Gediminas Kajėnas

Eilėraščiai

Gediminas Kajėnas

iš tuvių gerklių šiąnakt išstrigo man dievas

kranksėjimas tavo varne juodasai

dreskia išdrasko lūpas ištinusias

žemės sauja iš tavo delno springdamas

krenkščiu vis springdamas apie

buroką plynam lauke šokinėdams

trypiu išsižergęs trypiu

lyg riaugiojant ryjamas

vienas žingsnis šiapus kartais lyg

kryčiui urzgiu pabraukiu uodegą

brazginu žvangalais delčion įsispyręs

kirsk geluonim kirsk mano tėve

kirsk į brastą dabar kai į tave

žiūriu gali griausmu nes vis tiek

kran kran kaštonų branduoliai ant

šlapio grindinio ritas paskui

beveidę moterį kuri be paliovos

taip įkyriai šypsosi

iš Piterio

Ruduo jau greit. Mėnulio pusė.

Neva. Ir ji neatsimins manęs.

Ir vis žemyn nata, ir vyno butelys

tuštyn. Krantinės perkirstos pusiau

lyg atsisveikinimui ištiesta ranka.

Dabar tik kojose ataidi grindinys.

Duslus kartumas. Pėdos. Akmenys.

Kai trečią kart ištyli kupolą

prarijęs gaidys. Ir tyliai iš

perono pasitraukia traukinys.

istorija su gaubliu

mėgo paskaitinėti kur lovoje

išsivertęs po

sočių pietų, sakydavo knygos

peni dvasią arba

aukštielninkas žiūrėdavo į lubas kažką

vis galvodamas,

rytais tik pabudęs valydavosi dantis,

triašmeniu

skustuvu šienaudavo veido pievas,

kad įtiktų moteriai, kartą liovėsi gerti,

savaitę

ištvėrė, paskui pasakė viso gero

ir iškilmingai išlydėjo,

rišdavo juodus kaklaraiščius

eglišakiais baltais

rašmenimis išpaišydamas, įpykęs

keikdavosi, net pačiam

ausys linkdavo – vis dėl to

iškalbingumo,

kiaušinius mėgo kietai virtus,

kavą saldžią,

metų laiką – po žiemos,

su malonumu medituodavo plūdę

paežery, kas vakarą

ligi pabaigos žiūrėdavo

televizijos programas,

spjaudydavosi tik į servetėlę,

prieš šventes išvėdindavo

kambarius, kviesdavo į namus

santechnikus ir kitas

greito reagavimo pajėgas,

dievino kassavaitinius apsipirkimus

super – parduotuvėse,

rūkydavo cigaretes be filtro,

nuo ko palaipsniui

lengvi krenkštelėjimai peršalus peraugo

į chronišką kosėjimą,

pykosi su kaimynais dėl katės apmyžto

kilimėlio, kiekvieną

rudenį iš skambinančių į duris pirkdavo

maišus bulvių,

pašte užsiprenumeruodavo laikraščius

visiems metams,

skaitydavo juos sau vienutėje

nuo visų pasislėpęs,

falcetu kriokdamas – gražus šitas

pasaulis, visų jis gražiausias

kartą iš nuobodulio peiliu

gaublio vidurius

atvėrė ir apstulbo tokią tuštumą radęs

paskui jau greit suvisam viską metė

musės penktadienį

įkyriai zvimbauja, lenda

į akis, atvirai tyčiojas,

liežuviu palei pat nosį

mosikuoja, o paprastą dieną tą

nė su žiburiu nerasi, gal

pralekia kokia kur aukštybėj,

kad nė akis neįžiūri, ausis

neišgirsta, baiminasi dėl savo

kailio, o šventą pasninko

dieną tai šmakšt ir išlenda

iš visų pakampių, pridergtų,

prišnerkštų tupyklių, paskraidyt

mat susiruošė, šešias dienas

ryja, kemša, o paskui ūmai kažkas

šauna į galvas ir išsiropščia

iš savo rojų, ir apspinta

mirtingąjį tokios nusipenėjusios

karvės

o rytoj tai jų nė kvapo

nebebus

nors pasiusk

pasisėdėjimas prie atviro lango su puodeliu arbatos

užu apvalaus medinio stalo tarp

visokių popiergalių sulankstytų

suglamžytų prakuroms

tiksiančių artipilnio arbatinio pašonėj

čiobreliais ir jonažolėm užmerkto

spoksau pagada,

kanapėlės prie lango ant laikraščio taip

dailiai išdėliotos pamažėl traukiasi,

visaip kaip garbanojasi

sukasi pamiršusios saulėje išsiraivyti

tai vis nuo žemės

šaknimis atitrūkusios tik taip

ir beišgali dabar

užsimirštu taip sėdėdamas musių

zvimbimo klausydamas

skersvėjis pro atdarus langus vis

kokį šuns amsėjimą pasiklydusį

ar karvės baubimą tuštėjančiuose

laukuose atgina ligi manęs

obuoliams dundant žemėn lyg

prieš užkasant

ženklo variacija

lėtą šeštadienį

toks lėtas dienų slinkimas

lėtas dūmas ir gurkšnis arbatos

lėtas letos lingavimas lėtas

ir lietaus varvėjimas nuo medžių

švento mykolo gatvėje džiazas

lygus delno nykimas lygus

kelias į šiaurės vakarus

lygiai lėtas pilnaties vytimas

pastalėj

viešpats višnus vyšnias

lesa

nedrąsiai prisliūkinu

prie vaišių

stalo

kaulelius nuo žemės

saujon

susirenku

ryju

lankstydamasis

ryju

paskui

vartausi žviegdamas

pastalėj

apendicitu

išvarvėjusiu

by admin