Freskomis papuošė Klaipėdos universitetą
Rita Bočiulytė
Uostamiesčio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas pasidabino klaipėdietės tapytojos monumentalistės Angelinos Banytės freskų ciklu.
Kūrė dvejus metus
Pastaruosius dvejus metus tapytoja turėjo gražaus, trokštamo darbo pagal profesiją. Pernai Lėbartų kapinių koplyčioje ji sukūrė mozaiką, Nidos centre galima pamatyti jos naujausią sgrafitą, o šiemet dailininkė džiaugiasi vėl galėjusi tapyti freskas.
Pasak A.Banytės, sieninė tapyba, freskos ir sgrafitai, deja, – vis retesni užsakymai. Bet fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys užsispyrė ir pasiekė savo – surado tam lėšų. Sieninė tapyba padabino aštuonias Humanitarinių mokslų fakulteto pastato antrojo aukšto nišas. Po dvi skirta Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos didiesiems – M.Valančiui, S.Daukantui, M.Mažvydui ir J.Bretkūnui. Keturias nišas A.Banytė jau ištapė pernai, o šiemet rugsėjo pradžioje užbaigė visą ciklą. Kiekviena iš aštuonių freskų – maždaug dviejų kavadratinių metrų dydžio.
Kad būtų kaip knyga
Dailininkė pasakojo, kaip pamažu šlifavo sienas, dengė jas specialiu gruntu, paskui labai plonu sluoksniu tapė akrilu… „Turėjau idėją, kad būtina tą sieninę tapybą susieti su aplinkos architektūra. Ir norėjau, kad tos freskos būtų kaip knyga, – kad žmonės į jas žiūrėtų tarsi versdami ir skaitydami knygos puslapius. Kad iš jų kvėpuotų mūsų kultūros istorija, nekintančios jos vertybės, – aiškino A.Banytė.
Freskose ji ištapė tų laikų simbolius ir vaizdus, XVI a. popieriaus vandens ženklus, įkomponavo M.Valančiaus, S.Daukanto ir M.Mažvydo portretus ir monogramas, taip pat autentiškus jų tekstus autentiška kalba. Jų fragmentus parinko R.Balsys su fakulteto dėstytojais.
„Gauti tokią užduotį ir ją įgyvendinti man buvo didžiulis džiaugsmas, – tvirtino A.Banytė. – Labai norėjau. Juolab universitete, kurio erdvė – vieša, visi pamatys. Man dirbant praeidami žmonės sustodavo, negailėjo gerų žodžių, fakulteto darbuotojai visaip kaip padėjo. Likau sužavėta tos vietos šilta, kultūringa aplinka ir žmonėmis.“
Tapyti sienas – malonumas
A.Banytė Klaipėdoje gyvena ir kuria nuo 1976-ųjų. Tai miestas, kuriame dailininkė svajojo gyventi. Pirmasis jos kūrybinis darbas baigus Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademija) buvo freska Palangos „Gintaro“ poilsio namuose (1975–1976). Dabar jos freskos su sgrafitais puošia ir Klaipėdos miesto ligoninę, jų esama mokyklose, sanatorijose ir bažnyčiose. Dailininkė užsiima ir molbertine tapyba, yra surengusi dešimtis abstrakcijų, portretų ir daiktų natiurmortų parodų. Naujausius savo molbertinės tapybos paveikslus šiemet rugpjūtį ji pristatė jubiliejinėje autorinėje ekspozicijoje „Klaipėdos galerijoje“. o šiemet jos keliametris tapybos „Skiautinys“ pateko į 2-osios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės ekspoziciją.
„Vis dėlto freska yra mano, tai man pati artimiausia kūrybos sritis. O molbertinė tapyba niekada man tiek džiaugsmo neteikė, – prisipažino A.Banytė. – Ko gero, nuo mokytojo labai daug priklauso. Dar institute, studijuodama pas S.Veiverytę, supratau, kad tai man labiausiai patinka. Ir technologija, net pačiai tinkuoti nedideliais lopeliais – koks malonumas!.. Deja, namai dabar greičiau pastatomi, nei tokie darbai sukuriami. Ir kam reikia tų freskų naujuose pastatuose?.. Kur ten jas padėsi, sienos gi stiklinės. Nebent senuose, restauruojamuose statiniuose, dar išsaugojusiuose žmogaus rankų šilumą, tai gali atsirasti.“
