Garsiai aidintis žolės balsas…

Garsiai aidintis žolės balsas…

Balandžio 11 dieną Skuodo kultūros namuose iškilmingai buvo paminėtas poeto Stasio Jonausko šešiasdešimties metų jubiliejus. Poeto pagerbti susirinko beveik visas miestelis: Stasį Jonauską šia proga sveikino savivaldybės atstovai, bibliotekos darbuotojai, didžiosios mokyklos, rajono laikraštis, net Darbo birža.

Poeto pagerbti vyko Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus atstovai. Lietuvos rašytojų sąjungos vardu Stasį Jonauską sveikino Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas, palangiškė poetė Elena Karnauskaitė proginėje kalboje aptarė svarbiausius S.Jonausko kūrybos aspektus.

Elena Karnauskaitė

Garsiai aidintis žolės balsas… Tokia pirmoji mintis ateina į galvą bandant apibendrintai nusakyti Stasio Jonausko poeziją. Manau, kad būtent ši rinktinė „Žolės balsas“, išėjusi 2004 metais, skaitytoją paskatino iš naujo atsiversti S.Jonausko eilių knygas, o literatūros kritikus – parašyti įtaigias ir kvalifikuotas recenzijas. Būtent po „Žolės balso“ Stasiui Jonauskui įteikiamos bene pačios solidžiausios literatūrinės premijos – Jotvingių ir Lietuvos rašytojų sąjungos. Tačiau juk iki „Žolės balso“ nueitas netrumpas ir ne visai lygus kūrybinis kelias: nuo pirmosios knygos „Didelis laukas“, 1973, per „Darbų vardai“, 1977, „Lekia kaip metai“, 1981, „Spindulys po žeme“, 1984, „Spaliai“,1984, „Šiuolaikiniai rugiai“, 1990 iki „Širdis plaka delčią“, 1998.

Po rinktinės išleidimo ir solidžių premijų į Stasio Jonausko kūrybą kritikai įsižiūri itin atidžiu žvilgsniu ir bando apibendrinti jo nueitą kelią, sakydami, kad „„Žolės balso“ kraštovaizdis pažįstamas iki skausmo, tačiau ir modifikuotas, šiuolaikinis. Be abejo, S.Jonauskas yra vienas ryškiausių „vietovės“ poetų lietuvių literatūroje. O svarbiausia, kad ši vietovė jo eilėraščiuose turi istorinę gelmę. Istorija ne kaip tęsimasis iš praeities į dabartį, bet kaip lauko reiškinys. Dabar ir visada“, – taip teigia Justinas Kubilius straipsnyje „Daiktų gelmės poetas“ („Šiaurės Atėnai“, 2004). Valdemaras Kukulas, interpretuodamas Stasio Jonausko poeziją, žolės metaforą susieja su amžinybės sąvokos skaidymu, teigdamas, kad „S.Jonausko gamta turbūt pirmiausia kalbinė, lingvistinė“. Anot kritiko, „gamtos pasaulis, jo įvaizdžiai kuo toliau, tuo labiau poetui reikalingi spekuliatyvaus, racionalaus patyrimo, supratimo, žinojimo lytims ir formuluotėms skleisti, tirpdyti“. Tačiau kad ir kokie būtų solidūs kritikų įvertinimai, turbūt vis dėlto kūrėjui itin svarbu išgirsti skaitytojo balsą. Keletą tų balsų leisiu sau pacituoti:“…tylesnis už žolę poetas Lietuvos pakrašty seniai praaugo daugelį sostinės rašeivų, per anksti įsirašiusių į klasikus. Rašo sau ir nesiparina iškreiptais būdais, kaip koks geda“, arba: „Fantastiška poezija. Kokie du poetos, per anksti gavę nacionalines, turėtų nusišauti“; arba: „Iš tikro puiku: rami tėkmė, gražios jungtys, įsižiūrėjimai ir įsiklausymai“; „Šalia šiaurietiškų pustonių, kurie man visada patiko SJ poezijoj, šioj publikacijoj radau grakščios radauskiškos juvelyrikos: „Jis turėjo gyvenimą savo ir jame užsidaręs gyveno“. Arba visą „Medis rudenį“ galima būtų cituoti. Ką jums leidus ir padarysiu:

Manydamas, jog tik nuo vėjo

Tasai gyvenimas kraupus,

Jis nežinojo, kas praėjo

Ir tyliai purtino lapus.

O tie pleveno, tarsi žaidė,

Kol neatėjo valanda,

Ir jis pamatė, jog dažai tie

Jau nebepuoš jo niekada.

