Laiko ženklai“, A.Sendrausko „Einblicke Bergen auf Rügen“, V.Strauko „Neringos peizažas“ ir A.Stanevičiaus „Atkaklioji Žuvėdra“.
Paroda „Tyla“ – ne tik dar vienas bandymas išjudinti Klaipėdos fotografus naujiems apmąstymams, paskatinti juos asmeninių temos interpretacijų vizualizacijai. Kaip teigė jau trečius metus LFS Klaipėdos skyriaus pirmininko poste pradėjęs Darius Vaičekauskas, tyla – tai ir atsakas į skyriaus narių replikas dėl praėjusių parodų temų, ir momentas, stebimas kai kurių autorių šiandienėje kūryboje, ir prieššventinis susikaupimo laikotarpis.
Daugumai tebėra aktuali
Kaip ir kiekvienais metais, parodoje dalyvavo kas norėjo, eksponuoti pačių autorių pasiūlyti darbai.
Kaip ir anksčiau, rengėjai jos metu ragino pristatyti paskutinių metų (ar specialiai parodai sukurtą) kūrinį. Tačiau ne visiems autoriams tai atrodė priimtina. Todėl šiuosyk ekspozicijoje, kaip, beje, ir ankstesnių metų, vėl buvo galima išvysti kažkur jau matytas fotografijas. Įvertinant aplinkybes, kad parodai pasirinktos Fotografijos galerijos erdvės stipriai apriboja eksponuojamų kūrinių skaičių ir autoriai save galėjo pristatyti tik vienu kūriniu, tenka pastebėti, kad ne visiems tai pavyko padaryti apgalvotai. Todėl, kaip ir ankstesniais metais, Klaipėdos fotografų metų paroda netapo nei skyriaus narių kūrybinių metų refleksija, nei naujų atradimų terpe.
Komentuodami tokį parodos rezultatą, Klaipėdos skyriaus fotografai kritikavo nesugebantį atsiplėšti nuo abejotinos vertės tradicijų renginio formatą, pačią parodos temą ir kolegų požiūrį į kūrybą. Tačiau, sprendžiant iš dalyvaujančiųjų aktyvumo, akivaizdu, kad ši paroda daugumai tebėra aktuali. Didesnė dalis fotografų yra tos nuomonės, kad tokia pa-roda yra reikalinga tiek autoriams, tiek visuomenei ir jos tęstinumas būtinas. Kaip teigė parodos organizatorius D.Vaičekauskas, „rezultatas yra toks, koks yra. Gerai, kad jis – įvairialypis, kvestionuojamas. Kiekvienas autorius yra atsakingas už savo darbą, už tai, ką jis rodo. O žiūrovai rezultatą patys gali pamatyti ir įvertinti“. Pirmininko teigimu, greičiausiai tokios parodos bus rengiamos ir ateityje, tačiau kokios jos bus, paaiškės tik laikui bėgant.
Tiesioginės interpretacijos
Daugumoje šios parodos fotografijų vaizdinės asociacijos su tylos sąvoka / reiškiniu pirmiausia buvo mezgamos per atmosferinius trikdžius: rūką, miglą, sniegą, kurie paprastai yra neatsiejama tyliojo paros meto dalis.
Brėkštantis rytas geležinkelio stotyje ar laukuose, kuriuose ganosi gyvuliai, taip pat kaip ir puraus sniego slopinamas miesto triukšmas ir nė mažiausio raibulio netrikdomas ežero paviršius formuoja daugiau ar mažiau įprastą ir gerai pažįstamą spengiančios tylos įspūdį. Gamtos ir urbanistiniai peizažai čia mistifikuojami, užklojami garsą sugeriančiu sluoksniu, prigesinančiu materialių objektų skambesį, nesvarbu, kas tai būtų – lapų šnarėjimas, jūros ošimas ar miesto ūžesys. Bet koks garsas čia pripažįstamas kaip trikdys ir apdairiai eliminuojamas iš kadro.
