Fotografo monologas apie laiką

Fotografo monologas apie laiką

Klaipėdos fotografijos galerijoje veikia klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Rutkausko autorinė paroda „Sava erdvė – Klaipėdos g. 14“.

Ši paroda – antroji personalinė autoriaus kūryboje. Per
parodos atidarymą fotografijos gerbėjams buvo pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus išleistas pirmasis A.Rutkausko kūrybą apžvelgiantis (tiesa, fragmentiškai) leidinys – parodos katalogas.

Šįsyk A.Rutkausko fotoparodoje – natiurmortai iš asmeninių daiktų. Kitaip dar juos būtų galima pavadinti natiurmortais laike arba laiko natiurmortais. Autorius suvokėjo dėmesiui pateikia du fotografijų ciklus – „Daiktai palėpėje“ ir „Mano kiemas“. Sudarydami vientisą tematinę liniją, nuotraukų ciklai yra gana skirtingos stilistikos.

„Daiktai palėpėje“ (2007 m.) – objektai, jau praradę buitinę paskirtį. Dabar jie – laiko liudininkai, atėjusiųjų, čia gyvenusiųjų ir išėjusiųjų palikimas. Fiksuodamas juos, autorius siekia atgaivinti ir įamžinti asmenines patirtis, šeimos istorijas. Visas dulkes, suneštas laiko ir nemalonių prisiminimų, švelniai nupučia, paskandindamas tirštoje migloje. Tai tampa sapnu, praėjusio gyvenimo vizija.

Išblukę vaizdai simuliuoja jų neapibrėžtumą ir įmanomą daugiaprasmiškumą. Tikroji daiktų paskirtis – seniai prarasta, nauja – neįgyta. Pasirinkdamas ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai artimą objektą, autorius linkęs jį idealizuoti, mistifikuoti. Tačiau ir čia svarbiausia jam išlieka forma. Erdvė išvaloma nuo pašalinių daiktų, objektas – nuo bereikalingų detalių, o nuotrauka – nuo nepageidaujamų prasmių.

Estetizuota, išgryninta fotografija nėra grindžiama racionalia nuovoka. Fotomenininkas leidžia pačiam suvokėjui susikurti fotografinių vaizdų prasmes. Jis pateikia ne atsakymą, o klausimą. Priešingai nei jaunieji lietuvių fotomenininkai, fotografas nesiekia hiperrealaus daikto atspindžio, nesiryžta detalesnei jo analizei. Jis tik prisiliečia prie jo paviršiaus, suvirpina jį saulės šviesoje, taip įkvėpdamas akimirką gyvybės, užfiksuoja ir palieka toliau dūlėti.

Šiame fotografijų cikle erdvės ir daiktai – materialūs, vieta identifikuojama paties kūrėjo, o laikas simuliuoja praeities apibrėžtis. Autorius pasakoja savo ir artimųjų gyvenimo istorijas per realius daiktus – daugiau ar mažiau dėvėtus, su ryškesniais ar jau visai išblukusiais pirštų atspaudais, įrodančiais jų buvusią priklausomybę vienam ar kitam asmeniui.

Pasak A.Rutkausko, nuotraukoms pasirinkta sepija primena jam tą seną laiką, tiksliau perteikia fiksuojamų erdvių ir objektų būseną, jo paties emocijas. Be abejonės, sepija yra ir dar viena priemonė niveliuojant fotografuojamus objektus ir surikiuojant juos į vieną laiko atkarpą.

Kita objektų grupė fotografijų cikle „Mano kiemas“ (2002-2007 m.), priešingai pirmajai, vartojama ir dėvima šiandien. Jie – gerai pažįstami iš mūsų pačių buities. Fiksuojami labai įprastai daiktai regimi taip, kaip regėtų juos bet kas ir bet kur. O kažkas nepaprasto šiame žvilgsnyje vis dėlto yra.

Frontalumas, kiek gluminantis daiktų „pozavimas“ atsigręžia į suvokėją netikėtu rakursu – A.Rutkauskas, pateikdamas žiūrovui įprastą objekto pozą ir tokiu būdu padiktuodamas jo atpažįstamumą, čia pat jį pradeda klaidinti. Iliuzorinė spalva, nebūdinga tam ar kitam daiktui, formuoja fotografinius piešinius ir pamažu praranda bet kokį ryšį su realybe. Tokiu būdu, tarsi ir įsileisdamas į savo asmenines erdves, autorius jas išlaiko paslaptyje. Tiesa, išlaiko paslaptyje jų realų vaizdą ir parodo tik tą pasaulį, kurį mato (ar kuria) pats. Kai kurie objektai sunkiai atpažįstami, fotografas improvizuoja, kaitaliodamas daiktų reikšmes žaidžia sąvokomis „realus“ ir „išgalvotas“.

Šiuolaikinėmis technologijomis aktualizuoti kasdieniai objektai stipriai koreguoja ne tik kadro estetiką, bet taip pat formuoja naujus fotografijos suvokimo modelius. Kartais pernelyg dekoratyvūs kadrai išduoda autoriaus pastangas bet kokia kaina izoliuoti fiksuojamus objektus nuo realybės.

A.Rutkausko kūryba, kaip ir daugumos jo kartos fotomenininkų, formavosi lietuvių fotografijos mokyklos veikiama. Todėl net ir čia, fiksuodamas statiškas materijas, autorius neišsižada reportažinio metodo, retai kada nutolsta nuo dokumentinio jų pagrindo. Tik pamažu iš grynojo reportažo pereina į labiau estetizuotą, dekoratyvią fotografinę formą. Kaip teigė pats menininkas, kadro savo nuotraukai visuomet ieško realybėje ir tik išimtiniais atvejais jį iš dalies, o dar rečiau visą, surežisuoja.

Sustingusius daiktus ir erdves išjudindamas šviesa ar ryškia spalva, fotografas siekia įtikinamo sapno, vizijos įspūdžio. A.Rutkausko fotografijoje šviesa – ne tik pagrindinė išraiškos priemonė, bet neretai būtent ji tampa savarankišku nuotraukos herojumi, siužeto dalimi ar net pagrindu. Nostalgiškai, gal kiek slogiai palėpės nuotaikai oponuoja skaidri ir žaisminga kiemo atmosfera. Tiek vienu, tiek ir kitu atveju erdvės – apibrėžtos, ankštos, išaugtos, daugiau ar mažiau ribojamos ne tik kadro, bet ir tamsos.

Tik tais retais atvejais, kai autorius fiziškai pernelyg priartėja prie objekto, tarsi nežinodamas, kad kadras turi ribas, objektas fragmentuojamas. Todėl ten, kur nepatenka šviesa ir daiktai skendi tamsoje ar kadro riba anuliuoja dalį informacijos, jie lieka nepastebėti ir nepažinti. Sąmoningai ar nesąmoningai fotomenininkas supažindina tik su dalimi savo istorijos, likusi dalis lieka skendėti tamsoje.

Bylodamas apie laiką ir meninės kalbos elementais pasirinkdamas daugiau ar mažiau realius asmeninės aplinkos objektus, autorius konstruoja komunikaciją tarp praeities ir šiandienos. Šios komunikacijos fone jis bando įvertinti ne tik savo gyvenimiškąją, bet ir kūrybinę patirtį. Ir čia vėl stebina gudri fotografijos savybė – parodyti, pirštu bakstelėti į tai, kas kasdien kontaktuoja su mūsų akimis, bet paprastai lieka nepastebėta. Galima teigti, kad daiktai taip pat sėkmingai gali prabilti apie laiką kaip ir žmonių veidai, tik reikia sugebėti juos prakalbinti.