Gatvės menas skverbiasi iš pogrindžio

Gatvės menas skverbiasi iš pogrindžio

Pernai šalia Klaipėdos automobilių turgaus esančioje teritorijoje įvyko pirmasis tarptautinis grafitų čempionatas, kuris privertė visuomenę dar kartą prisiminti grafitininkus. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

ARNOLDAS REMEIKA

Vieni juos vadina chuliganais, vandalais, nenaudėliais. Kiti žavisi jų piešiniais, organizuoja jų darbų parodas, finansuoja čempionatus. Vieni uostamiesčio savivaldybės atstovai keikia juos dėl miesto niokojimo, kiti nuoširdžiai stengiasi jiems padėti. Abejingų grafitų menui nėra. Tačiau yra dilema – kur riba tarp keverzonių ir meno, kokius pastatus galima marginti spalvingais piešiniais, o kokių – ne, ir kas turi privilegiją keisti miesto veidą, o kam dar reikėtų pasimokyti. Visi kalbinti pašnekovai sutiko tik dėl vieno – grafitams reikia specialios erdvės, o jų piešėjams – juos vienijančios organizacijos.

Paišė užmiestyje

Gabiems grafitininkams apmaudu, kad priešiškai nusiteikusi visuomenė juos tapatina su naktimis miestą niokojančiais mažvaikiais. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Pirmieji grafitai atsirado 6 dešimtmečio pabaigoje ant Filadelfijos (JAV, Pensilvanijos valstija) pastatų. Kaimyninėje Lenkijoje grafitai išpopuliarėjo 8 dešimtmečio pabaigoje, o Rusijoje bei Ukrainoje – tik prieš kelerius metus.

Klaipėdą šis judėjimas pasiekė tik 1995-aisiais. Kaip tik tuo metu vis daugiau jaunųjų klaipėdiečių pradėjo domėtis hiphopo kultūra, o grafitai yra šios kultūros sudėtinė dalis. Vieni pirmųjų grafitų dailininkų savo gabumus demonstravo tuometiniame klube „Prieplauka“, pirmoje, dabar nebeegzistuojančioje hiphopo gerbėjams skirtoje parduotuvėje „Shock“. Jaunimas piešė ir ant dabartinį restoraną „Memelis“ kadaise juosusios tvoros.

Pirmieji dailininkai jau seniai nebepiešia – šiuo metu jie studijuoja architektūrą, muziką, dizainą.

1997-aisiais susibūrusios grafitininkų komandos „Fat Cru“ narys Denisas Potašnikovas pasakojo, kad pirmąjį savo grafitą jis nutapė už miesto ribų – ant statybinio objekto. „Man buvo gėda iškart piešti mieste, kaip tai daro daug nesubrendusių vaikinų. Jie ir gadina grafitininkų reputaciją“, – aiškino dvidešimt ketverių Krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos absolventas. Pasak vaikino, geriausia praktikuotis statybose, savo namuose arba rūsyje.

Trūksta dėmesio

Paprašytas paaiškinti, koks skirtumas tarp piešinių ir keverzonių, kuriuos kiekvienas klaipėdietis mato ant miesto pastatų, skulptūrų, tvorų, D.Potašnikovas sakė, kad keverzonės – mažamečių darbas. „Jiems trūksta dėmesio. Jie nori įrodyti tikriems grafitininkams, kad irgi ką nors sugeba. Tokie žmonės ir privertė daugelį pasišlykštėti grafitais“, – teigė pašnekovas.

Pasak D.Potašnikovo, akį draskantys parašai – viena grafitų rūšių, tačiau Klaipėdoje tik nedaugelis moka gražiai pasirašyti ant sienos. „Ir žmonėms priimtinesni dideli spalvoti piešiniai“, – įsitikinęs grafitų dailininkas.

Vaikinas tvirtino, kad tikrieji grafitininkai nėra vandalai, o tik gabus jaunimas, kuris nenori gyventi tarp pilkų, negražių sienų. „Tokiu būdu bandome išreikšti savo emocijas ir fantazijas. Taip reaguojame į daugelį dalykų – meilę, politiką, muziką“, – aiškino D.Potašnikovas.

Spėjo pasprukti

Legaliai paišyti ant pastatų galima tik Kuboje. Įstatymai grafitininkų atžvilgiu nėra griežti ir Pietų Europoje bei JAV. Vokietijoje įstatymai labai griežti, nes ten masiškai paišoma ant traukinių vagonų. Prancūzijoje policijoje dirba specialūs pareigūnų būriai, kovojantys su „traukinių vandalais“.

Už sienų gadinimą nemažomis baudomis baudžiama tik Didžiojoje Britanijoje.

„Lietuvoje baudos – taip pat nemažos. Vieną kartą vos nepričiupo ir manęs, bet spėjau pasprukti“, – sakė D.Potašnikovas.

Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato atstovas spaudai Albinas Strumyla „Klaipėdai“ sakė, kad nubausti grafitininkus, ypač nepilnamečius, yra sudėtinga. „Gali būti skirta bauda tėvams už vaikų nepriežiūrą ir viskas“, – sakė A.Strumyla.

Anot policijos atstovo, pilnamečius dailininkus galima bausti už turto sunaikinimą. „Jeigu pastato savininkas parašys pareiškimą, gali būti keliama byla. Galima teikti ir civilinį ieškinį. Tokiu atveju grafitininkas turės atlyginti nuostolius. Jeigu žala didelė, įmanoma iškelti net baudžiamąją bylą“, – tvirtino A.Strumyla. Jis negalėjo pasakyti, kiek tokių bylų buvo iškelta Klaipėdoje, ir pripažino, kad pareiškimus nukentėjusieji rašo retai.

Nuolat valo

Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė pasakojo, kad labiausiai grafitininkai mėgsta niokoti skulptūras, tvoras, savo auka buvo išsirinkę ir Muzikos centrą. „Ačiū Dievui, kad restauravome pastatą. Šiaip mokesčių mokėtojams nuo pastatų sienų valyti grafitus kainuoja nemažus pinigus – per metus šiam tikslui skiriama maždaug 25 tūkst. litų“, – tikino savivaldybės pareigūnė.

I.Šakalienė sakė, kad neretai sulaukiama skambučių ir iš nepatenkintų miesto gyventojų. Skyriaus darbuotojai nuolat fiksuoja naujus vandalizmo atvejus, siunčia darbuotojus nuvalyti piešinius.

Pasak valdininkės, grafitams skirtose vietose miesto centre yra šaunių piešinių. Todėl ir ateityje reikėtų ieškoti specialių vietų, kuriose būtų leidžiama paišyti.

Paklausta, ar jai pačiai patinka grafitai, I.Šakalienė atsakė: „Be abejo, ne. Man patinka švarūs namų fasadai, o ant palangių – gražios gėlės“.

Piešiniai ant kartono?

Vyriausiasis miesto dailininkas Mindaugas Petrulis mano, kad viskam turi būti savo vieta. „Žinoma, draudimais nieko nepasieksime, todėl reikėtų skirti jaunuoliams konkrečią vietą, kurioje jie galėtų reikštis. Kad ir ant kartoninės plokštės, kuri vėliau tam tikrą laiką galėtų būti eksponuojama miesto centre“, – svarstė M.Petrulis.

Savivaldybės darbuotojas nesuvokia, kodėl reikėtų atkreipti dar didesnį dėmesį į aptriušusius namus ar tvoras. „Dėl jų ir taip gėda, kam juos dar labiau išryškinti? Chaoso mieste neturi būti“, – teigė vyriausiasis dailininkas.

M.Petrulio manymu, patys grafitininkai turėtų burtis į oficialią organizaciją, kuri būtų atsakinga už savo piešinių meninę kokybę ir rūpintųsi savo narių darbo sauga. „Užsimano moksleiviai piešti. Ir turime jiems leisti? Tegul pirma pasimoko iš vyresniųjų grafitininkų arba eksperimentuoja ant tėvelių namų sienų“, – griežtą poziciją dėstė M.Petrulis. Jis stebėjosi, kodėl grafitininkai nesiburia į didelę organizaciją, nerašo projektų, nesiekia pripažinimo. “Galėtų organizuoti išmargintų plokščių parodas, supažindinti su savo darbais visus klaipėdiečius“, – siūlė išeitį vyriausiasis miesto dailininkas.

Iki šiol keliems menininkams jis leido piešti pietinėje miesto dalyje. Kai kurie grafitininkai piešė dėl vietos susitarę ir su namo bendrija, rinko gyventojų parašus.

Be iniciatyvos

Savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius Gintautas Minelga teigė, kad per vienerius jo darbo metus į jį ne kartą kreipėsi šio judėjimo atstovai. „Dažniausiai tai buvo pavieniai menininkai, kurie atėjo dėl konkrečių projektų. Raginau burtis į visuomeninę organizaciją, tačiau jie neskuba“, – konstatavo G.Minelga.

Savivaldybės tarnautojas kvietė jaunimą netingėti kreiptis į jį konsultacijų dėl konkrečių ilgalaikių ar trumpalaikių projektų. „Aiškiai suvokiu, kad tikrieji grafitininkai ir pasirašinėtojai ant pastatų – du skirtingi dalykai. Manau, kad pastarieji prijaučia šiam menui, bet neturi įgūdžių gražiai piešti. Gal organizacija galėtų užsiimti jų švietimu?“ – svarstė G.Minelga.

Jaunimo reikalų koordinatorius tiki, kad smulkių chuliganų fenomenas išnyktų, jeigu juos imtų globoti tikrieji grafitininkai, būsima jų organizacija ir šį meną populiarinantys projektai.

