Gabija Kalaušytė
 |
| Ričardo Šileikos nuotrauka |
Siuntinys
Tai ne kalnų trobelėje
Palikti atšalę obuoliai cinamono
Einantiems, trupinių nebarstantiems,
Tai tik siuntinys,
Nutylėta kaklaraište perrištas.
– – –
Ji bėgiojo kojomis,
Apautomis lelijomis,
Šuliniuose gėrė akvarele ištapytą vandenį,
O grįžus į trobelę
Įvaikintas lakštingalas maitino
Skambėjimu, išvogtu
Upės akmenų.
– – –
Jis buvo paukštis,
Snapu atrakinęs virbus geležinius,
Medinio griūvančio bokšto.
Čia jis susinešė lizdą
Išdžiuvusių plukių
Ir vaiduokliais pilies gąsdino
Lakštingalas, retėjančių plunksnų.
– – –
Dar buvo berniukas,
Jojantis ne ant žirgo baltuolio,
Saulės myluoto.
Jojo jis asilaičiu,
Rastu pasigėrusiu laime.
Žaliais laužais ir svylančiu cinamonu
Viliojo trobelės gyventoją.
– – –
Jie sekė ateitis,
Neišpasakotas ir neparduotas paukščių,
Sluoksniuotas metų skirtingų
Žemuogės lapų,
Susisukusių nuo saulės tylėjimo
Į vieną rūkstantį dūmą.
Plaukia
Raudonų lelijų upe
Vaikšto valtelė,
Iš šermukšnio šakelių padirbta,
Kvepia skęstantys akmenys
Skaudžiai bandę ją sužaloti.
Kiekvienas žingsnis upę užgauna.
Dievas pastumia irklais gulbes
Pasilenkia ir žuvis aprėkia.
Bratislava
Prancūzai, batukais vaškiniais,
Dunojaus pakrantėje stato laivus
Mėlynų burių.
Žuvėdros, suluošintom kojom,
Spjaudos akmenimis
Tai jų toks mažytis karas.
Mažytė garbanė, išbaidžiusi pakelės šmėklas,
Vedas už pavadėlio tėvą,
Nutilusį automatą lošimo.
Šlapi pageltę akmenys-
Žymekliai klasių.
Mergiotė basa šokinėja
Meta centą, dabar negaliojantį.
Taip čirškia paprikos kepinamos
Prancūziškuos induos
Ir kvepia įšylantis dumblas.
Inkaras žemai į mėnulį įkaltas.
Ąsočiai ne brangakmeniais išpaišyti.
Lyg verkia mėnuo nujausdamas atilsį
Apgirsta statytojai ir klasių lošėjai.
Iš kalnų
Kai moterys Dunojuje skalbia
Kalnakasių kelnes, byra centai sunkiasvoriai
Ir nendrės stiebias į dangų,
Prašydamos kūnui pagelbėt.
– – –
Niekas manęs nepriartins
Prie motinos vilkės, kurios vaiką
Dabar priemenėj apžiūrinėja medžiotojo sūnūs.
Man iltis puikiai tiks prie naujojo vėrinio.
– – –
Čia mažos šamanės
Pasirenka sudėtingiausą trasą
Ir kiekvieno medžio paukščiui
Numeta po uogą raudoną.
– – –
Ėdžios seniai sulūžusios,
Naktimis paklydusių deginamos
Ir skęsta žemėlapiai tirpstančiame sniege.
Paryčiais kalnų triušiai žaidžia prišalusių ūsais.
– – –
Kai pasieki viršūnę aukščiausią,
Reikia užsikimšti ausis
Ir kramsnoti sniegą,
Griūti kaip stovi.
Mosikuoti rankomis, kojomis.
Taip pagimdyti angelai iškart dangų papildo
Arkties ramadanas
Su vasarinių aviečių sauja
Neišgyvensi savo ilgesio ramadano.
Naktį nepersijuoksi, o ir neužmigsi.
