Gelbėtojas

Gelbėtojas

Poetui Alfonsui

Algis Kuklys

Niekas dar nematė nuliūdusio Gedimino, nebent kai skaudėdavo dantį ar pilvą; visuomet veide švietė plati šypsena, visada jis pažerdavo keletą juokelių, o ypač mėgo asistuoti moterims, nors savo žmonos niekada neapgavo. Jeigu ne raukšlėtas veidas, nesuprastum, kokio jis amžiaus, o gal nejuto metų naštos, nes tokių žmonių nedaug – jie optimistai iš prigimties, turi daugybę draugų ir bičiulių. Nors karjeros nepadarė, o gal jos ir nesiekė, dabar jis laukė pensijos ir tos dienos, kai išleis eilėraščių knygą vaikams.

O tą rytą, žvaliai atsikėlęs ir papusryčiavęs, ant lieso kūno užsivilko geltonus marškinėlius su užrašu “Gelbėtojas”. Paskui ant galvos užsimaukšlino kepurę su tokiu pačiu užrašu ir, užlipęs ant dviračio, nulėkė į pajūrio pakrantę, kur stovėjo Gelbėjimo stotis su aukšta antena, likusia nuo sovietmečio. Po to prisiminė, kad užmiršo nusipirkti laikraštį, kurį vadindavo “Pletkininku”. Gelbėjimo stotyje susirinkę vyrai jau klegėdami aptarinėjo vakarykščius nuotykius ir, kai Gediminas pravėrė duris, vienas iš jų, toks Valdas garbanotais plaukais, intriguojančiai pasakojo, kaip gelbėjo vieną ponią.

…supranti, akimirksniu nesu-sigaudžiau, už ko pagriebti – už kojos ar šakumo, bet staiga čiupau už šakumo. (Nuskambėjo skardus vyrų juokas.) Ir ką! Žiūriu, ta ponia atsigavo ir neužpyko už tokį mano netyčinį chuliganizmą! Jeigu tokiu būdu „gelbėsi“ moteris, tai netrukus būsi diskvalifikuotas, pakomentavo Zigmas, išgelbėjęs ne vieną skenduoklį, o pamatęs Gediminą tuoj pasiteiravo apie vakarykščią dieną. Na, o jam labiausiai patinka „gelbėti“ aštuoniolikines, kad joms paskaitytų eilėraščių, pridūrė Valdas.

Gediminas mostelėjo ranka, neva diena buvo normali, nes jūrą gaubė štilis, tačiau kitą savaitę į savo namus parsiveža sergančią uošvę. Visi, lyg susitarę, nusikvatojo, nes žinojo Gedimino ir uošvės santykius.

Garbanius Valdas nepraleido progos sublizgėti, girdi, jei uošvė būtų tinkama „vartojimui“, tai ir jis, ir kiti Gediminui padėtų ją slaugyti, ir ta priežiūra – už degtinės butelį. Gediminas taipogi neliko skolingas… Vyrai, nupirksiu naminukės, jeigu prižiūrėsite septyniasdešimtmetę senutę, šypsojosi jis, paskui, pagriebęs laikraštį, jį atvertė ir sustingo išvydęs savo bičiulio, savivaldybės darbuotojo, nekrologą. Kas kitas, jeigu ne infarktas, atsiduso Gediminas ir tuoj prisiminė, kaip velionis Steponas jį mokė žvejoti plekšnes. Dieve mano, ir tokio žmogaus nebėra…

Jis tuoj prišoko prie telefono, kad iš velionio namiškių sužinotų, kur velionis pašarvotas. Paskui, nutaikęs momentą, prašė to paties Valdo, kad po pietų jis pavaduotų Gediminą, ir kolega sutiko, nes ir Gediminas jį pavaduos, jeigu bus toks reikalas.