Rodys vaikams

Grafitų dailininkas D.Potašnikovas mano, jog daroma viskas, kas įmanoma, kad visuomenės požiūris pasikeistų. Praėjusių metų liepą Klaipėdoje buvo organizuotas pirmasis tarptautinis grafitininkų čempionatas. „Jis praėjo gana sėkmingai. Šiais metais toks pat vyks Vilniuje. Nepasirinkta Ryga arba Talinas. Tai įrodo, kad mūsų šalyje grafitų kultūra yra stipri. Jeigu vaikai nesugadins naujų pastatų, po trejų ketverių metų pasieksime aukštą lygį. Nenorime pyktis su valdžia“, – dėstė D.Potašnikovas.

Jis mano, kad visuomenės nuomonė turėtų keistis, nes Klaipėdoje atsiranda vis daugiau profesionalių grafitų meistrų, kurie nori piešti, dalyvauti čempionatuose, parodose. „Anksčiau bijojau, kad niekas nebepaišys, jeigu mūsų komanda pasitrauks. Buvau neteisus. Dabar ramiai galiu palikti šį užsiėmimą, nes žinau, kad uostamiestyje yra daug gabių jaunuolių, kurie propaguos šią kultūrą“, – sakė vaikinas.

Neseniai buvo išleistas ir lietuviškas DVD „Unity“, kuriame galima rasti medžiagos iš minėto „Write4Gold“ čempionato bei grafitų parodos Klaipėdos dailės parodų rūmuose. „Nusprendėme įamžinti šiuos renginius, kad galėtume parodyti savo vaikams“, – sakė vaikinas.

Gyrė ir vyresnieji

Patyręs grafitų dailininkas Denisas Potašnikovas atsiribojo nuo Klaipėdos pastatus niokojančių chuliganų ir teigė esą tikrieji grafitininkai yra civilizuotas jaunimas.

Pernai rugpjūtį vykusios parodos organizatorius Klaipėdos dailės parodų rūmų vadybininkas Darius Vaičekauskas sakė jaučiąs silpnybę didelėms apipaišytoms sienoms. „Gerai atliktas toks menas yra įtaigus, atkreipiantis į save dėmesį ir pagyvinantis monotoniškus „miegamuosius“ rajonus“, – įsitikinęs jis.

D.Vaičekausko teigimu, užsienio šalyse tokios parodos nieko nebestebina, o Lietuvoje tai buvo pirmasis grafitų meno pristatymas parodinėje erdvėje. Parodos organizatorius teigė, kad apie jos svarbą ir būtinumą kalbėjo ne tik jauni, bet ir vyresniosios kartos menininkai, savivaldybės atstovai.

„Kultūringi, sąmoningi bei įžvalgūs žmonės suvokia, kad grafitai – tai menas, kurio dėka pilki miestų kvartalai įgauna spalvingą, originalų veidą. Tai yra neatsiejama miesto kultūros dalis“, – sakė D.Vaičekauskas. Menininkas tvirtino, kad grafitų menas Klaipėdoje neišnyks, nes autoriai turi tiek idėjinės potencijos, jog jiems galėtų pavydėti net profesionalūs menininkai.

Neigiamą visuomenės požiūrį į grafitus D.Vaičekauskas įvertino taip: „Visada atsiras oponuojanti pozicija. Bet tai yra būtina sąlyga kūrybai. O Klaipėda yra marginama ir puošiama. Tikiu, kad ir šiuo metu jaunasis kūrėjas stovi prie sienos ir laukia įkvėpimo. Legaliai“.

D.Vaičekauskas vylėsi, kad kitais metais uostamiestyje pavyks organizuoti tarptautinę grafitų parodą.

Chuliganai trukdo

Menotyrininkė Goda Giedraitytė mano, kad visuomenės pasipriešinimas kyla todėl, jog šiais laikais nebėra aiškios ribos tarp elitinio ir gatvės meno. „Šiandien viskas persipina: džiazo projektuose dalyvauja liaudies muzikantai, gatvės menai veržiasi į parodų sales. Vakaruose tai jau gana senas reiškinys“, – tikino menotyrininkė.

G.Giedraitytė pripažino, kad tarp pačių grafitininkų egzistuoja pasidalijimas į profesionalius grafitų kūrėjus ir tiesiog gatvės chuliganus. Be to, profesionalų yra žymiai mažiau nei „peckeliotojų“. „Tikrasis grafitų dailininkas turi savo techniką, braižą. Jis suvokia, kam ir kodėl kuria. Apmaudu, kad tikriems menininkams trūksta vietos demonstruoti savo kūrinius“, – vertino G.Giedraitytė.

Menotyrininkės teigimu, tik bendras menininkų, savivaldybės atstovų, kultūrinių arba nevyriausybinių organizacijų darbas gali duoti teigiamų vaisių. „Tačiau kol kartu koegzistuos chuliganai ir tikrieji grafitininkai, tol visuomenė bus pasidalinusi į dvi dalis – palaikančią ir kritikuojančią.

O tai tik trukdys profesionaliems menininkams“, – sakė G.Giedraitytė.