Gatvei reikia margaspalvio „Šermukšnio“

Teatras

Gatvei reikia margaspalvio „Šermukšnio“

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Jūros šventės dienomis praūžęs 11-asis tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ iš troškios, uždaros scenos dėžutės galutinai išsikraustė į gatvę. Niekas jo ten varu nevarė. Pats gyvenimas teatrą atvedė pas žmones, – besimėgaujančius šventės šurmuliu, vaikštinėjančius po senamiestį, virtusį pėsčiųjų bulvaru, užkandžiaujančius, malšinančius kūno karštį vėsiuose Anatolijaus Klemencovo „Baden Badeno“ vandenyse.

Užčiuopė pulsą

Gatvėje teatrui yra ką veikti. Čia atgyja jo prigimtinė dvasia. Margaspalvės kaukės ar ant kojūkų minioje vaikštinėjantys aktoriai lengvai suvirpina šventėje dalyvaujančių, teatriniam žaidimui pasirengusių žmonių emocijas. Pilies teatro ir „Šermukšnio“ režisierius Alvydas Vizgirda taikliai užčiuopė teatro gyvenimo pulsą. Šįkart festivalis jau oficialiai vadinosi „gatvės teatrų ir renginių“, nors ir ankstesniuose „Šermukšniuose“ netrūko gatvės atrakcijų.

Tuo pat metu, tik pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, Laivų remonto įmonės teritorijoje startavo ir modernaus meno festivalis „SEAS“. Abu renginiai nesigviešia į tradicines teatro patalpas. Tik „SEAS“ „bėga“ į jau negyvenamas, pramonines erdves ir jas vėl „apaugina“ žmonėmis, – jų emocijos, išgyvenimai sušildo merdintį niekieno pasaulį. O „Šermukšnis“ pats eina pas žmones, gaudo juos gatvėje reginio, veiksmo, spalvų pelėkautais tarsi praskrendančias, nuo šventės spindesio apspangusias plaštakes. Ar prilipina ant suolelio slenkančius pro „Europos“ barą ir išvydusius festivalio scenoje dviračiu važinėjančią meškutę iš Kauno ar „Pamario“ cirko dresuotoją su ją apsivijusiu milžinišku pitonu.

Bendravo su kaukėmis

„Šermukšnyje“ išsiskyrė trys ryškios teatrinio veiksmo kryptys: kelių valandų labai vizualios, su ryškiu šaržo, parodijos atspalviu gatvės atrakcijos (mažasis karnavalas, kojūkų paradas, “Raudonųjų žibintų” gatvė, „Baden Badeno“ vandenys); scenoje vykstantys netradicinių teatro žanrų pasirodymai (Ąžuolyno meškučių cirkas, Klaipėdos parodijos teatras, Mados ir šokio teatras iš Kaliningrado) ir išmoningi, universalūs, suvokiami net ir trumpam į festivalį užsukusiam žiūrovui spektakliai (Berlyno „Grotest Maru“, Kaliningrado „Tilsit“, Rygos šokio teatro). Sunku įvardinti, kuri iš šių krypčių svarbesnė. Visos jos – margaspalvis „Šermukšnio“ drabužis.

Akvariume gyvenančios „žvaigždės“ sukeldavo praeivių juoką dėl akivaizdžių nuorodų į tam tikras televizijos laidas ir net konkrečius personažus. Žmonės entuziastingai bendravo su gatvėje stovinčiomis mažojo karnavalo kaukėmis ar prie „Baden Badeno“ fontanų vaistus dalijančiomis vienuolėmis. O ką jau kalbėti apie “Raudonųjų žibintų” kvartalo damas, siūlančias įvairias paslaugas už priimtiną kainą!.. Tokie gatvės reginiai, kaukių susimaišymas su švenčiančiais žmonėmis, jų neįpareigojanti komunikacija – tikrai reikalingas Jūros šventės akcentas.

Universalūs spektakliai

Šiemet „Šermukšnis“ didžiavosi trimis ryškiomis žvaigždėmis iš užsienio – Kaliningrado „Tilsit“, Rygos „Olga Zitluhina dance company“, Berlyno „Grotest Maru“ teatrais. Drąsiai galima sakyti, jog šių teatrų pasirodymai aiškiai skirti gatvei, o ne adaptuoti jai. Juk gatvės teatro žiūrovas – nusiteikęs linksmintis, ieškantis užburiančio reginio, įvairiakalbis. Pati suprantamiausia – šokio, muzikos, plastikos – kalba. Visų trijų teatrų spektakliai – būtent tokie, universalūs. Juose aptiksime visų svarbiausių, teatrui būdingų išraiškos elementų. Be to, tai ir labai originalūs pasirodymai, patraukiantys ne tik intriguojančiu, spalvingu reginiu, bet ir gyliu, kuris neperšamas per jėgą, o atsiveria tik to ieškančiam žiūrovui.

Vaidina be žodžių

Intrigavo „Tilsit“ teatro vaidinimo pavadinimas „Baltu vainikėliu iš rožių“ ir žanras – „marazmas su pertrauka“. Šį spektaklį kaimynai iš Kaliningrado po įvairius festivalius vežioja jau dešimt metų. Veiksmas vyksta beveik be žodžių. Personažai bučiuojasi, stebi vienas kitą, geria šampaną, maudosi pripučiamame baseine. Kinematografiškame reginyje ryškėja jų tarpusavio skausmai, priešprieša, jausmų žaibai. Lėtai besisukanti spektaklio „juosta“ su natūralistiniais gyvenimo realybės šou intarpais pakeri ažūriniu grožiu.

Berlyno teatras „Grotest Maru“ – daugiausiai organizatorius „šokdinęs“ kolektyvas. Vykdant jų reikalavimus, šeštadienio vakarą buvo pakeista vaidinimo vieta, išstumdyti suolai, padaryta speciali aptverta aikštelė. „Grotest Maru“ „arkliukas“ – kojūkai, visi pasirodymai vyksta vaikštant ant jų. Stebino „Jūrmylėje“ vaidinančių aktorių ištvermė. Apsupti tankiai aplink vaidinimo aikštelę susispietusios minios, jie ir vaidino, ir bendravo su žiūrovais, ir stulbinančiai greitai lakstė keturmyliais žingsniais ant kojūkų.

Teatro iš „Olga Zitluhina dance company“ spektaklio „Kai nušvis pelėdos uodega“ „žanras“ – haliucinogeniniai šokiai. Šios srities specialistai galėtų suabejoti, ar tai, ką pusantros valandos scenoje veikia latviai, galima vadinti šokiu. Tačiau neįvardijamo žanro kūno plastikos reginys, kurį lydi „gyvai“ atliekama roko grupės muzika arba sukrečiančios įtampos tyla, neįtikėtini šuoliai, kritimai, sinchronišką septynių šokėjų judėjimą „išmušanti“ solo aritmija, nori nenori prikausto žiūrovų dėmesį. Galima piktintis šokėjų „išsidirbinėjimais“, vadinti juos savo kūnus daužančiais kvailiais, tačiau sunku nesižavėti profesionalumu ir nesimėgauti jų išspinduliuota energija.

by admin