Fotografuoja erdvę
 |
| Fotomenininkui Gintautui Trimakui peizaže labiau rūpi ne masteliai, o atmosfera ir erdvės pojūtis. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka |
RITA BOČIULYTĖ
Lietuvoje ir užsienyje plačiai žinomas vilnietis fotomenininkas Gintautas Trimakas Klaipėdos Baroti galerijoje surengė fotopeizažų parodą, kurioje iškabino 13 naujų, dar niekur nerodytų, specialiai šiai parodinei erdvei parinktų darbų. Jie gimė rudenį ir pavasarį menininkui vaikštinėjant pajūriu. Tai, anot jo, – trijų metų epizodai iš Palangos, Nidos, Preilos.
Po remonto atsinaujinusioje galerijoje įrengtas specialus ekspozicijos apšvietimas tik dar labiau pabrėžia, jog tai tradicinė, nespalvota, kitaip tariant, sidabrinė fotografija, jokių naujoviškų technologijų ir netgi jokių G. Trimakui būdingų konceptų. Visos fotografijos darytos a la prima sena dumpline fotokamera. Paroda labai rami, skamba estetiškai, jaukiai, bet ne viskas taip paprasta, kaip atrodo…
Kiekvienoje fotografijoje – arba plokštumos, arba tik viena dėmė ryški, o kitur vaizdas „išplaukia“… Ir atsiveria padūmavusi, gyva, laisvai alsuojanti erdvė. „Noriu pasidalinti mintimis apie pabuvimą vienam, su erdve ir laiku, ne tik apie jūrą ir peizažą“, – sakė G. Trimakas per vernisažą.
Prie jūros jis nuo devynerių metų kasmet ilsisi. Kai čia ištrūksta, atsiveža kamerą. Pastaraisiais metais dažnai atvažiuoja į praktiką su studentais, kuriems Vilniaus dailės akademijoje dėsto fotografijos pagrindus. „Mokau ir pats kažką darau. Pabūnu prie jūros, palieku tą savo jausmą fotografijose. Čia svarbiausia – atmosfera, erdvė. Čia aš visai ne konceptualus, ko visi paprastai iš manęs tikisi“, – šypsosi parodos autorius, pridurdamas, jog naujoji ekspozicija – kažkas tarp romantikos ir asketizmo. Anot jo, galbūt tai, ko pasiilgstame, ne visada sau galime leisti… Kaip įrodymas, kad kai ką gali padaryti ir pats. Tarkim, įsiklausyti į erdvę ir save, nesigėdinti jausmų.
Tris dešimtmečius fotografuojantis G. Trimakas ištikimas sidabrinei fotografijai, jos ryškinimui ir spausdinimui rankomis. Jis nedaro spalvotų nuotraukų. „Manau, kad ir nespalvotoje fotografijoje vis dar yra ką veikti, – tvirtina jis. – Bet aš nesu naujų technologijų ir spalvotos fotografijos priešas.“
Žymaus fotomenininko kūriniai turi dar vieną ypatingą bruožą. Jie visi atsiradę a la prima. Nė vieno atsitiktinio kadro. Kitaip tariant, vienas kadras – viena nuotrauka, ir jokių dublių. „Nereikia tų dublių, jei vaizdą matai“, – tikina G. Trimakas.