Iki pietų tyliai arktines rožes blakstienom
Raižysi.
Bandysi išlikti blogesnė,
Bet ne pati blogiausia.
Arktyje kurpės gyvsidabrio užšals,
Amžinas apavas Tavo karščiuojančioms kojoms.
Jei pingvinai po savo sparnais priglaus
Ramadano povakariui-
Aviečių nerasi.
Ir naivus žvilgsnis- ne už veltui.
Ramadanas visų, o ne Tavo liūdnoji,
Bet netarti nė žodžio dykumoj šviesioj
Negali.
Gal todėl, kad kitų lūpos užsiūtos ir
Žandikauliai kaip nematomi žvilgsniai
Trina avietes negalimas.
Geriausia išeitis, juk pati žinai-bėgiai,
Su stotelių taškais, kurių nematai.
O Tavo toliaregis žvilgsnis užkliūna
Už varnos, vietoj aukso nešančios
Uogas.
Ar betikslis iššūkis protui
Tave žavi ir padeda?
Nebijai paklysti tarp reikia ir
Draudžiama?
Na, žinoma, pati žinai:
Pačios sukurtos taisyklės
Nelaužomos, o lipdomos
Į ilgų geležinių blakstienų bėgį,
Kur kelias kaip rožė.
Akmenų tango
Pažeidžiau saugos instruktažą-
Nuo bėgių surinkau akmenis
Ir veidą dėlioju.
Kūnas kaip augalas,
Rankos-lapai.
Galva sidabrinė
Į rožę virtusi.
Tarp stulpų žibintas pakabintas
Artinasi, aš stoviu ir jis nejuda.
Gal nuo baimės akys šviesą
Savęs link traukia?
Ir dedant mergaitei akmenį,
Rudžių apverktą krepšin
Prabėga traukinys be keleivių
Pro šalį.
Šiandien dienoraščio nerašysiu-
Per greitai viskas keičiasi.
Vakarykštės viltys
Šiandien ašakos kapiliaruose.
Jei aš be nuodėmės
Akmenų kitiems nemetu.
Bet ko jie patys šoka
Ir mano vaizdus apgriauna?
Frontas
Tylios barikados pro skyles ginklams
Vidurnaktį rožinė šviesa braunasi.
Dar kartais girdžiu tango muziką,
Kurią turbūt skleidžia nešiojamas radijas.
Ar tai mano priešai taip ilsisi?
Ar man reikia pradėti klausyti muziką Vienos,
Kad jų kaulelius ausų miniatiūrinius
Pasiektų garsas?
Ir priimta būtų ne kaip taika,
Kaip supratimas?
Ar nuodėmė, ta nuo dėmės išblukinta kūkčiojimu,
Jei mažos dalelės dar gali sukibti?
Ar akmenys mergaitės krepšy
Gali baigti šnopuoti
Ir kristi ant kojų, skanduodami
Argentinietišką natą?
Jei tyliai taip akmenys tango sušoktų.
Apakimas
Alyvos nukris
Ir aš nesusemsiu žiedų nukrituolių.
Pakelti akis,
Šiandien saulė žaliuoja
Ir soduose kriaušės stiklinėmis
Lempomis sirpsta.
Blizgančios šukių kojos
Vabalams kelią parodo.
Ar sapnas vidurdienio pievoj,
Ar šmaikšti pranašystė,
Kad aš kelius užuosiu
Tik džiūvančio kraujo?
Kaip balti katinai
Pelėms į veidą nežiūri,
Taip vėjų kvailinama aš
Vietoj sukuosi.
Seniai mačiau akmenis,
Šiandien tik delnams atramas nujaučiu.
Laikas kasdienybių rąstais prispaudžiamas,
Neritmingai minutes iškvėpuoja.
Smėlio luitai dūžta,
Tarp pirštų lėtai teka
Rodo pritartą laiką.
Tik tiek nematau-
Skaityti reikia regėti,
Skaičiuoti – tylėti.