Ot gyvenimėlis, svarstė jis, prie akių pridėjęs žiūronus, stebėdamas jūros pakrantę, berods prieš keletą mėnesių kartu ragavome alų su rūkyta žuvimi, planavome plekšnių žvejybą, o dabar Steponas pateko į nematomą, geležinį mirties tinklą. Nei kuo skundėsi, nei porino apie savo sveikatą, ir še tau – įvykis. Velionio žmona skambino į namus, tačiau aš tuosyk su žmona išėjau palydėti saulės. O rytoj palydėsim Steponą…

Gediminui patinka šis darbas, ypač nešioti kepurę su užrašu “Gelbėtojas”. Net ir anūkas gyrėsi, kad jo bočelis ne bet kas, o gelbėtojas, tad jeigu reikės, išgelbės visą šalį, lyg būtų pasakų milžinas. Deja, savo bičiulio Stepono neišgelbėjo, tad nekantraudamas žvilgčiojo į laikrodį, o laikas lyg tyčia atrodė kaip guma. Tačiau kai su Valdu įsėdo į pripučiamą valtį su geltonomis liemenėmis, diena prašvilpė lyg žuvėdra – be skenduolių ir neblaivių jaunuolių, kurie mėgsta “šakotis”. Kartą Valdas vos nežiebė į nosį to-kiam geltonsnapiui, bet Gediminas spėjo sulaikyti, nes už tai būtų išlėkęs iš darbo su “vilko” bilietu, tai yra su neigiamu įrašu. Vėliau Valdas už tai jį vaišino alumi.

Dieve mano, kokios dailios pa-nelytės, atsiduso Gediminas, o Valdas garsiai nusijuokė. Norėtum pacypinti, mirktelėjo akį savo kolegai. Na, ką ten, jau pricypinau, mostelėjo ranka Gediminas, dabar beliko tik žvejyba, alus ir žmona…O aš rytoj cypinsiu, išdidžiai atkirto jaunuolis, iš karto keletą cypinsiu, nes taip įdomiau! Na, na, žiūrėk, kad negautum… išvaržos, šūktelėjo Gediminas, o Valdas taip leipo iš juoko , jog atrodė išvirs iš valties.

*

Po Stepono laidotuvių žaibiškai pralėkė savaitė ir Gedimino bute atsirado naujas gyventojas – kosinti, susiraukusi uošvė Leokadija, kurią jis vadino Kade. Kaip ir daugelis kaimiečių, taip ir ji vyrą vertino pagal tai, ar jis turi mašiną, namą ir gerą atlyginimą. Kadangi šitas žentas turėjo tik aptriušusį butą ir seną dviratį, vadinasi, jis buvo ne vyras, o šūdas. Užtai Leokadija turėjo kitą, auksinį žentelį Edmundą, suvalkietį, tačiau jis nebūtų suvalkietis, kad ant savo sprando užsikeltų tokią rukšną uošvę, nors ji nuolatos jį gyrė, o Gediminą peikė. Pastarasis ne kartą girdėjo Kadės įžūlius priekaištus – teisėtus ir neteisėtus.

Todėl kitas iš karto jai būtų pasakęs: “Tai kodėl pas mane atsikėlei, o ne pas „aukselį“ Edmundą? Bet Gediminas niekada neužgaudavo vyresnio žmogaus, juolab moters. Tiesiog šypsodavosi, tylėdavo ar pusbalsiu atsakydavo: “ Ką gi, esu kaltas. Esu labai kaltas…“ Tarsi būtų bažnyčioje, tačiau ne vienas tariamas katalikas iš jo daug ko pasimokytų, nors Gediminas bažnyčioje lankėsi retai. O kartais lyg juokais prasitardavo, kad esąs pagonis, nes glosto medžius, jūrai sako eilėraščius, mėgsta vabalus ir kitokius gyvius. Taigi, jis turėjo fantastišką kantrybę, ją turbūt išsiugdė gyvendamas su ypatingais kaimynais, bet apie juos – vėliau.

O dabar į jį piktomis akimis žibino Kadė, čepsėdama plonomis lūpomis, nes gėrė arbatą su medumi, retsykiais ką nors pasakydama dukrai. Gediminas vaizdavo, kad klausosi, paskui išeis iš virtuvės. Šiandien jis pavaduos garbanių Valdą, tad, pripūtęs dviračio padangą ir pagriebęs „Pletkininkę“, mynė pedalus link Gelbėjimo stoties. Ne darbas, o atostogos, sakydavo Gediminas, bet gaila, kad vasaros sezonas ne toks kaip Turkijoje… Vyrai jam pritardavo žodeliais „taigi taigi“: vieni žaisdavo šaškėmis, o kiti siurbčiodavo kavą, nes darbe alus buvo griežtai uždraustas. Na, o Gediminas labiausiai mėgo žiūronus, nes „paganydavo“ akis. Ach, kokie vaizdeliai, kokios moterys!.. Nejučiomis pajusdavo esąs poetas. Bet kartą jam teko nešti ant rankų berniuką, kuris netyčia giliai įsipjovė kojos padą į stiklo šukę. Buvo karšta diena, vaikas rėkė net virpėdamas, o iš kojos sruvo kraujas. Jeigu būtų turėjęs nors virvutę, būtų stipriai apjuosęs kojos riešą, tačiau jam teko klampoti per smėlį, kol pasiekė stotį. Turbūt virpanti širdis priminė, kad yra ne jaunuolis.

