Galerijose – Kalėdos… Galerijose – Kalėdos…

Galerijose – Kalėdos… Galerijose – Kalėdos…

Ignas Kazakevičius

Lietuvos galerijose artėja Kalėdos. Pristatomos paskutinės 2003-iųjų pa-rodos. Dažniausiai jose menininkai prašomi „kalbėti“ „mažąja forma“. Ir, kaip visada, galerijų šeimininkai, pristatydami kalėdines ekspozicijas, kalba užuominomis, maždaug – įsigyk ir tu, tegu bus linksma ir džiugu. Pastaruoju metu vis dar gaji specifinė kalėdinė orientacija į miniatiūrą – indą, papuošalą, grafikos ar tapybos kūrinį.

Trapi miniatiūros būtis

Šiandieną įžvelgiu kelias pagrindines miniatiūros žanro būties Lietuvoje kryptis: pirmoji – miniatiūrų atsisakoma, jos keičiamos teminėmis parodomis, kurios pritaikytos (ne pritemptos, ne) kalėdinei sampratai. Antai „Klaipėdos galerija“ pateikė projektą „Kalbantys indai“. Tai įvairių formų keramika, popieriaus plastika, porceliano dekoravimas. Šio projekto idėja – sukurti daiktą, priversiantį jus ištarti žodį, ypač jei esate nepažįstamoje aplinkoje ar prastos nuotaikos.

O štai kitos galerijos, kad ir “Stiklo karoliukai“ Vilniuje, daugiau nei treji metai orientuojasi į konceptualią grafikos miniatiūrą. Šiemetinėje „Stiklo karoliukų“ tarptautinėje parodoje dominuoja forma – dauguma miniatiūrų – juodai baltos, kartais tai tiesiog faktūriniai popieriaus lakštai, minimalistinių linijų kuokštai, kurie tikrai nedvelkia Kalėdų stereotipais (žvaigždutės, auksas, raudona, mėlyna, balta ir pan.). Tik keli autoriai pa-rodoje naudoja spalvą.

Trečios tęsia miniatiūrų tradiciją. Antai Šiaulių „Laiptų“ galerija ta proga parodą surengė jau vienuoliktą kartą ir kalėdinį „užkratą“ paskleidė vėlgi išbandytais metodais – teatralizuotais vaikų pasirodymais, jaunų atlikėjų svingais, kurių fone eksponuojamos miniatiūros. Šiuo atveju palankiai veikia galerijos planavimas – renginys prasideda lauko erdvėje, o ekspozicija nusitęsia per du aukštus.

Nustelbia išorės blizgesys

Uostamiestyje „Rainoje galerijoje“ pristatoma viena pirmųjų metalo plastikos specialybę Taline įgijusių lietuvių menininkių kaunietė juvelyrė Regina Nemanytė-Rinkevičienė.

„Menininkei evoliucionuojant, technologinė koncepcija nekinta, – teigė galerijos vadybininkė R.Žalėnienė. – Metalo auginimo technika leidžia kūrinius formuoti keliais etapais, o brandinti metais“.

Metalo auginimas autorės rankose sutapatinamas su koralų įvaizdžiu. Tįstančiame atšakų, šakelių voratinklyje siūbuoja metalinis drugelis, gintaro gabalas. O į rezgamų personalinių mados tendencijų pinkles pakliuvęs žiūrovas parodoje mato ir pakankamai saldžius, sentimentalius (neretai jie įvardijami kaip moteriški) kūrinius, ir beveik beaistres archeologinių radinių interpretacijas. Dekoratyviuose auskarų, koljė apsoduose tarpsta malachitas, upės perlai, turkis, kalnų krištolas, granatai, netgi paprasčiausias stiklas.

Naudojamoje medžiagoje R.Rinkevičienė siekia egzotiškų gamtos formų adaptacijos. Antai porcelianu imituojamas metalo auginimas kūriniui suteikia šilumos. Asimetrišką kompoziciją atliepia netradiciniai daikto funkcijos sprendimai. Štai apyrankę siūloma dėvėti ne ant riešo, bet ant žasto, o karoliai gali koketiškai nubanguoti žemiau pilvo. Taisyklingumą, logiką čia nustelbia išorinis blizgesys. Paviršius ir forma – funkcija tarsi atsiskiria vienas nuo kito. O vis dėlto žavesys čia fasadinis, intriga vakarinė – „suknelinė“. Ir vieniems tai bus cukrinis „rokokas“, kitiems – aukščiausios prabos juvelyrika. Įdomus pats darbų eksponavimas – jie pateikti ne vitrinose, tačiau ant stendų, tarsi idėjos plėtros išklotinė.

Patirties atspalviai

Klaipėdietiškoji „Paletė“ ištikima išbandytiems atspalviams. Jau trejus metus čia simboliškai užbaigia Augustinas Virgilijus Burba. Dabar jis pristato grafiką ir tapybą, senus ir naujus kūrinius.

Tenka pripažinti, jog naujausius tapybos darbus gožia grafika. Šioje apsuptyje tapyba atrodo kiek „pritempta“. Konstruojama tuo pačiu grafiniu principu ji netenka tapybiškumo, tačiau grafinis braižas taip pat ne ką teduoda. Grakštus kontūras virsta storu neinformatyviu potėpiu, o toninių perėjimų vietos, gavusios spalvos, tampa blyškiomis plokštumomis, simboliai suprimityvėja.

Tačiau autorius parodoje akcentuoja grafiką. Ankstyviausieji darbai siekia devintojo dešimtmečio vidurį. Kelerių paskutiniųjų metų grafikoje regime įvedamas abstrakčios spalvos dėmes, jautrų koliažą, tuščiavidurius siluetus, kuriuose nyksta detalių gausa. Čia stebime atvirkštinį procesą, – kuomet tapybiškumas pasiteisina. Darbai supaprastėja, tačiau nepraranda buvusios ekspresijos ir romantinio įvaizdžio. Į ekspozicijos kūrinius galima žiūrėti kaip į miniretrospektyvą, kurioje atsiskleidžia A.V.Burbos grafikos moto – asimetrija, supoetinta mitologija, alegorija, lyriškai ekspresyvi forma. Kiekvienas naujas darbas, jo variacijos tampa bandymu surasti optimalų sprendimą, kuomet senas pavidalas interpretuojamas šiuolaikiškiau. Komponuodamas, vartodamas tuos pačius rašmenis, A.V.Burba randa vis kitokį figūros rakursą, kitaip pateikia jau vartotus simbolius, plokštumą vykusiai pagyvina įvesdamas abstrakčias dėmes, keisdamas linijų kampus ir kt. Šiuo požiūriu jo kūriniai labai skiriasi nuo romantiniame kontekste artimo M.Liugailos kūrinių, į kuriuos pastarasis stengiasi sukišti visą savo virtuoziškumą, kūrybinį azartą ir „išeitą kursą“.

Jei atidžiau pasižiūrėsite į A.V.Burbos grafiką, pastebėsite polėkišką, asociatyvų menininko mąstymą ir iracionalumą, dėliojant jį sudominusių detalių mozaiką.

by admin