Tai – tiesioginės tylos interpretacijos. Pažįstamos ir atpažįstamos. Malonios ir įprastos. Nukeliančios į patirtis, išgyventas kažkada, ir taip noriai vis dar stimuliuojamas absoliučios vienatvės akimirkomis. Fantasmagoriškas realaus ir sąlyginio vaizdo santykis palieka užtektinai erdvės maloniai suvokėjo ir autoriaus komunikacijai, tačiau tokia vizualinė medžiaga neabejotinai yra rezervuota ir originalesnių tylos sandų čia aptikti sunku.
Kitos dimensijos
Palyginti taupų raiškos priemonių arsenalą naudojo ir kiti autoriai. Vieni jų suaktyvino meditacinį tylos sluoksnį, išreikšdami tylą per maldą ir susikaupimą, kraštutinių gyvenimiškų patirčių – mirties ir ramaus kūdikiško miego – kontrastą. Kiti iliustravo ją pauze ar neišsemiama tuštuma, atsiradusia tarp dviejų žmonių. Treti nužymėjo ką tik buvusių triukšmingų, bet dabar jau nebylių teritorijų kontūrus.
Šie darbai siejami jau su gyvenimiškomis patirtimis, konkrečiomis žmogaus veiklomis ir būsenomis. Akivaizdu, kad čia reali materija yra tik postūmis gilesnei kūrėjo ir suvokėjo kontempliacijai. Autoriai čia siekė užfiksuoti ne vaizdą, bet jauseną, atsirandančią iš santykio su juo. Tam kai kuriems prireikė tvirtesnio atspirties taško, kiti jį atrado įprastoje savo aplinkoje.
Tokia fotografija nepasiduoda skubotam ar paviršutiniškam vertinimui. Transliuojamos žinutės prasiplečia, sąmoningai ar nesąmoningai įveliant papildomas tylos sąvokos konotacijas. Per visą kadrą išsidriekęs fotografinis fonas studijoje čia tampa ne tik iškalbinga veiklos iliustracija, bet veikiau santykio su ta veikla atspindžiu. Ir tyla čia įsivyrauja žymiai anksčiau, nei spragteli fotoaparato užraktas.
Diskretiška, be pozos
Vienas laikas, kuriame sutelpa praeities, dabarties ir ateities kasdieniai ritualai, be kurių negali apsieiti nė viena gyva būtybė. Tai – miegas, kuris paprastai yra neatsiejamas nuo ramybės būsenos ir tylos. Savo naktį A.Rutkauskas padalijo į 10 lygių segmentų, užfiksuotų kas 15 min. 40-ties kadrų istorija nekintančiu laiko intervalu pasakoja apie patį autorių. Čia jis pats tapo savo kuriamos istorijos personažu ir pagrindine eksperimentine figūra. Melsva vaiduokliška šviesa niveliuoja tamsoje išskaidytus vaizdinius ir sudaro pokadrinio fiksavimo įspūdį. Režisūros nėra. Nėra ir pozavimo. Pirmame ir paskutiniame kadre – prieš miegą ir po jo savo paties veiksmo sutrikdytas autoriaus žvilgsnis.
„Man buvo įdomu pažiūrėti, kaip žmogus jaučiasi tyloje. Norėjau pažvelgti pats į save, kaip asmeniškai priimu tylą“, – komentavo įdomiausia pripažintą fotografiją A.Rutkauskas. Už ją jam buvo padovanotas pirmasis „XX a. Lietuvos fotografijos antologijos“ tomas. D.Vaičekausko teigimu, jeigu metinė paroda gyvuos ir ateityje, originaliausias darbas bus išskiriamas kiekvienais metais.
Atrodo, kad pastarųjų metų LFS Klaipėdos skyriuje rengiamos metinės universalių temų parodos gali turėti įvairias interpretacijas, įvairias vizualines išraiškas. Fotografams naudojant įvairią vaizdinę medžiagą. Tai – kūrybiškumo, improvizavimo klausimas, kuris neatsiejamas nuo kiekvieno autoriaus kaip menininko brandos. Belieka tik pasirinkti.