Kai vakare sugrįžo iš Gelbėjimo stoties, uošvė vėl į jį įsmeigė piktas akis, paskui teiravosi, koks beprotis gyvena už sienos, jeigu tokiu vėlyvu laiku grežia ir kalinėja. Yra toks tipas, atsakė Gediminas, nepataisomas ir mažumėlę trenktas… Iškviesk policiją, pasipiktino uošvė, ji kaipmat sutvarkys! Deja, nei policija, nei judošius jo nesutvarkys, o tiktai grabas, atkirto jis ir kažkodėl pagalvojo, kad paskutiniai žodžiai tiktų ir Kadei, bet mes visi – ne angelai.

Daugiau ji neklausinėjo apie kaimynus, o bendravo su dukra.

*

Kartą, apsilankęs bibliotekoje, Gediminas pamatė lenkų dailininko J.Mateiko kūrinio „Juokdarys“ reprodukciją. Jis nagalėjo atitraukti akių… Kėdėje sėdėjo rūmų juokdarys rūškanu, netgi tragišku veidu, o salėje už jo nugaros linksminosi aristokratai. Tas juokdario veidas ir tas nerūpestingo gyvenimo kontrastas taip jį sudomino, kad pagalvojo, ar pats nėra savotiškas kurortinio miestelio juokdarys, kartais slepiantis susirūpinusį veidą nuo smalsių žmogelių? Juk daugelis nori, kad jis šypsotųsi ir linksmintų. Tačiau šitokios mintys, netikėtai užplūdusios, greitai išgaravo ir jis vėl žaismingai kalbino bibliotekininkes, žerdamas joms pagyrimus, o jos atsakydavo juoku ir šypsenomis. Įsimetęs į krepšį keletą knygų, ėjo prie dviračio ir išgirdo vyro sodrų balsą. Negali būti, vėl suabejojo Gediminas, tačiau tas žmogus atrodė itin panašus į velionį Steponą, kuris neskubėdamas ėjo su dukra dairydamasis į viliojančias vitrinas.

Gal kokiame mieste ar kaime vaikšto dar vienas Gediminas, tik mes niekada nesusitiksime, nes nelemta, galvojo važiuodamas dviračiu, rankos pakėlimu sveikindamas pažįstamus.

Gediminas mėgo vasarą, todėl sakydavo, kad yra „saulės vaikas“, o žiemą jam būdavo ilgu ir nuobodu, nes mažiau bendraudavo, daugiau sėdėdavo tarp keturių sienų. Jam reikėjo jūros erdvės, ritmingo bangų ošimo ir žmonių klegesio. O kai atūš speigai, teks dienų dienas smaksoti namuose su kosinčia, irzlia uošve.

Gelbėjimo stotyje visus aplabinęs įsitaisė terasoje ir iš nedidelio termoso į puoduką įsipylė kavos. Žiūrėdamas į pakrantę pastebėjo, kaip vienas vaikas žaidžia su aitvaru, ir jo akyse pralėkė vaikystė, kuri neįsivaizduojama be spalvingų aitvarų.

Kadangi iki pietų būdavo palyginti ramus laikas, gelbėtojai rūkydavo, vartydavo laikraščius arba šnekučiuodavosi. Gediminas tuo laiku dėliodavo mintis, mėgindavo eiliuoti arba su žiūronu „šukuodavo“ pakrantę. Netikėtai jo žvilgsnį patraukė geriančių vyrų duetas, kurie nablaivūs bris į jūrą ir netrukus panirs po vandeniu. Jis liepė Valdui pasiruošti, nes jiems reikėjo lipti į valtį ir toliau stebėti linksmą duetą. Velniai rautų, keikėsi Gediminas, seniau paplūdimy nebūdavo tiek geriančių, o dabar tapo madinga voliotis ant smėlio kaip kiaulėms… Valdas tylėjo, nes šį rytą atrodė pavargęs po linksmos naktelės: juk vėl cypino mergas. Tylėjo ir Gediminas, laukdama, kada reikės įjungti valties motoriuką, bet neprireikė, nes anas „duetas“ užmigo, tačiau Valdas pasiūlė apsukti ratą. Kad žmonės matytų, jog dirba gelbėjimo tarnyba. Gerai, važiuojam su vėjeliu, pritarė Gediminas ir įjungė motoriuką.