Supratęs: amžinai praėjo

Kažkas pabalusia veja,

Jisai stovėjo ir tylėjo,

Uždaręs laiką rievėje.

Atrodo, pildosi V.Kukulo įžvalga, kad su „Žolės balsu“ tarsi baigėsi vienas S.Jonausko poezijos etapas ir prasidėjo kitas. Man rodos, „Literatūroj ir mene“ išspausdintuose eilėraščiuose girdime rilkiškas intonacijas, išsakomas atkaklaus žemaičio, susitapatinusio su žole, balsu.

Aš pati, kaip skaitytoja, Stasio Jonausko poeziją atradau su knyga „Širdis plaka delčią“, atradau turbūt pačiu laiku, nes poeto žodis čia jau nuskaidrėjęs, išgrynintas, kupinas paprastos, nepaneigiamos ir gražios gyvenimo išminties:

Sukos vėjas prieš lietų į vakarus,

Jo viršūnės lingavo žeme.

Degė dar iš įpratimo ugniakuras,

Bet jau laiko nebuvo jame.

Bėgo šiurpas per nendres

į pelkes,

Atsivėrė gelmė, ir joje

Metų riksmas po sakinį telkės,

Atspindėdamas danguje

Žemės balsą ar tik jo kiautą:

Po griaustinio tylėjo ne tai.

Ir kiekvienas galvoja: sakiau tai,

Ką uždaro savin riešutai.

(„Ką uždaro savin riešutai“)

Kai gerbiamas Rimantas Černiauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, paprašė pakalbėti Stasio Jonausko jubiliejaus proga, nuėjau į Palangos miesto biblioteką paieškoti poeto knygų. Ir radau jau dabar, ko gero, dvi bibliografines retenybes: pirmąją S.Jonausko knygą „Didelis laukas“ bei „Spaliai“. Apie pastarąjį rinkinį kritikų daug prirašyta, bet pripažinkite, kad senokai vartėte šią knygą, o gal kas ir visai neskaitėte. Paskaitykite, tikrai rasite smagių, „užkabinančių“ tekstų.

Tegu kai kurios ten minimos realijos ir nebeaktualu dabar, bet ironiškas kalbėjimo būdas, kitoks vertinimas tebeišlieka nepasenęs.

Apie Stasio Jonausko knygą „Spaliai“ būtų galima šiandien taip pasakyti- laiko patikrinta klasika. Kelios eilutės iš eilėraščio „Pelkės“:

Pelkės veisiasi kaip

kokie vabalai,

Tarsi girtuokliai turi įvairias

alkoholizmo stadijas.

Rūdija jų sąmonė, dreba

keružiai berželiai,

Nuo išdžiūvusių kerpių ir

samanų trupa sausas vanduo.

Pelkės nepripažįsta

žmonių įstatymų,

Jose prieglobstį randa kiekvienas,

bėgantis nuo sausros.

Net pavyzdingos žolės kartais

atpuola į pelkę,-

Ten gyvena tokie viską

galintys augalai.

Arba:

Pelėdos yra tokie paukščiai,

paplitę beveik visame pasaulyje.

Šimtas keturiasdešimt keturios

rūšys. Lietuvoje – dvylika.

Akys jų būna priekyje. Didelės.

Kojų nagai ilgi,

Geriau jos gyvena tenai,

kur mūsų nėra.

Jos mėgsta vienatvę kaip

žmonės, kai verkia.

Pelėdos neverkia, tik ūbauja

naktį eglynuose.

Žmonės jų nesupranta,

nesupranta ir jos,

Bet neverta dėl to žudytis ar

gerti degtinę.

Pripažinkime, juk būtent šias intonacijas atpažįstame Erlicko „raštuose“ ar kauniečio poeto Gintaro Dabrišiaus eilėse.

Per praėjusį Poezijos rudenį vienas tikrai puikus šiuolaikinis lietuvių poetas teigė supratęs, jog eilėraščiai rašomi tik iki penkiasdešimties. Manau, kad Stasys Jonauskas, jo kūryba tą mintį tikrai paneigia. Šiuo atveju tikriausiai galima pasakyti taip: eilėraščiai rašomi iki penkiasdešimties, po to rašomi labai geri eilėraščiai.

Post scriptum: Gal reikėtų nutylėti (arba paklausti), kodėl niekas iš Vilniaus neatvažiavo pagerbti Poeto. Bet gal ir ne. Juk geri eilėraščiai gyvena patys sau nepriklausomai nuo to, ar juos pastebi kokie nors funkcionieriai, ar ne. Labiausiai tiktų čia paties S.Jonausko eilutė: „Jis turėjo gyvenimą savo ir jame užsidaręs gyveno…“

by admin