Fotografijose – kita gyvenimo pusė
Birželio pradžioje Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13 L“ atidaryta ir iki liepos 26-osios veiks fotomenininko Rimaldo Vikšraičio personalinė paroda „Kitapus“.
Danguolė Ruškienė
Joje eksponuojami kūriniai iš fotografijos ciklų: „Skerstuvės“ (1982–1986), „Pavargusio kaimo grimasos“ (1998–) ir „Vienkiemio godos“ (2002–). Šios R.Vikšraičio fotografijų serijos sulaukė didžiausio Lietuvos ir užsienio meno vertintojų dėmesio, o 2009 m. Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“ (Prancūzija) nuotraukos iš jų pelnė autoriui „Metų atradimo“ apdovanojimą. Tai neabejotinai liudija aukštą R.Vikšraičio kūrybos vertinimą ir aktualumą nūdienos meno kontekste. Tarptautinis pripažinimas lėmė, kad pastaraisiais metais dažniausiai užsienio šalyse pristatoma būtent R.Vikšraičio fotografija. Jo parodos surengtos Londone, Pekine, Poznanėje, Glazge, Vienoje, Hagoje, Madride ir kitur. Lietuvių fotomenininko kūriniai jau papildė ne vieno pasaulio muziejaus, galerijos ir privataus kolekcininko rinkinius. Parodą uostamiestyje organizavo VšĮ „Meno menė“, kuratorė – šių eilučių autorė.
Bando apčiuopti kraštutinumus
Tiesiogiai su kaimo gyvenimu susijęs fotografas įgyja tam tikrą pranašumą miesto fotografų, fotografuojančių kaime, atžvilgiu.
Autoriaus kilmės šaknys, kaip ir gyvenimiška patirtis, didžia dalimi gali nulemti jo raiškos priemonių arsenalą bei temos pateikimo formą. Tam įtakos turi ne tik gyvenamoji vieta – didesnis ar mažesnis atotrūkis nuo fiksuojamosios realybės bei asmeninis santykis su ja, bet ir šiandieninė visuomeninė situacija – privatumas ir nykstantis žmonių pasitikėjimas, kas, be abejonės, apsunkina kūrybinį procesą. Todėl natūralu, kad čionykščio autoriaus santykis su aplinka visuomet bus pagrįstas intymesniu nei prašalaičio jo ir subjekto tarpusavio ryšiu.
Būtent tokią situaciją stebime R.Vikšraičio kūryboje. Jo humanistinė pasaulėžiūra, grindžiama artimu ryšiu su herojumi ir jo aplinka, lemia žymiai intymesnį fotografo ir fiksuojamo subjekto santykį.
Nors šio autoriaus darbus galima būtų priskirti kaimo fotografijai, skirtingai nei lietuvių fotografijos klasikai, R.Vikšraitis savo aplinkoje ieško ne nostalgiškų kaimo vaizdų – išeinančio gyvenimo pėdsakų ar vangiai modernėjančių kraštovaizdžių, bet bando apčiuopti socialinius kraštutinumus, ten gyvenančių žemiausių visuomenės sluoksnių tragizmo priežastis. Fiksuodamas laipsnišką kaimo žmogaus degradaciją, jis atskleidžia šios visuomenės individo atitrūkimą nuo senojo kaimo tradicijų, kas daugiausia lemia savotišką jo neįgalumą planuojant ateitį. Fotografas konstatuoja ne tik tradicinių tautos vertybių nuosmukį, bet ir visišką jų sunykimą bei formavimąsi naujų, jokiu būdu negalinčių pretenduoti į reprezentacinį tautos / kaimo įvaizdį.
Skaudžiausiai prasigėrusio kaimo tragizmas atsiskleidžia pakitusiuose šeimos santykiuose – vyro ir žmonos bei tėvų ir mažamečių vaikų. Čia nelieka nė lašelio pagarbos ne tik senatvei, bet ir savo sutuoktiniui – mielai mainomasi tiek žmonomis, tiek vyrais, o vaikai auga neprižiūrimi. Žmonių uždarbis matuojamas degtinės buteliais, o mažieji savo žaidimams renkasi pačius netikėčiausius buities daiktus. Akivaizdu, kad nusigėrusių tėvų be priežiūros paliekami vaikai savimi rūpinasi patys. Jie, gal ir būdami tėvų džiaugsmas, tikrai netampa nuolatiniu jų rūpesčiu.
