„Frank’Einstainas“: tarp „workshopo“ ir spektaklio

„Frank’Einstainas“: tarp „workshopo“ ir spektaklio

Audronės Žigaitytės opera-fantasmagorija „Frank’Einstainas –
XXI amžius“ vos tik pradėta anonsuoti susilaukė įvairių nuomonių – šalininkai prognozavo pasisekimą, oponentai – fiasko. Akivaizdu, kad kraštutinės nuomonės šiandien, kai opera jau nuskambėjo, tik paaštrėjo, bet gali būti, kad kai kurie buvę oponentai ta proga susivienijo po vienos nuomonės vėliava…

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdietiškas Svynis Todas?

Kultūros istorija gali pateikti aibę pavyzdžių, kai buvo pasiskolintas ir perkurtas gerai žinomas siužetas. Vertintas šis veiksmas irgi įvairiai – štai Mišelis de Montenis, kritikavęs italų komediografus, perdirbančius Terencijaus ar Džovanio Bokačo siužetus, tvirtino, kad autoriai, naudojantys jau esamą sukurtą medžiagą, ieško kažko solidesnio, autoritetingesnio, nei kad yra patys.

Teigti, kad A.Žigaitytė-Nekrošienė „pasinaudojo“ Mari Šeli, ieškodama užuovėjos ar norėdama solidžiau atrodyti, nešautų į galvą – operos autorei titulų netrūksta (kai kurie jų tikrai daro įspūdį ir kelia pagarbą). Nors prieš valią kirba eretiška mintis, kad opera gimė ne tiek iš didelio poreikio pranešti svarbią, niekur negirdėtą, nenuvalkiotą, originalią idėją, kiek iš noro sukurti klaipėdietiškąjį Svynį Todą – drąsų, kiek šokiruojantį, tiesmukai, nepatogiai tam tikromis temomis kalbantį, su siaubo prieskoniu spektaklį, beje, – bent taip atrodo iš šono – paklausų produktą.

Originalios traktuotės nerasta

Pasirinkęs peržaisti žinomą (tiesiog kito autoriaus) kūrinį menininkas visada rizikuoja. Ar pavyks kūrybiškai transformuoti, originaliai, plastiškai interpretuoti tai, kas gali būti laikoma pradžia, ištakomis, kas galbūt formavo stilių, kryptį ir pan.?

Tarkime, Pablo Picaso ciklo pagal Eduardo Manė paveikslą „Pusryčiai ant žolės“ niekaip nepavadinsi paviršutiniška kopija, siauraplaniu įsivaizdavimu, tuščiu kartojimu ar neskoninga interpretacija – P.Picaso darbai liudija ne bejėgišką atramos, temos ieškojimą, o dailininko savarankišką kūrybinę liniją (programą), jo talentą suteikti E.Manė paveikslui „antrinį“ gyvenimą. O Justo Tertelio pjesė „Sudie, Idiotai!, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“ labiausiai verčia svarstyti apie plagiavimo ir kūrybingo citavimo (interpretavimo) santykį. Kokiu keliu eina A.Žigaitytė?

Tiesą sakant, originalios traktuotės autorė (tiksliau – viena iš libreto autorių. Libreto bendrakūrėjas – Arvydas Nekrošius) nesiūlo – paprasčiausiai pasiskolina pagrindinę M.Šeli pasakojimo matricą: žmogus, sąmoningai ar ne geidžiantis užimti visagalio kūrėjo vietą, bando sutverti gyvybę „iš nieko“. Tik M.Šeli sukurtas jaunas mokslininkas Viktoras nori išspręsti mirties ir gyvybės lygtis, įveikti mirtį, o A.Žigaitytės Profesorius siekia sukurti tobulą žmogų, kurį nori priešpastatyti išsigimstančiai, degraduojančiai žmonijai, inertiškai miniai, kurios jis – mąstantis žmogus – negali pakęsti. Abiem atvejais žmogaus kūrėjo ketinimas prilygti Tvėrėjui (gamtos kūrybai) yra pasmerktas nesėkmei: tai kova tarp gigantiškų norų ir ribotų galimybių; tarp užmojų ir procesų, kurie nepavaldūs paprastai laboratorinei logikai.

Demaskuoja Lietuvos realybę

Akivaizdu, kad opera-fantasmagorija „Frank‘Einstainas – XXI amžius“ siekia demaskuoti (šiaip jau ne kartą demaskuotą) XXI amžiaus Lietuvos realybę, kurios pagrindiniai buožai – lėkštumas, vulgarumas, paviršutiniškas patriotizmas, pragmatizmas, nužmogėjimas, gyvybės nuvertėjimas etc.

Autorė savo operos veikėjus – šiuolaikinės Lietuvos „statistinę masę“ – įkurdino bare prie TV ekrano, transliuojančio krepšinio pergales; prie stalų, ant kurių garuoja kiaulių kojos (galvos) ir putoja alus. Šiuolaikinio statistinio lietuvio simbolis – kiaulė, todėl tad tikriausiai scenoje ir siautėja knyslėti padarai rudais kombinezonais. Toje „visatos subinėje“ glaudžiasi ir darbo netekęs firmos „Mc’Chicken“ vairuotojas (Virginijus Pupšys), ir rožinėse svajose paskendę įsimylėjėliai (Judita Butkytė ir Tomas Pavilionis), ir Profesorius (Andrejus Kalinovas), retkarčiais išlendantis iš laboratorijos pasižvalgyti, „kaip gyvena, valgo, šika“ masės.