*

Žmonės nespėjo apsidairyti – ir jau atlėkė drėgnas ruduo, o po jo – ledinius sparnus išskleidusi žvarbi žiema, ir gelbėtojas Gediminas jau neturėjo ko gelbėti, nebent – savo artimuosius. Tačiau nuo ligų ir senatvės jis nevaliojo išgelbėti, nes metai negailestingi, jie kiekvieną riečia į ragą, tai ateis laikas – suries ir Gediminą, kai gulės paslikas ant lovos. O dabar jis “dabojo” dvi bobulytes – žmoną ir Kadę: virė joms arbatas ir buljonus, pirko vaistus. Pats gelbėtojas valgė česnakus ir gėrė „pagerintą“ arbatą, todėl gripo jis nebijojo.

Gediminas nejautė neapykantos jokiam žmogui – nei Kadei, nei tiems, kurie atvirai iš jo pasišaipydavo. Gal dešimtmečiai jį išmokė ne vien kantrybės, gal sugebėjo užsiauginti storesnę odą, kuri nejautė nuodingų spyglių. Nors jo kaimynai buvo ganėtinai bjaurūs, nė vieno neskundė nei savivaldybei, nei policijai, todėl su juo sveikinosi visi. Ypač buvo mėgstamas įvairiose kompanijose, tačiau jis niekada neapsikiaulindavo – sugrįždavo į namus savo kojomis. O jeigu turėtų storesnę piniginę, būtų idealus vyras, tačiau jis dėl pinigų niekada nesidraskė, gal dėl to ramiai sulauks pensijos, tačiau ji bus menka. Kaime tokios užtektų, bet gyventi mieste sudėtinga. Valgysiu kruopas ir kalbėsiu „Tėve mūsų“, juokavo Gediminas.

Su dviračiu važinėjo ir žiemą dėvėdamas trumpus, patogius kailinukus, o kartais, kai nukrisdavo temperatūra, užsivilkdavo striukę. Vienas maršrutas būdavo į turgų, kitas – į biblioteką ar „Maksimą“, o trečias, pats mieliausias, – į parką, kad pasikalbėtų su medžiais. Kas ten žino, gal medžiai jį labiau suprasdavo, nes žmonės – įtarūs, kažkur skubantys. O medžiams nėra ko skubėti.

Bet vieną vakarą Gediminas parsivežė seną armoniką, kurią padovanojo medžio drožėjas Anicetas, apie kurį sukūrė eilėraštį. Todėl kiekvieną dieną virkdė muzikos instrumentą. Kol tu išmoksi groti, mes abi išprotėsime, priekaištavo žmona, todėl jis grodavo tuomet, kai ji išeidavo iš namų.

*

Buvo antra diena, kai lauke labai snigo, todėl dviratį teko užrakinti rūsyje, o Gediminas tą popietę, likęs su Kade, virtuvėje virė kavą ir žiopsojo pro langą stebėdamas kieme žaidžiančius vaikus, kuriems gili žiema – didelis džiaugsmas, o suaugusiems – vieni rūpesčiai. Kai išgėrė kavą ir išplovė puoduką, įsiklausė į tylą, nes jis negirdėjo kosinčios uošvės. Gal ji miega, suabejojo, tačiau vis vien pravėrė duris…

Ant grindų gulėjo Kadė, kuri lyg tyčia, iškeliavo Anapilin, kad žiemą būtų sunkiau ją laidoti, o dukra ir nevykęs žentas nespėjo pakviesti kunigo.

Kai atsikvošėjo, tuoj skambino žmonai į darbą, bet ji iš pradžių nepatikėjo vyro žodžiais, nes jis mėgo juodą humorą. Anoks čia humoras, atsiduso jis, galvodamas apie sudėtingas Kadės laidotuves šaltą viduržiemį ir žiūrėdamas į juodą strakaliojančią varną netoli šiukšlių konteinerio.

by admin