Herojai – iš tariamų paribių
Fiksuodamas marginalinius herojus, R.Vikšraitis ne moralizuoja, o apie juos kalba kaip apie likimo nuskriaustuosius. Savo darbuose nužymėdamas laipsnišką jų degradaciją ir akcentuodamas skaudžias gyvenimo patirtis, jas sieja ne tiek su paties žmogaus pasirinkimu, kiek su aplinkybių nulemtomis sąlygomis – ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių jo herojus neįstengė išspręsti. Fotografo objektyvas bando aptikti ne paviršutinius žmogaus tragizmo požymius, bet siekia prasiskverbti žymiai giliau – ieško sąlyčio taškų su jo likimu, jo drama.
Gyvendamas šalia ir išlaikydamas nenutrūkstamą ryšį su šiais žmonėmis, jis kaip niekas kitas priartėja prie jų gyvenimų. Tačiau R.Vikšraitis nesiekia objektyvumo. Jo fotografijoje visuomet jaučiamas fotografo buvimas. Autorius ne tik papildo reportažinį metodą daline kadro režisūra, taip sukurdamas savitą autorinį braižą, bet ir iš naujo permąsto šiandienio žmogaus vaizdavimo formas, nulemtas jo gyvenamosios erdvės ir bendruomeninių santykių pokyčių. Išreikšdamas subjektyvią savo būseną, fotografas kartu ieško ir fiksuojamo vaizdo esmės, siekdamas atskleisti jį tokį, koks jis yra iš tikrųjų.
Nuogas kūnas – irgi būdas
R.Vikšraičio fotografijoje nuogo žmogaus vaizdavimo formos paneigia bet kokius akto žanro stereotipus.
Analizuodamas ne marginalinių herojų kūnus, o jų būsenas, autorius formuoja socialinius pranešimus-iššūkius visuomenei.
Jo kūrybai būdingas natūros akcentavimas, sumišęs su grotesku ir ironija, papildo kaimo žmogaus paveikslą naujais bruožais. Sąmoningai įvestos realybės korekcijos dar labiau paaštrina situaciją ir pateikia savotiškus fotografinius akibrokštus, vedančius į akistatą su socialiniu žmogaus nuosmukiu, dažnai eliminuojančiu bet kokio žmogiškojo orumo pėdsakus.
Aplenkdamas psichologines analizes, fotomenininkas apsiriboja pačios realybės diktuojamomis formomis, savyje jau talpinančiomis pakankamą realaus grotesko dozę. Nuogas herojaus kūnas jo fotografijoje – dar vienas būdas kalbėti apie socialines problemas.
Dramatišką žmogaus paveikslą ar situaciją dažnai fotografas sąmoningai ironizuoja. Kartais autorius objektyvui patiki savo kūną.
Erdvės ir situacijos, į kurias R.Vikšraitis patalpina save, jo kūryboje atskleidžia naują aspektą – polinkį ironizuoti ne tik savo herojų, bet ir save patį.
Kaip teigė fotografas, „humoras ir ironija čia yra būtinybė, kad galėtum tikrovę prisileisti taip arti ir kartu likti nepažeidžiamas“.
Suvokimo specifika
Meninio vaizdo kūrimo specifiką R.Vikšraičio kūryboje lemia ne tiek formalios fotografinės raiškos priemonės, kiek dokumentinis nuotraukų pagrindas, sukuriantis įtikinamą ir paveikų fotografinį vaizdą.
R.Vikšraičio fotografijose įamžinti vaizdai yra ir jo paties gyvenimas.
Nuotraukose – ne tik pažįstami žmonės, kaimynai, jaunystės draugai ar jų vaikai, bet ir fragmentai to gyvenimo, kuriame dalyvauja pats autorius.
Būtent dėl šios priežasties, kaip teigia daugelis šiandieninių fotografijos kritikų, šio fotografo nuoširdumu patikima gana greitai, o kūrybos etikos ir moralės klausimai tampa ne tokie aktualūs.
Tačiau visų svarbiausia – aiškiai reiškiama autorinė pozicija, kuri dažnai išreiškiama ne tik nusižengiant meninės fotografijos kanonams – naujai pritaikant formalias raiškos priemones, bet ir kritiškai dalyvaujant, provokuojant kritinį suvokėjo mąstymą, kuriam pastarasis ne visuomet yra pasiruošęs.
Besižvalgydamas po socialinio gyvenimo periferijas, R.Vikšraitis demaskuoja egzistencinius žmogaus išgyvenimus tam, kad paskatintų atkreipti dėmesį į visai žmonijai aktualius klausimus.
Įtikinamus fotografinius vaizdus kaip pranešimus autorius adresuoja visai visuomenei.
Ir nors sunku įtikėti tuo, ką matai, bet abejoti taip pat jau neįmanoma. Kaip neįmanoma ir pasilikti abejingam.