Dengtis eksperimentu – patogu

Ši opera – tai savotiškas koliažas, sudurstytas iš įvairių elementų: rečitatyvų, estradą primenančių meilės duetų, technomuzikos rit-mų, vaizdo projekcijų, draminių dialogų, arijų ir pan.

Ekspresyvus, tragikomiškas (gal labiau komiškas), paradoksalus, fantasmagorijos (jai būdingi keisti, iliuziniai liguistos vaizduotės ar optiniais prietaisais sukurti vaizdai) kostiumu aprengtas kūrinys neatrodo itin sklandžiai „sulipęs į visumą“. Jis eklektiškas ir pernelyg atsidavęs fatumui – atsitiktinumui čia ir dabar atrasti geriausią išraišką, intonaciją, santykį (po eksperimento sąvoka patogu slėptis – neretai sėkmingai – tikintis išvengti kūrėjo atsakomybės arba sulaukti netikėtų atradimų). Atrodo, kad siekiama dirbtinai sutrikdyti žiūrovą kuriant dviprasmybes bei blaškant dėmesį alternatyviomis reikšmėmis, kurios tarpusavyje kovoja dėl savotiškos pirmenybės tekste ar scenoje, bet taip ir nepasiekia jos. Girdimi (ir skaitomi) tekstai signalizuoja meninės kalbos pojūčio trūkumą: tekstai neturi vidinio skambesio, ritmo etc. Čia šauniai galėjo talkinti koks poetas, bet netalkino, todėl personažų kalba pasiklydusi tarp slengo ir literatūros, meniniu atžvilgiu – prasta (bet ne vienos įžvalgos ir palyginimo pavydžiu). Kalbos logika ir psichologija ignoruojama, nors kalbai šiame kūrinyje tenka didžiulis krūvis.

Veiksmas veržiasi iliustruoti

Ilgas, teatrališkas operos „prologas“ – tarsi epizodas iš šiuolaikinio šokio spektaklio, demonstruojančio subtilią plastiką, – pažadino viltį pamatyti elegantišką, modernų, išbaigtą reginį. Deja, šis įvadas vėliau niekaip nesusietas su tolimesne veiksmo eiga bei raiška.

Režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė teigė norėjusi „sunaikinti štampus ir tikrą gyvenimą perkelti į sceną arba sceną į gyvenimą“. Tai jai pavyko – pirmasis fantasmagorijos veiksmas kaip reta gyvenimiškas, tiesmukas, kartais – įdomus, dažniau – mėgėjiškas, rėksmingas. Antroji dalis byloja subtilesne teatrine kalba, nors banalių (baltrūbiai įsimylėjėliai žiedlapių rate), statiškų mizanscenų (Profesorius savo laboratorijoje su trimis nebyliais padėjėjais ir trimis kalbančiomis galvomis; Profesoriaus pokalbis su Barmenu bare; Profesoriaus susitikimas su Komisaru ir kt.) apstu. Apskritai scenos nevienalytės, o jų stilistika pati įvairiausia – nuo didingų apreiškimų (pareiškimų) iki primityviai interpretuojamų jausmų. Realizmas, sentimetalizmas, „popsas“ čia gyvuoja lygiomis teisėmis, bet nugali „workshopinis“ stilius. Veiksmas veržiasi „pažodžiui“ iliustruoti libretą.

Artistams teko sunki misija

Muzikinio teatro artistams teko sunki misija: neturėdami (neatradę?) pakankamai erdvės vokalinių galimybių demonstracijai, jie privalėjo iškelti dramos teatro aktorių amuniciją: sceninę kalbą, judesio plastiką, improvizatoriaus talentą.

Bene ryškiausiai (ne tik dėl vilkimos geltonos striukelės) „suskambėjo“ V.Pupšio skiauterėtasis firmos „Mc’Chicken“ vairuotojas, „Broilierio dainelę“ pavertęs savotišku repu (hip hopu?) ir laužyto ritmo muzikinį numerį praturtinęs tokiais pat laužytais, ekspresyviais judesiais. Ryškesnės judesio raiškos pristigo baro šokėja Dalia-Dolly (Loreta Ramelienė), libreto neapdovanota aiškesnėmis siekiamybėmis; trafaretiškais pavidalais scenoje stojo padavėja Marytė (Daiva Dervinytė), Mergina ir Vaikinas. Gaila, kad ir Frank’Einstainas tebuvo toks „pusiau“ – užkoduotas dramai, o visą laiką vienodai tragiškas, šaltas (nors jo vidinis turinys kur kas turtingesnis už bet kurio kito veikėjo. Įskaitant ir Profesorių.). Kaip ir scenovaizdis, apgyvendinantis technologijų guodžiamą vienatvę ir šaltį, kurio po spektaklio nesinori neštis namo.

P.S. Iš specialistų „Durims“ nepavyko gauti šio kūrinio muzikos vertinimų. Jį matę uostamiesčio muzikologai atsisakė apie tai kalbėti, teigdami, jog čia muzikos tiek mažai, kad jiems nesą ką komentuoti.

by admin